„Nuotolinio mokymo galimybių turėjome iki karantino, o praktikos – ne“, – sakė klaipėdietis lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Mindaugas Jonas Urbonas. Jis tikras, kad nuotolinis mokymas aiškiai parodė, kad derėtų atsisakyti dalies ugdymo turinio ir keisti brandos egzaminų programas.
„Jeigu ir bus kas keičiama, labai tikiuosi, kad pamatuotai, protingai, o ne iš politinės inercijos kažką daryti dėl darymo. Mes labai dažnai viską keičiame, vis geriname, tačiau nesimokome iš klaidų, bijome atmesti nepavykusius, nepasitvirtinusius ugdymo modelius, ir tai mums taip brangiai kainuoja, net bandome visa tai užlopyti reformomis, kurios neretai duoda dar daugiau žalos nei naudos“, – savo įžvalgomis pasidalijo uostamiesčio „Versmės“ progimnazijos lituanistas.
– 2019 m. vasarą švietimą taip pat buvo ištikusi bėda – ir mokytojus, ir mokinius alino karštis. Ar tuomet, kai socialiniame tinkle pasakojote apie prakaitu žliaugiantį kūną, susimąstėte apie nuotolinio mokymo galimybę iš kokio pavėsio?
– Tiesą sakant, buvo kilę minčių, kad mokiniai tą karštąjį laikotarpį galėtų mokytis savarankiškai namuose, o mokykloje konsultuotis, lanksčiai atsiskaityti, tačiau niekas anuomet apie tokį ugdymą nekalbėjo, todėl kentėme karščius.
Akivaizdu, kad tas mokslų metų pailginimas neatnešė realiai jokios naudos, nors vienas iš tikslų buvo nurodytas kaip galimybė gerinti mokinių mokymosi rezultatus. Akivaizdu, kad už to slypi man menkai tesuprantami kažkieno politiniai interesai. Manęs neįtikino mokslo metų ilginimo argumentai, o to, kas vyko 2019 metų vasarą mokykloje, negalėčiau pavadinti įprastiniu ugdymu. Vasaros stovykla, kai mokytojai tapo auklėmis? Galbūt.
Taip pat skaitykite
– Girdėti visokių kalbų: kad susidorojome su nuotoliniu, kad tai padarėme puikiai arba kad, deja, bet tiek mokiniai, tiek mokytojai niro į liūną, iš kurio dvyliktokai esą turės kaip nors išsikapstyti, o mažesniuosius teks traukti kitais mokslo metais. O kaip jūs tai regite?
– Man asmeniškai sekėsi, sakyčiau, puikiai. Esu patenkintas, kad patyriau mažai streso. Šiuo metu mokau septintokus ir penktokus, gana greitai pripratome prie nuotolinių pamokų. Manau, mano mokyklos administracija, iš kurios mes, mokytojai, sulaukėme daug palaikymo, suvaldė išties sudėtingą laikotarpį ir priėmė, sakyčiau, gerus ir veiksmingus sprendimus.
„Ta atskirtis tarp to, kas yra teisinga, kas yra valstybė ir kas yra žmonės, šiuo laikotarpiu labai išryškėjo.“
Kovo antroji pusė, kada buvo paskelbtas karantinas, žinoma, mokytojams buvo didžiulis šokas. Daugeliui iš mūsų teko išmokti naujų dalykų, perprasti daugybę informacijos, kai kas valandų valandas praleisdavo prie kompiuterio, kiti dirbo netgi naktimis, rengdami užduotis, dalyvaudami nuotoliniuose seminaruose, kaip perprasti vieną ar kitą mokymosi aplinką.
Iš tikrųjų informacijos, galimybių mes turėjome ir iki karantino, tačiau niekas negalėjo numatyti, kad šitaip greitai reikės visu tuo pasinaudoti ir taikyti ugdymo procese, o praktikos beveik neturėjome.
Sunkiausia, manau, buvo (ir kai kam tebėra) vyresniems pedagogams, kurie neturėjo gerų kompiuterinio raštingumo ir naudojimosi informacinėmis technologijomis įgūdžių. Kai kas apsieidavo su „Word“, elektroniniu dienynu ir paštu, atrodo, kad to ir pakakdavo.
„Man svarbus mano asmeninis laikas, kitos veiklos, todėl darbą stengiuosi atsieti nuo kitų veiklų. Nesu tas, kuris taiso naktimis.“
Manau, nuotolinis mokymas(is) parodė, kaip smarkiai esame priklausomi nuo interneto, kompiuterių, atskleidė, kokie mūsų ištekliai, juk mokyklos privalėjo aprūpinti kompiuteriais mokinius, daugelis iš tų mokinių irgi mokėsi, kaip naudotis mokymosi platformomis.
