Lietuvoje

2021.10.10 18:35

Už puikų startą įvertintas mokytojas – apie paauglystę kartinusias patyčias, tai, kas „veža“ darbe, ir pirmų pamokų drebulį

Aida Murauskaitė, LRT.lt2021.10.10 18:35

„Nežinau, ar tai yra mano pašaukimas, bet tai yra darbas, kurį atlieku su džiaugsmu, kuriame matau didelę prasmę. Tai galimybė prisidėti prie šalies kūrimo, tai galimybė dirbti su vaikais, kurie tampa atsakingais piliečiais, su kuriais gyvename kartu šioje visuomenėje“, – sakė aštuntus metus mokytojaujantis istorikas Antanas Jonušas. 

Jis tapo šiemetiniu Meilės Lukšienės premijos, kuri teikiama startuojantiems mokytojams, laureatu.

Vilniaus Valdorfo ir Karalienės Mortos mokyklų istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas A. Jonušas LRT.lt papasakojo apie tai, kaip drebėjo kojos per pirmą vedamą pamoką, kaip turėtų būti padedama jauniems pedagogams, ir tai, koks jis pats buvo mokinys.

– Kaip ir kodėl tapote mokytoju?

– Vieni mokytojo darbą laiko pašaukimu, kiti – specialybe. Manau, šių dviejų dėmenų nereikia atskirti, nereikia jų priešinti. Man mokytojavimas yra darbas, iš kurio aš gyvenu, kuris mane džiugina. Nežinau, ar tai yra mano pašaukimas, bet man tai yra darbas, kurį atlieku su džiaugsmu, kuriame matau didelę prasmę.

Tai galimybė prisidėti prie šalies kūrimo, tai galimybė dirbti su vaikais, kurie tampa atsakingais piliečiais, su kuriais gyvename kartu šioje visuomenėje. Kad ir kokio dalyko mokytojai mes būtume, visi galime prie to prisidėti. Tai mane labiausiai ir „veža“.

Mokiniai, kai mokykloje dirba ir vyrų, turi galimybę matyti nestereotipinius lyčių vaidmenis. Jie mato vyrus, kurie yra rūpestingi, bendraujantys su vaikais.

Savo alumnais labai didžiuojuosi. Jie ne šiaip sėkmingai baigė mokyklą, įstojo, kur nori, ir patys kuria savo tolesnį gyvenimą. Jie išėjo iš mokyklos plačiomis akis, žvelgiančiomis į pasaulį, susiformavę stiprius įgūdžius mokytis ir gyventi, su teigiama nuostata į gyvenimą ir kitus žmones. Tai man atrodo labai svarbu.

Dažnai apie dabartinius mokinius kalbama, kad jie tingesni, kad „va, mūsų laikais mokėmės daugiau“. Turbūt visi esame girdėję tokių kalbų. Man tokios kalbos kelia juoką. Bent savo mokykloje matau mokinius, kurie man atrodo savo sąmoningumu pranašesni už mano kartą.

– Prisimenate pirmą savo vestą pamoką?

– Buvau jaunas entuziastingas praktikantas, manęs, kad jau esu geras mokytojas. Šitas mano įsivaizdavimas subliūško per pirmas pamokas. Tuomet supratau, kad man reikia labai daug ko išmokti. Ir kad pasiektum mokytojo idealą, reikia įveikti ilgą ilgą kelią.

Prisimenu, kaip per praktiką, vedant pirmas pamokas, fiziškai drebėjo kojos ir visas kūnas. Buvo baisu. Kai pradėjau dirbti jau kaip nuolatinis mokytojas, nelabai supratau, ką darau. Išties buvo labai baisu. Buvo nedrąsu kurti santykius su mokiniais, su kolegomis.

Drąsa būti mokytoju augo palaipsniui. O drauge augo įgūdžiai, profesionalumas, pasitikėjimas savimi. Dabar vesdamas pamokas dažnai taip pat jaučiu jaudulį, gerą jaudulį, bet jaučiuosi esantis tvirtas būdamas mokytoju.

Būdamas studentu praktikavausi keliose gimnazijose, pusmetį Berlyne dirbau kaip „Comenius“ asistentas nedidelėje privačioje mokykloje. Prieš ateidamas į Valdorfo mokyklą, jau buvau matęs nemažai skirtingų mokyklų.

– Kas tuomet, dar tik pradedant, jums labiausiai padėjo?

– Labai svarbu šeimos palaikymas, dar svarbiau – kolegų palaikymas. Manau, kad mokykloje turėtų būti išplėtota mentorystės programa, kai mokytoją pirmus metus ir vėliau lydi labiau patyręs mokytojas, stebi pamokas, reflektuoja po jų, padeda planuoti profesinį tobulėjimą.

Man pasisekė, nes mano kolegos Valdorfo mokykloje buvo labai šilti, labai padėjo įsitvirtinti.

Tikrai savo aplinkoje mačiau ne vieną bendraamžį kolegą, kuris pradėjo dirbti mokykloje, bet po metų ar dvejų išėjo. Manau, kad dalis to sprendimo buvo dėl to, kad jie negavo paramos ir pagalbos, tad ir nusivylė. Nusivilti ir išsigąsti mokykloje galima greitai, nes dirbti su mokiniais, ypač paaugliais, yra iššūkis.

