„Meras, administracija yra tiesiog pinigų perskirstytojai, bet tie pinigai yra mūsų visų“, – sako sostinės tarybos narys Aleksandras Nemunaitis, kalbėdamas apie tai, kam ir kiek Vilniaus valdžia skiria pinigų. Interviu portalui LRT.lt jis kalbėjo ir apie tai, kokių klausimų kyla žvelgiant į Nacionalinio stadiono projektą, taip pat paaiškino, kodėl kritikavo Vilniaus „Ryto“ rungtynes iš arti stebėjusį Valdą Benkunską.
Kalbėdamas su portalu LRT.lt, Vilniaus miesto tarybos narys, partijos „Lietuva – visų“ pirmininkas A. Nemunaitis ne kartą pabrėžė, kad jis nėra „prieš“: pritaria ir tam, kad sostinėje turi išdygti Nacionalinis stadionas, ir tam, kad reikia daugiau ugdymo įstaigų, ir tam, kad sporto klubai Vilniuje būtų gausiau finansuojami.
„Bet skaidrumas yra svarbiausia. Visiškai normalu skiriant pinigus peržiūrėti, kur jie yra leidžiami“, – pabrėžė politikas.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- A. Nemunaitis sutinka, kad migracijos klausimus spręsti reikia, bet naujus mero siūlymus sieja su artėjančiais rinkimais.
- Tarybos narys sako, kad iš esmės stadiono statyboms pritaria, tačiau jam trūksta procesų skaidrumo.
- Pasak A. Nemunaičio, sprendimus priimti reikia pagal kišenę, bet Vilniaus valdžios sprendimai finansiškai nėra visiškai protingi.
- A. Nemunaitis sako palaikantis metro idėją, bet teigia, kad kelių žmonių pastangomis stumiama tramvajaus iniciatyva.
- Politikas siekė išsiaiškinti dėl Vilniaus „Ryto“ ir „Žalgirio“ sporto klubų finansavimo, bet savivaldybė informaciją pateikti atsisakė.
– Norėčiau pradėti nuo migracijos ir jos situacijos Vilniuje. Meras neseniai pristatė Vilniuje gyvenančių migrantų statistiką, kad kas dešimtas Vilniaus gyventojas yra užsienietis, kad dauguma jų yra iš trečiųjų šalių ir t. t. Jis taip pat pateikė savo siūlymus, kaip spręsti migracijos klausimus, ir dauguma tų siūlymų susiję su kalbos mokymu. Ar jums pačiam augantis migrantų skaičius Vilniuje siunčia kokių nors neigiamų signalų?
– Pradėkime nuo to, kad migrantus ir apskritai žmones, kurie yra Vilniuje, reikėtų suklasifikuoti, sugrupuoti ir suprasti, apie kokias kategorijas mes kalbame ir ką su tais žmonėmis daryti.
Niekas turbūt nepaneigtų, kad jei turėtume didelį srautą turistų, nuoširdžiai džiaugtumėmės, sakytume, kad kažkam esame įdomūs, kad jie supranta, jog Lietuvoje galima kažką pamatyti ir jie čia atvyksta. Kaip jie tarpusavyje kalbėtųsi turbūt mums mažai rūpėtų – ar tai būtų rusų, turkų ar lenkų kalba.
Antra kategorija – čia gyvenantys, čia gimę žmonės, kurių gimtoji kalba yra rusų, lenkų ar pan. Kaip juos reikėtų integruoti ir ką su jais reikėtų daryti – atskira kalba.
Bet mes turbūt kalbame apie migrantus, kurie čia ne taip seniai atvyko iš kitų šalių. Čia matau dvi kategorijas. Viena – tai žmonės, kurie čia atvyksta padirbėti kelerius metus, o kita – kurie ketina likti. Tai pirmiausia – kaip mes tai traktuojame, o antra – ką su tuo turėtume daryti.
Kalbant apie žmones, kurie čia gyvena, kurie ketina pasilikti, turime kalbėti apie jų integraciją per kalbą. Kalba, man atrodo, yra vienas pagrindinių dalykų, kuris padeda integruotis, neskatina jų grupuotis ar kurti getus, kaip matome kitose šalyse. Jiems reikia integracijos. Su turistais arba su tais, kurie atvažiuoja keleriems metams, manau, neturėtų būti [kažkas daroma].