Jūs įsivaizduokite, koks penktokėliui stresas, kai jis atsidaro paruoštas užduotis, jas atlieka, bet dėl aplaidumo ar įgūdžių stokos nepaspaudžia išsaugoti. Buvo daug streso ir mokiniams, ir tėvams, ir pedagogams, ir mokyklų administracijai.
Bet kokiu atveju, niekas negimė viską mokėdamas. Teko mokytis kartu su mokiniais. Aš asmeniškai galvojau apie mokymosi kokybę, nes iš pradžių nerimavau, kaip mokiniai įsisavins visą medžiagą, ar neatsiras tokių, kurių pareigas perims tėvai, tikėdamiesi geresnio pažymio. Kai galvojame apie įvertinimą, manau, daug kas iškrypsta.
Visgi visas šis procesas pastaraisiais mėnesiais, manau, suartino vaikus, tėvus ir mokytojus, kadangi atsirado daugiau skambučių, konsultacijų, gerų žodžių. Tai šeiminis ir bendražmogiškumo ugdymas ir netgi, jeigu tėvai padaro užduotis už vaiką, kas, aišku, kartais tikrai nutinka, gi ne iš blogo tėvai tai daro, o iš meilės ir rūpinimosi vaiku. Žinoma, tame procese turi būti tam tikras saikas, kadangi vaikas irgi ne pėsčias, jis gali tuo imti spekuliuoti, bijoti atsakomybės, netgi grįžti į mokyklą, kurioje gali imti nebesisekti.
Visas šis nuotolinis mokymasis parodė, kokie kompetentingi pedagogai. Nemačiau nė vieno, kuriam nerūpėtų mokinys, kuriam viskas būtų vienodai. Pedagogai greitai įvaldė naujas mokymosi aplinkas, vieni kitus konsultavo, dalijosi gerąja patirtimi ir neretai vienas kitą guodė, prašė nepersistengti, neperdegti.
Savo aplinkoje matau labai daug perfekcionizmo, tai vienas ryškiausių pedagogų bruožų. Ne visada tai išeina į naudą, tačiau būtent šis užsispyrimas ir atsakomybės jausmas padėjo greitai persiorientuoti į kitokį mokymą. Turint galvoje, kad šalia visų šių procesų virė ir asmeninis gyvenimas, baimė, kad užsikrėsi virusu ar užsikrės tavo artimieji.
Taip pat skaitykite
– Mokytojai neretai pabrėžia, kad tenka įveikti iššūkius, grumtis su kasdienėmis problemomis. Kai kalbame apie grumtynes, iškyla priešo vaizdinys. Kas šioje situacijoje buvo švietimo bendruomenės priešas?
– Didžiausias priešas, sako, yra pats žmogus sau, ko tik neprisigalvojame imdami dramatizuoti. Pastaruoju metu išryškėjo visuomenės ir valstybės priešprieša. „Nuleidžiami“ nauji apribojimai, įvažiavimai, saugaus elgesio taisyklės, dėl kurių daugelis ne visada sutikdavo.
Aurelijus Veryga daugeliui tapo diktatoriumi su pašaipia šypsenėle, todėl atrodė, kad esame kiaulių gardas, kurį valdo kas kaip nori. Ta atskirtis tarp to, kas yra teisinga, kas yra valstybė ir kas yra žmonės, šiuo laikotarpiu labai išryškėjo.
„Visas šis nuotolinis mokymasis parodė, kokie kompetentingi pedagogai. Nemačiau nė vieno, kuriam nerūpėtų mokinys, kuriam viskas būtų vienodai.“
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius nepasižymėjo stipriomis vadovo savybėmis, todėl imama dvejoti jo lyderyste. Mes, pedagogai, pasigendame konkretumo. Jeigu vieną dieną turime elgtis vienaip ir ugdymo procesą planuoti kitaip, tai žiūrėkite, kitą dieną gali paaiškėti, kad viską jau reikia organizuoti kitaip.
Nežinau, kiek procentų tą nuveikė žurnalistai, o kiek ministerija, tačiau pasigendame ir atsakingesnio žodžio, ketinimų, kurie labai greitai keičiami kitais ketinimais, o pirmadienį sužinome, kad buvo priimtas dar ir trečias nutarimas. Gyvename kaip užlipę ant banano žievės, nenukrentame, bandome išlaikyti pusiausvyrą.
Dažnai iš šalies atrodo, kad ministras nenori prisiimti atsakomybės, todėl palieka spręsti mokymo įstaigoms. Atrodo, demokratiška ir lyg teisinga, tačiau prasidėtų tikras chaosas, jeigu kiekviena mokykla pradėtų šokti savo „Jurgeli, meistreli“.
„Po ketvirtos pamokos mano auklėtiniai jau sako, kad skauda galvą arba akis. Jūs įsivaizduokite, kad po pamokų jie dar galbūt mokysis kokiam nors atsiskaitymui.“
– Kuo skiriasi mokytojui realus bendravimas klasėje su mokiniais ir virtualus? Kur jo stygius labiau justi – mažesniųjų ar vyresniųjų klasėse? O gal atradote nuotolinio darbo džiaugsmą?
– Mokytoju dirbu ketverius metus, kasmet man vis dar kas nors naujo, todėl lengvai prisitaikau ir išmokstu, kito pasirinkimo nėra. Žinoma, tiek nuotolinis, tiek tiesioginis mokymas turi savų privalumų ir minusų.
Didžiausia nuotolinio mokymo problema yra nepatvarios technologijos. Žmogumi gali pasitikėti, o kompiuteriu – niekada, nes nežinai, kada jis perdegs, kada nustos veikti mikrofonas, nutrūks interneto ryšys. Vaikams tai nuolat nutinka, žinoma, gali būti, kad jie slepiasi už visos šios situacijos, bet mes nepatikrinsime.
Pedagogai, kurie itin stebi savo mokymosi procesą klasėje, išmano kiekvieno vaiko tempą, charakterį, pagal aplinkybes organizuoja pamoką kitaip, galų galiausiai vykdomi grupiniai darbai, diskusijos, teatralizuoti pamokos intarpai – daug kūrybiškų, gyvų, emocinį intelektą ugdančių pamokos elementų tenka kol kas atsisakyti. Pastebėjau, kad pamokos nuotoliniu būdu mechaniškesnės, oficialesnės, skirtos pasakyti svarbiausiai informacijai, paaiškinti, tarsi būtum „Youtube“ negyvas įrašas.
„Žmogumi gali pasitikėti, o kompiuteriu – niekada, nes nežinai, kada jis perdegs, kada nustos veikti mikrofonas, nutrūks interneto ryšys.“
Mokytojai ir mokiniai pavargsta nuo kompiuterio. Po ketvirtos pamokos mano auklėtiniai jau sako, kad skauda galvą arba akis. Jūs įsivaizduokite, kad po pamokų jie dar galbūt mokysis kokiam nors atsiskaitymui. Tie keli mėnesiai buvo be namų darbų, todėl, žinoma, kad teko siaurinti programą, pasirinkti tik pačius svarbiausius dalykus.
Kitą vertus, supaprastėjo mano kaip pedagogo darbo diena. Dirbant namų aplinkoje gali jaustis visada namuose, pasikeitė dienos ritmas, po pamokų nebesijaučiu fiziškai išsunktas, nes, kaip žinoma, žmogus labai daug energijos praranda kalbėdamas ir vaikščiodamas, o per nuotolinį nebeišsieikvoji taip daug.
Kai kurie mokiniai teigia, kad jiems paprasčiau mokytis namie, jiems geriau susikaupti, niekas netrukdo, o tiems išdykėliams, kuriems mokykla – tai labiau draugų ratas, jie visgi labiau pasiilgsta gyvų pamokų ir klasės draugų. Šis karantinas ir nuotolinis visgi parodė, kad technologijos negali pakeisti gyvo žmogaus. Taip, gali labai palengvinti darbo procesus, bet gyvo žmogaus ne.
– Kas jums labiausiai patiko nuotolinio mokymo metu? Ką išsineštumėte į tradicinio ugdymo lauką, kai koronavirusas galutinai atsitrauks? O kas labiausiai trukdė?
– Manau, labiau taikyčiau internete aptiktus išteklius, kurie yra aktualūs, įdomūs ir patrauklūs ne tik mokiniams, bet ir man pačiam. Tai yra visokie „Youtube“ vaizdeliai, kuriuos labai lengva susieti ir su dabarties tikrove, ir su literatūros tekstu, ir su Bendrąja ugdymo programa. Taip pat analizuoti su mokiniais internetinių žodynų išteklius, juos išbandyti, pavyzdžiui, frazeologijos, ar surasti daugiareikšmio žodžio reikšmes Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, panaudoti kai kuriuos publicistinius straipsnius, interviu. Daugelį dalykų jau taikiau ir iki nuotolinio.