Kodėl meras pamatė šitą problemą tik dabar? Man atrodo, tai yra visiškas sutapimas su tuo, kad po dešimties mėnesių turėsime rinkimus. Kodėl taip manau? Migracijos klausimai yra respublikiniai. Kitaip tariant, juos turėtų spręsti nacionalinė valdžia, Seimas, Valdo Benkunsko kolegos. Beje, Laurynas Kasčiūnas pateikė siūlymus Seimui, ką turėtume daryti.
Kodėl tai daro meras, man yra sunkiau suprantama. Tai galėtų daryti visuomenininkai, opozicija. Meras – atvirkščiai. Vilniaus mastu jis turi visus įrankius ką nors daryti, ir klausimas, kodėl nedaro. Daugiau valdžios, nei turi dabar, kaip ir negali turėti.
Jau prieš trejus metus teikė, ir sistemingai kiekvienais metais opozicija teikia siūlymus skirti pinigų užsieniečių lietuvių kalbos mokymams. Tai buvo atmetama. Dar gruodžio mėnesį svarstėme 2026 metų biudžetą ir vėl buvo siūlymas skirti [pinigų užsieniečių kalbos mokymams], bet nebuvo skirta.
Staiga matome, kad balandžio mėnesį V. Benkunskas praneša, kad jam staiga parūpo, staiga jis pamatė. [Buvo] ir parodomoji akcija prie Vidaus reikalų ministerijos, kur, beje, stovėjo palapinė ne su Vilniaus miesto simbolika, rodančia, kad čia miestui, bet matėme konkrečios partijos simboliką ir buvo renkami parašai. Traktuoju tai kaip politinę viešųjų ryšių akciją.
– Atrodo nenuoširdu?
– Visiškai nenuoširdu. Mero kadencija jau į pabaigą, eina ketvirti metai iš ketverių. Problema buvo. Matome, kad tas [migrantų skaičius] didėja nuo 2022 metų. Turime iš Artimųjų Rytų, iš Kaukazo regiono, turime baltarusius. Ta problema neatsirado vakar. Drįstu teigti, kad nieko iki tol nedaryta. Atvirkščiai.
Kas man labiausiai nepatinka ir kur mes turėtume pradėti – nuo higienos. Valstybės ir savivaldybės institucijose, manau, turi būti aptarnaujama valstybine kalba. Tai paskatintų žmones, kurie planuoja čia likti, tvarkosi dokumentus, arba tuos, kurie čia gimė, užaugo, bet dėl kažkokių priežasčių nemoka [kalbos], pagaliau ją išmokti.
36 metai buvo pakankamai ilgas laikas tai padaryti. Jei to nepadaryta anksčiau, tai būtų lengvas paraginimas padaryti. Man atrodo, tai yra savigarbos klausimas.
Taip pat skaitykite
– Paskutiniame tarybos posėdyje meras pristatė 2025-ųjų veiklos ataskaitą. Po pristatymo jūs sakėte, kad esate už Nacionalinį stadioną, bet tai, kaip vyksta dabar, yra itin neskaidru. Gal galite sukonkretinti, kas šiuo metu dėl stadiono jums kelia daugiausia klausimų?
– Tikrai galiu pasakyti, kad esu už stadioną. Manau, kad toks infrastruktūrinis objektas yra reikalingas. Jeigu būčiau daręs, tai gal stadionas būtų net gerokai didesnis, be papildomų 16 objektų, kuriuos dabar turime.
Pirmiausia tada būtų labai aišku ir skaidru, kad mes statome stadioną. Mes jį, beje, ir galėjome pasistatyti tuomet, kai „BaltCap“ prisipažino viešai, kad negali tęsti šio projekto. Tai buvo gera proga tartis, kokiomis sąlygomis savivaldybė perima šį projektą.
Iš esmės niekas nepasikeitė – tiek tada, tiek dabar stato ne „BaltCap“ ir „Hanner“. Stato UAB „Naresta“. Net rangovas nepasikeitė, tiesiog objekto statybos buvo sustabdytos, nes buvo pristabdyti mokėjimai. Kai turėjome situaciją su „BaltCap“, su Šarūnu Stepukoniu, manau, galėjome tartis, kad perpirktume iš koncesininko statybos leidimą, projektinius pasiūlymus ir, toliau mokant subrangovui, užbaigti šitą projektą.
Man tuomet nepatiko, kai buvo atvirkščiai ir išvengiant viešųjų konkursų buvo parenkamas naujas koncesininkas. Man nepatiko, kad buvo <...> aiškinama per visur, kad tai yra force majeure dėl karo Ukrainoje ir kovido. Tai iš tikro buvo sudėtingi laikotarpiai, bet force majeure nebuvo pripažinta valstybiniu lygiu, neteko girdėti, kad žmonės būtų atleidžiami nuo paskolų mokėjimo ar pan.
Bet šitam objektui buvo pritaikytas force majeure – tai lėmė, kad projektas pabrango 40 mln. eurų. Tas darbas ne pagal procedūras kėlė įtarimų. Šiuo metu, kai kalbamės, dar kartą vyksta derybos dėl koncesijos sutarties pakeitimo – apie tai spaudos konferencijoje pranešė tiek V. Benkunskas, tiek Arvydas Avulis. Bet tarybos nariai su tuo nėra supažindinti.
Vėl matome, kad yra tariamasi su verslu, užuot atsiklausus, ar mes pasiruošę. Paprastai, kai keičiama koncesijos sutartis – atrodo, dar ateis meras su tuo pasiūlymu, – gali būti keičiama kaina, gali būti keičiamas laikotarpis, iki kada tas objektas turi būti pastatytas.
Taip pat skaitykite
Manau, pirmiausia reikėtų pasikalbėti su žmonėmis, kurie yra išrinkti, tarybos nariais, o tik paskui eiti derėtis su verslu. Mano pagrindinė kritika V. Benkunskui tiek per tarybos posėdžius, tiek iš esmės yra ta, kad su konkrečiais verslo atstovais jis tariasi gerokai labiau nei su tais, kuriuos išrinko žmonės demokratiniuose rinkimuose.
– Neseniai premjerė su meru ir A. Avuliu apžiūrėjo stadioną, tada V. Benkunskas tikino, kad projektas nebebrangs. Ar jus tai įtikina?
– Aš išgirdau, kad stadionas nebrangs. Vėliau net įrašą peržiūrėjau. Ar tai reiškia, kad vėliau nebrangs kiti objektai, nežinau, atsakyti negaliu. Ar indeksavimas, jei toks būtų, įrodant, kad viskas visur pabrango, irgi būtų pabrangimas, ar jie tiesiog sakytų, kad tai yra ne pabrangimas, o indeksavimas? Tokių interpretacijų matėme šiame projekte.
Nesu iki galo tikras, kad kaina nedidės. Kad neilgės terminai – irgi nesu tikras. Mano žiniomis, su kai kuriais objektais – ne stadionu, kitais objektais – yra procedūrinių problemų, gali būti vėluojama gauti tam tikrus leidimus.
– Kalbant apie tuos kitus objektus, kaip atsakytumėte tiems, kurie užkulisiuose kalba, kad jūs esate suinteresuotas, jog prie stadiono nebūtų krepšinio arenos, nes esate susijęs su kita sostinės krepšinio arena?
– Mano ryšys su arena yra pritemptas, nes aš esu Aviacijos asociacijos vadovas, kurioje yra nemažai „Avia Solutions Group“ įmonių, bet aš ten esu samdomas darbuotojas aviacijos reikalams. Tiek teisėkūroje, tiek komentuodamas kalbu tik apie aviacijos reikalus.
Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) išaiškinimas yra, kad aš galiu ir tarybos nariu būti. Jei būtų kažkokių klausimų, aš nusišalinčiau. Bet krepšinio klubo, su kuriuo man neva esančius ryšius bandė klijuoti, nebėra. Arena, kiek žinau, yra parduota, ir laukiama Konkurencijos tarybos išaiškinimo, ar gali parduoti.
Bet mano retorika nesikeičia, nepriklausomai nuo tų man klijuojamų veiksnių, su kuriais nesutinku, mano suinteresuotumo nėra. Man svarbu ginti viešąjį interesą. Aš galbūt esu naivuolis, kuris iš tikro tiki, kad taip reikia tarnauti žmonėms. Būtent tarnauti. Kaip ir valstybės tarnautojų, taip ir politikų tikslas yra tarnauti žmonėms.
Dabar skaitau sutartį ir joje parašyta – yra ir savivaldybės kontrolieriaus išaiškinimas, – kad šitie objektai bus nuomojami rinkos kainomis vienodai visiems dalyviams. Net savivaldybei, kuri de facto liks tų objektų savininkė ir turėsime tik operatorių, net savivaldybės įmonės, klubai ar sporto mokyklos, deja, privalės rinkos kainomis nuomotis šituos objektus. Tokie yra išaiškinimai.
Taip pat girdžiu, kad tai bus „Ryto“ arena arba „Žalgirio“ stadionas. Nesuprantu. Ir vienu, ir kitu atveju taip, savivaldybė turi nedidelę dalį, bet tai yra privatūs klubai. Kaip mes privatiems klubams galime žadėti, vadinti jų vardais? Gal atsiras kitas [klubas], gal bus kažkoks derbis.