Aktualizacija visada pasiteisina, nes vaikai tada tampa smalsūs, jiems labiausiai įdomu, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje šiandien, todėl nemažai skiriu dėmesio Žemės išteklių, ekologijos temoms. Man didelis džiaugsmas, kada vaikai ne tik klausosi, bet ir savo istorijomis papildo pamoką.
– Vos karantinui prasidėjus daug žmonių patys sau žadėjo perskaityti daug knygų, susitvarkyti spintą, perdažyti balkoną. Mokytojai kalba apie išsitempusią dieną, kai niekam, išskyrus darbą, laiko nebelieka. O kaip keitėsi jūsų krūvis?
– Nežinau, kaip kitur, tačiau nuotolinis darbas leido man būti dar didesniu savo darbo režisieriumi. Pažįstu tokių pedagogų, kurie būtent taip ir dirbo, nuo ryto iki vakaro. Dažnas mokytojas pasidaro užduotis, pasiruošia savo veiklas iš vakaro, numato tikslą ir uždavinius, o kai dar tai darai mokymosi platformoje, kuri yra nauja, žinoma, kad diena labai pailgėja, nes tai užtrunka.
Aš asmeniškai laiką planavausi taip, kad man būtų patogu. Jeigu užkrausiu vaikus darbais, man juos ir reiks taisyti. Bet tikslas nėra apkrauti darbais ir gauti kuo daugiau pažymių, todėl daugiau dėmesio skyriau pamokai, per kurią mokiniai ir mokydavosi, galbūt mažiau klausydavosi manęs, tačiau kitos išeities jau nebebuvo, kadangi atmetėme namų darbus, viską stengėmės išeiti per kontaktinius susitikimus.
Pirmosiomis savaitėmis dienynai veikė sunkiai, daug ką tekdavo pildyti vakare, jau vėlai, nudirbus asmeninius darbus, todėl tas laikas išsitęsė. Nežinau, kaip kiti, bet aš dažniausiai vadovaujuosi savo darbo valandomis, tada ir stengiuosi viską pasidaryti, kad nereikėtų sėdėti vakarais, o tuo labiau naktimis.
Vėlgi kiekvienas pedagogas truputį yra perfekcionistas, nori kaip geriau, tai truputį kaip liga, todėl daugelis organizuojasi mokymą itin atsakingai ir tai kainuoja laiko. Stengiuosi toks nebūti, man svarbus mano asmeninis laikas, kitos veiklos, todėl darbą stengiuosi atsieti nuo kitų veiklų. Nesu tas, kuris taiso naktimis.
– Prieš akis – kitas rugsėjis. Prognozuojama, kad tuomet galime sulaukti kitos COVID-19 bangos, tad nuotolinis ugdymas nėra laikinas reiškinys mūsų švietimo sistemoje. Kokius uždavinius keliate švietimo valdžiai, ką ji turėtų padaryti iki kitų mokslo metų pradžios? Kokius uždavinius keliate sau galvodamas apie kitus mokslo metus?
– Kiek girdėjau, bandoma aprūpinti kompiuteriais ir planšetėmis mokinius ir mokytojus.
Dėl nuotolinio darbo sulėtėjo mokinių mokymosi tempas. Tai, ką padarydavome per pamoką klasėje, dabar nuveikiam tik pusę tiek, na, geriausiu atveju 80 procentų. Manau, dėl to turėtų kisti Bendrosios ugdymo programos apimtis, reikėtų ją trumpinti arba dalies ugdymo turinio atsisakyti, tačiau tai milžiniškas darbas ir atsakomybė. Manau, dėl to turėtų kisti ir brandos egzaminų turinys, reikalavimai, nes negalima keisti namo nuo pamatų, nenuardant stogo, kas pas mus, kaip žinoma, pernelyg dažnai nutinka švietime.
Jeigu ir bus kas keičiama, labai tikiuosi, kad pamatuotai, protingai, o ne iš politinės inercijos kažką daryti dėl darymo. Mes labai dažnai viską keičiame, vis geriname, tačiau nesimokome iš klaidų, bijome atmesti nepavykusius, nepasitvirtinusius ugdymo modelius, ir tai mums taip brangiai kainuoja, net bandome visa tai užlopyti reformomis, kurios neretai duoda dar daugiau žalos nei naudos.
Šiandien mokykla jau yra numačiusi vykdymo tvarką, kuri įsigalėtų rugsėjį, tačiau akivaizdu, kad klasėse per daug mokinių, kas ne tik negarantuoja saugumo, bet nepadeda siekti geresnių rezultatų. Gal pagaliau bus atsižvelgta, ką sako pedagogai, ir bus kažkaip kitaip perskirstyti mokiniai klasėse.