Taip pat skaitykite
Noriu pabrėžti, kad aš ir sieksiu, jog visiems būtų vienodos sąlygos. Tai yra savivaldybės infrastruktūra, kuria gali naudotis visi. Net pykau, kad pagal koncesijos sutartį net ir kokiai sporto mokyklai turėsime nuomotis rinkos sąlygomis. Įsivaizdavau ir vis dar įsivaizduoju, kad savivaldybės infrastruktūrą mes lengvatinėmis sąlygomis galime [nuomoti savivaldybės klubams].
Mes sau statomės. Tas statymas turi būti miestui, jo gyventojams, o ne verslui leisti užsidirbti ar gauti prioritetines sąlygas.
– Ar sporto mokyklos apskritai būtų pajėgios konkuruoti dėl nuomos su privačiu verslu?
– Tai ir yra vienas pagrindinių klausimų. Kai kalbame apie stadioną, visur pabrėžiamos statybos ir tie 158 mln. eurų. Bet sutarties kaina yra 300 mln. eurų plius PVM. Ten įskaičiuota, kad per 22 metus, operuodamas arena, koncesininkas gaus krūvą pajamų iš nuomos.
Tuomet gali nutikti du dalykai. Arba tie savivaldybės klubai ir sporto mokyklos bus nepajėgūs finansuotis, arba atvirkščiai – mes patirsime didžiulį visuomenės spaudimą duoti daugiau pinigų sporto mokykloms, kad jos galėtų nuomotis iš koncesininko šiuos objektus.
Tada susidaro paradoksali situacija – mes turėsime savivaldybės turtą, kuriuo galėsime sunkiau naudotis, bet tiesiog maitinsime pinigais privatų verslą, kuris naudos tuo metu tą objektą. Vienas iš dalykų, kurį stengiausi iškomunikuoti, – kad turi būti kažkoks protingumo kriterijus. <...>
Dabar susitarta, kad dėl laiko turi prioritetą savivaldybės sporto mokyklos – laiką gali rinktis, bet kaina bus vienoda visiems.
– Tame pačiame tarybos posėdyje sakėte, kad dabartiniais sprendimais tiek dėl mokyklų, tiek kitais klausimais, miestas yra klampinamas į skolas. Kokios tos skolos šiuo metu yra jūsų žiniomis? Ar apskritai yra įmanoma jų išvengti, nes tokie projektai, kaip mokyklos ar stoties rekonstrukcija, turbūt neišvengiamai reikalingi?
– Vėlgi turi būti protingumo kriterijus. Jei žmogus sako, kad jam reikia automobilio, tai klausimas, ar jis perka pagal kišenę, ar perka prabangų automobilį. Reikia gyventi pagal kišenę, juolab kad tai nėra niekieno pinigai, savivaldybės biudžeto pinigai nėra niekieno – atvirkščiai.
Meras, administracija – tiesiog pinigų perskirstytojai, bet tie pinigai yra mūsų visų. Tai reikia labai gerai suprasti. Jeigu mes kažkur išleidžiame per daug, tai kitose vietose trūksta.
Ką turėjau omenyje kalbėdamas apie klampinimą į skolas? Šiuo metu miestas skolingas daugiau nei 300 mln. eurų. Iš esmės yra pasiekta skolinimosi galimybė. Galbūt dėl pasirinkto modelio, kai ne pati savivaldybė stato mokyklas, o šiek tiek gudrauja – per savivaldybės įmonę, suteikiant jai garantijas, statomos mokyklos, kurios bus nuomojamos Vilniaus miestui.
Taip pat skaitykite
Ką tai reiškia? Klausimų kelia pati statybų kaina. Pagal mums pateiktus skaičius darželio statybos kainuoja 12–14 mln. eurų, mokykla – 25–26 mln. eurų. Kadangi savivaldybė ne pati statytų, o nuomotųsi tas mokyklas iš Vilniaus vystymo kompanijos, tai mokyklos, kuri šiaip kainuotų, pavyzdžiui, 25 mln. eurų (nors ir čia nesutinku su sąmata, nes matau, už kiek stato privatus verslas), kaina išaugtų iki 60 mln. eurų.
Tai padarys gana didelį srautą metinių mokėjimų už naujas mokyklas, kurie bus reikšmingi Vilniaus miesto biudžetui. Kalbant apie nuomą maždaug 20 metų, drįsčiau teigti, kad artimiausius 20 metų pastatyti kokį nors naują objektą bus gana problemiška, nes metiniai įsipareigojimai bus tikrai dideli.
Vienas iš pavyzdžių – Balsių progimnazija. Tai projektas, už kurį baigiame susimokėti. Niekas nekvestionuoja, kad jos reikia. Labai reikia, ne čia klausimas. Bet tuo metu buvo pasirašoma sutartis, pagal kurią Vilniaus miestas ir dabar moka daugiau nei 3 mln. eurų kasmet. Tai didžiuliai pinigai.
Bendra suma tuomet buvo 200 mln. litų, o tai yra apie 60 mln. eurų. Tai auksinė mokykla. Už tokią kainą normaliomis sąlygomis privatininkas pastatytų tris mokyklas. Kvestionuoju, ar mes, taip prisiimdami įsipareigojimus, vėliau kažką galėsime daryti, <...> tiesiog reikės karpyti asignavimus, nes nebebus pinigų.
Be mokyklų statybų, turime ir mokyklų remontus. Iš sąmatų matome, kad suremontuoti darželį, kuriame po renovacijos lankysis viso labo 340 vaikų, kainuos 16 mln. eurų. Tai yra nenormali kaina. Aš tai kvestionuoju. Jokiais būdais nesakau, kad nereikia infrastruktūros. Priešingai – aš už.
Tik keista, kad V. Benkunskas septynerius metus buvo vicemeru, atsakingu ir už infrastruktūrą. Tuomet niekas nebuvo daroma, mes per dvi Remigijaus Šimašiaus kadencijas turėjome realiai vieną Pilaitės mokyklą. Dabar – kadencija baigiasi, bet tik skelbiama apie planus ką nors daryti. <...>
Tie įsipareigojimai visiškai nepriimtini. Kalbant apie remontus, yra dar vienas cirkas, nors meras žadėjo būti be cirkų. Kelių mokyklų mokiniai bus vežami į Ozo biurus, į ofisyną, kur pažadėta, kad patalpos bus pritaikytos mokymo įstaigai. Bet tiek pati idėja yra keista, tiek kaina yra didoka, nes per penkerius metus bus sumokėta 21 mln. eurų.
– Jau ne vienus metus kalbama apie statybų mastą Vilniuje. Pamenu, dar per buvusio mero kadenciją kalbėta, jog atrodo, kad kiekvieną Vilniaus žemės centimetrą norima užstatyti daugiabučiais ir verslo centrais. Čia turbūt reikėtų kalbėti apie miesto tankumą. Ar jums atrodo problema, kaip miestas auga ir kas jame statoma?
– Miestas yra miestas. Kažkuria prasme sutinku su tuo, kad miestas gali būti tankinamas. Visas pasaulis eina link to, kad žmonės kraustosi į miestus, o miestai neretai net perima dalį valstybės funkcijų, tarkime, investicijų pritraukimą.
Bet protingi miestai turi planavimą. Kai kurie miestai, kuriais labai žavimės, tarkime, Barselona, yra daug anksčiau pradėti planuoti bent kvartalais, yra ir miesto vizijos. Tada nebėra problemos, dėl kurios žmonėms išties skaudu. Planuojami kvartalai, planuojama socialinė infrastruktūra, žmonėms nebaisu, kai atsiranda daugiabutis, nes šalia yra mokykla, darželis.
Tokie dalykai pašalina įtampą, kai miestas plečiamas tankinant. Kodėl taip nebuvo daroma Vilniuje? Todėl, kad buvęs vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis atviru tekstu yra pareiškęs, jog jis yra prieš planavimą, kad planavimas yra sovietinė atgyvena ir tokio dalyko nereikia.
Dabartinė vyriausioji architektė lyg ir turi kitokią versiją, su kuo ją ir sveikinu. Ji bando daryti planavimą atskirais kvartalais, matome didelį pasipriešinimą. Vienas geresnių pavyzdžių būtų medinės Šnipiškės – kaip tai išsaugoti. Bet ir tai matome skirtingas interesų grupes, kurios tam priešinasi. <...>
Tačiau tuo keliu reikia eiti. Mes turime planuoti miestą, jei iš tikrųjų norime, kad žmonės būtų laimingesni, kad išvengtume kamščių ir kad tai būtų miestas, kuriame smagu gyventi.
– Ar, tarkime, 53 kvadratinių metrų trijų kambarių butas, kainuojantis apie 200 ar 250 tūkst. eurų, atliepia vilniečių interesus, ypač kalbant apie gyvenimo kokybę ir įperkamumą?
– Tikrai ne. Tai yra didelė problema. Iš šalies atrodo, kad Vilniaus miestas yra nepritaikytas didelėms šeimoms. Todėl tie, kas turi didesnę šeimą, kraustosi už miesto ar ant miesto ribos.
Bet verslas taip pat reaguoja į paklausą. Jei būtų paklausa mieste, ji būtų ir išpildyta. Kad būsto kainos yra didelės ir žmonės apskaičiuoja, kad už tą pačią sumą gali turėti namą, tai yra kitas dalykas. Manau, kad dėl per didelės kainos matome žmonių pasirinkimą.
Jei kainos būtų mažesnės, tikrai būtų galima žmonėms apsigyventi Vilniuje, ypač jei gautų tą pačią socialinę infrastruktūrą. Bet Lietuva maža, ir mes matome tuos žmones, kurie ir patys yra statytojai, ir kartu yra nuomonių formuotojai. Jie drąsiai eina į žiniasklaidos priemones, pasakoja mums apie tai, kaip trūksta butų.
Nors galime pasivažinėti. Aš pats gyvenu Baltupiuose. Pažiūrėkite, kiek Kareivių, Visorių gatvėse ir kitur yra tuščių butų. Taip pat ir su biurais. Jų pristatyta tiek, kad tiek nebereikia. Yra biurų perteklius. Kaip ir su butais. Reikėtų panagrinėti statistiką, bet aiškiai matyti, kad yra pastatytų, bet nenupirktų butų.
Tačiau mums toliau per žiniasklaidą suinteresuoti asmenys pasakoja, kaip čia viskas bus gerai. Žiniasklaidoje reikėtų žymėti, kad tai yra perkamas turinys, o žmonėms reikėtų būti kritiškesniems.
– Vyriausioji sostinės architektė interviu portalui LRT.lt sakė, kad metro Vilniui negresia, bet apie tramvajų būtų galima pradėti galvoti. Ar jūs labiau būtumėte už bandymus ieškoti galimybių įrengti metro ar už tramvajų? O gal nė už vieną?
– Žinau, kodėl vyriausioji architektė taip kalba. Čia senas klausimas. Jau ir šios kadencijos opozicija ilgą laiką reikalauja tarptautinės studijos. Lietuva turbūt nelabai turi tokių specialistų. Tam reikėtų, kad tarptautiniai specialistai įvertintų miesto poreikį, dabartinę situaciją, plėtros galimybes ir mums pasakytų, ko mums, kaip miestui, reikia.
Dabar turime situaciją, kad JUDU, savivaldybės įmonė, pavieniai žmonės, sugalvojo, ko reikia Vilniui, ir tą idėją bando prastumti su mero ir vyriausiosios architektės palaiminimu. Man net teko dalyvauti piliečių asamblėjoje, kur, atrodo, visai gražus, demokratinis projektas.
Taip pat skaitykite
Dalyvavau toje dalyje, kur atsitiktinai parinktiems žmonėms buvo teigiama, o dalomojoje medžiagoje net apibraukta, kokia transporto priemonė Vilniui yra reikalinga. Atkreipiau dėmesį, parašiau atsiliepimus, bet realiai kelių žmonių idėjos stumia mus link tramvajaus.
Esu metro šalininkas. Dėl skirtingų priežasčių. Pasidomėjau, matau kitų šalių praktiką, teko bendrauti ir su žmonėmis, kurie anksčiau siūlė metro idėją. Tai būtų priemonė, kuri padėtų miestui augti gerąja prasme – tiek pritraukiant investicijas, tiek pritraukiant verslus, tiek sprendžiant kamščių problemas.
– O jūs pats labiau viešuoju transportu naudojatės ar savo automobiliu? Kiek laiko jums trunka kelionė iš namų į darbą?
– Aš derinu. Labiau naudoju automobilį, nes vežioju vaikus į mokyklą. Bet tikrai nevengiu ir viešojo transporto, bent kelis kartus per savaitę tikrai važiuoju. Gyvenu Baltupiuose, pagrindinė darbovietė yra prie oro uosto. Tai man gana patogu, nes ir 1G, ir 3G autobusai nuveža iki darbo. Bet vis tiek trunka apie 45 minutes.
– Ar toks kelionės į darbą laikas normalus įprastam vilniečiui?
– Deja, tai tapo normalu. Žodis „normalus“ reiškia tai, kas tapo norma, bet tikrai taip neturėtų būti. Vilnius nėra toks didelis – kalbu apie aktyviąją jo dalį. Taip, mes sugudravome kadaise ir miesto ribos yra labai toli. Todėl atrodo, kad Vilniaus miestas pagal plotą yra labai didelis, kad yra žaliausias miestas Europoje, bet neslėpkime, kad nemažai miško įtraukėme į miesto ribas.
Bet ta aktyvioji dalis... Matome, kad dūstame kamščiuose, nors lyg ir neturėtume pagal gyventojų skaičių. Tai keistas dalykas, ir tokių drąsių sprendimų nematau.
Grįžtant prie stadiono temos – tokiais dideliais projektais reikia parodyti, kad galima didelį projektą atlikti skaidriai. Tuomet žmonės patikės. Dabar, tarkime, kai kalbu apie metro projektą, dauguma žmonių netiki, kad galima padaryti skaidriai. Kai pasakai, kad kalbama apie milijardines sumas, bet per ilgesnį laikotarpį, iškart komentuojama, kad bus išvogta, bus neskaidru. Toks mentalitetas turi keistis.
Tai ir miestui nėra per brangu. Pagal JUDU ir Infrastruktūros grupės skaičiavimus, Vilniaus miesto viešajam transportui 2030 metais bus skiriama 280 mln. eurų. <...> Jeigu miestas išleis 280 mln. transportui, tai tikrai manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje galime ir turėtume kalbėti apie metro.
– Dar apie sportą trumpai. Jūs kritikavote tai, kiek lėšų savivaldybė skiria Vilniaus „Ryto“ ir Vilniaus „Žalgirio“ klubams. Kai kas sakytų, kad tai yra tarsi sostinės veidas, ypač po paskutinio „Ryto“ titulo. Kokią jūs matote problemą dėl šio finansavimo?
– Jokiais būdais nesu prieš paramą Vilniaus klubams. Dėl sumos nekeliu klausimų. Keliu kitus klausimus – dėl skaidrumo. Prieš trejus metus, kai tapau tarybos nariu, žinojau problemas, susijusias tiek su Vilniaus „Rytu“, tiek su Vilniaus „Žalgiriu“. Matome, kad Vilniaus „Žalgiriui“ tai ir įvyko – dėl to siunčiau užklausas.
Turėjau informacijos, kad pinigų paskirstymas vyksta neskaidriai. Dėl to kreipiausi į Vilniaus miesto administraciją dėl galimybės susipažinti su paramos sutartimis ir ataskaitomis, kaip ta sutartis vykdoma. Pagal tą pačią sutartį klubai turėjo kas tris mėnesius parodyti, kaip leidžiami pinigai.
Gavau atsakymą, kad man, kaip tarybos nariui, tokios informacijos teikti jie neketina, nes nepriklauso. Kreipiausi į Administracinių ginčų komisiją. Jos sprendimas buvo, kad privaloma, pagal įstatymą, tarybos nariui parodyti tai, ko jis prašo. Tada savivaldybė apskundė teismui šitą sprendimą, bet ir teismą aš laimėjau. Teismas įpareigojo man suteikti tokią informaciją.
Tuomet mane apskundė dar aukštesnei instancijai – Vyriausiajam administraciniam teismui. Šiuo metu laukiame posėdžio datos, bet tai jau išsitęsė į dvejus su puse metų, kai man savivaldybė atsisako teikti informaciją, kaip naudojama ta parama.
Tai yra nenormali situacija. Ne tai, kad mes remiame klubą, o tai, kad neprižiūrime, kaip tie pinigai yra naudojami. Kadangi esu ir Kontrolės komiteto narys savivaldybėje, mes klausėme ir Sporto skyriaus, ar jie prižiūri [kaip leidžiama parama]. Kaip ir su europiniais pinigais, taip ir čia turi nurodyti, kam skiria šiuos pinigus.
Sporto skyrius prisipažino, kad jie net tvarkos neturi, kaip jie prižiūri skirtą paramą. Čia yra konflikto esmė. <...> Pinigų sumos didelės: Vilniaus „Rytas“ gauna 2 mln. eurų, o Vilniaus „Žalgiris“ – 1,5 mln. eurų per metus. Tai dideli pinigai, ir jie nėra tinkamai prižiūrimi.
Kitas dalykas, kad mes iš kiekvienos sporto šakos išskiriame tik vieną klubą. Tai užprogramuoja situaciją, kad tu, gavęs paramą, rodai geresnius rezultatus, ir kai vėl ateina paraiškų vertinimo metas, tu turi prioritetą. Antram klubui net nėra vietos.
Mes beveik kiekvienoje sporto šakoje turime klubų, kurie galėtų padaryti derbį. Nekalbu apie lygybę, bet galimybė skirti keliems [reikalinga]. Turime savivaldybės kontrolieriaus išaiškinimą, kad tai diskriminacinė tvarka, kuri buvo pasirašyta Adomo Bužinsko vienasmeniškai. <...>
Aš gal net esu už didesnius pinigus [sporto klubams], bet skaidrumas yra svarbiausia. Visiškai normalu skiriant pinigus prižiūrėti, kur jie yra leidžiami.
– Grįžtant prie tarybos posėdžio, jūs sakėte, tiksliai nepacituosiu, bet iš esmės, kad meras Vilniaus „Ryto“ varžybas žiūrėjo beveik ant parketo, o dabar sprendžiama dėl premijų ar finansavimo. Ar jūs matote, kad meras ar administracija proteguoja šį klubą, nes turi savų interesų?
– Keista situacija. Vilniaus miesto savivaldybė yra to klubo dalininkė. Kad ir nedidelė, bet dalininkė. Tiek mero, tiek administracijos direktoriaus ryšys su „Ryto“ valdybos pirmininku yra draugiškas. Su didžiausiais rėmėjais taip pat tas ryšys yra.
Pagal pasikeitusius įstatymus, meras, administracijos direktorius turi vis didesnę reikšmę vienasmeniškai, apeinant tarybą, skirti pinigus. Šįkart apėjimo nebuvo, bet... Dar lapkričio mėnesį Sporto skyriaus vadovas Sveikatos ir sporto komitete sakė, kad nustotume remti ar apdovanoti pavienius klubus už kiekvieną laimėjimą. Čia matome situaciją, kad pabuvus kartu priimtas sprendimas per tarybą ir skiriama nemaža premija.
Aš vėlgi kalbu labiau apie procedūras. Turėjome situaciją prieš porą metų, kai Vilniaus „Žalgiris“ visiems tarybos nariams buvo atsiuntęs VIP korteles, kad galėtume nemokamai stebėti varžybas. Tada mums atsiųstas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išaiškinimas, kad šitos dovanos rekomenduojama nepriimti, nes vėliau savo sprendimais darome įtaką šito klubo finansavimui.
Tai kaip suprasti – kokiu pagrindu meras priėmė šitą dovaną stebėti varžybas pirmose eilėse? Tokie dalykai, priklausomai nuo turnyro ir kur vyksta, kainuoja nuo 1 000 iki 6 000 eurų už varžybas vienam žmogui. Meras dar buvo su žmona. Tai man įdomu, kokio dydžio čia dovana.
Nepriklausomai nuo šito prizo, nuo pusės milijono skyrimo, yra sprendimai, susiję su šito klubo finansavimu, kuriuose meras dalyvauja. Manau, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija tikrai įvertins šitą interesų konfliktą.
– Jūsų partija praėjusiuose Seimo rinkimuose nedalyvavo, o 2020-aisiais dalyvavo, bet surinko mažiau nei 1 proc. balsų. Aišku, tuo metu partijos vadovybė buvo kita. Kokias galimybes matote per ateinančius savivaldos rinkimus ir galbūt per 2028-ųjų Seimo rinkimus?
– Taip, pasikeitė vadovybė, pasikeitė partijos aktyvas, net partijos kryptis pasikeitė. Kadaise partija, kuriai man dabar tenka vadovauti, buvo įkurta kaip emigrantų partija, kurios pagrindinis klausimas buvo dviguba pilietybė. Dabar mes kalbame apie konservatyvių žmonių partiją, kur kova su korupcija ir krikščioniškos vertybės yra pagrindiniai akcentai.
Prie partijos „Lietuva – visų“ jungiasi Krikščionių sąjunga. Tai dar labiau parodo, kokia mūsų ideologija. Mes kalbame viduje apie dalyvavimą bent 15 savivaldybių artėjančiuose savivaldos rinkimuose. Atitinkamai pasiruošime Seimo rinkimams. Manau, tikrai tinkamai dalyvausime.
Ateina vis daugiau žmonių. Alternatyvios partijos, kuri atlieptų konservatyvias pažiūras, tikrai, manau, reikia. Tai jokiais būdais ne radikalūs sprendimai, bet atvirkščiai – inteligentiškas, ramus bendravimas grįžtant prie to, kas daugumai Lietuvos žmonių yra priimtina. Tikrai, manau, tai yra geras kelias, ir mes rasime vietą politiniame žemėlapyje.