Labai svarbus ir mokytojų rengimas. Jau įsibėgėjus profesinei karjerai, supratau, kad man trūko dalykų, kuriuos turėjau būti išmokęs universitete. Kalbu apie pačius paprasčiausius įgūdžius – pamokų planavimą, įsivertinimą, reflektavimą. Šiais įgūdžiais mokytojas turi naudotis drąsiai ir įvairiapusiškai.

Nusivilti ir išsigąsti mokykloje galima greitai, nes dirbti su mokiniais, ypač paaugliais, yra iššūkis.

– Prisiminkite tas situacijas klasėje, kurios jus labiausiai trikdė.

– Tokių situacijų būna. Nenorėčiau jų įgarsinti, nes jos gana asmeniškos. Tarkime, mokinys pasidalija savo istorija, o tu galvoji: jei tai tikra, tai jau reikėtų kreiptis į tam tikras tarnybas, ieškoti kolegų pagalbos, kreiptis į tėvus. Mokinys patiki manimi ir pasidalija savo išgyvenimu.

Nutinka ir konfliktų, po jų suki galvą, kas ir kodėl nutiko, ką su tuo daryti.

Tokiose situacijose svarbu veikti ramiai, kartais nebūtina priimti sprendimus čia ir dabar. Mokykla veikia kaip bendruomenė, turime klasės auklėtojus, pagalbos specialistus, galime tartis.

– Mokykloje, kurioje startavote, dirbate iki šiol.

– Į Valdorfo mokyklą patekau atsitiktinai. Ieškojau istorijos mokytojo darbo, man buvo svarbu dirbti Vilniuje. Po studijų susisiekiau turbūt su visomis Vilniaus mokyklomis, nė vienai jų manęs nereikėjo. Tuo metu konkurencija buvo didžiulė. O Valdorfo mokyklos darbo skelbimą atsitiktinai pamačiau feisbuke, apie šią mokyklą žinojau nedaug, bet patekau ten ir įsitvirtinau.

O mano antroji mokykla – Karalienės Mortos mokykla – buvo labai sąmoningas, apgalvotas sprendimas. Norėjau dirbti tarptautinio bakalaureato sistemoje. Tai buvo mano sena svajonė, ją ši mokykla man padeda įgyvendinti.

Su kolegomis bandėme skaičiuoti, kiek mes dirbame. Suskaičiavau 50 valandų per savaitę. Kolegų skaičiai buvo panašūs. Mokytojai išties dirba daug.

Be to, tolesnę savo karjerą sieju su istorijos mokymo filosofija ir metodika. Norėčiau prisidėti prie ugdymo turinio, programų kūrimo. Manau, kad tarptautinio bakalaureato patirtis man bus pravarti, ji atveria perspektyvų, kaip mokyti istorijos kitaip nei valstybinėje mokykloje.

– Kodėl Lietuvoje taip stinga mokytojų?

– Matau, kad daug mokyklų pradėjo mokslo metus neturėdamos vieno ar kito dalyko mokytojo. Bet drauge skelbiama, kad žmonių, kurie galėtų dirbti mokytojais, yra daugiau nei laisvų darbo vietų. Įdomu, kodėl taip atsitinka, kodėl žmonės nenukeliauja pagal darbo skelbimus į mokyklas? Galbūt mokyklų netenkina jų išsilavinimas, patirtis, kiti dalykai?

Matau, kad mano kolegos, istorijos mokytojai, yra paklausūs. Jie dirba įvairiose mokyklose, jas keičia, ieško mokyklų, kuriose sąlygos jiems būtų priimtinesnės, mokyklos kultūra būtų mielesnė.

Be jokios abejonės, trikdo mokytojų stygiaus prognozės, vidutinio mokytojų amžiaus rodikliai, daug mokytojų artimiausiu metu išeis į pensiją. Besirenkančiųjų pedagogikos studijas nėra pakankamai, kad juos pakeistume, o švietimas yra viena pagrindinių valstybės sistemų, be kurių ji negali funkcionuoti.

Situacija kelia nerimą.

– Daug metų buvo kalbama apie mokytojų vyrų stygių. Kaip atrodo jums, ar svarbu, kad mokykloje dirbtų daugiau vyrų?

– Lietuva šiuo atžvilgiu yra ekstremalus pavyzdys ES kontekste. Mus „lenkia“ tik Latvija. Lietuvoje vyrų mokytojų – 24 proc. Bendras ES vidurkis nesiekia nė 40 proc.

Tyrimai rodo, kad mokytojų vyrų vaidmuo yra labai reikšmingas augant mokiniams. Ne dėl pasiekimų, neva vyras išmokys geriau. Tai netiesa. Bet dėl to, kad mokiniai, kai mokykloje dirba ir vyrų, turi galimybę matyti nestereotipinius lyčių vaidmenis. Jie mato vyrus, kurie yra rūpestingi, bendraujantys su vaikais. Vyrų mokyklose tikrai reikia.

Po studijų susisiekiau turbūt su visomis Vilniaus mokyklomis, nė vienai jų manęs nereikėjo. Tuo metu konkurencija buvo didžiulė.

Pradėjęs dirbti mokytoju gavau daugiau dėmesio ir dabar daugiau jo gaunu, nes esu vyras. Nemanau, kad tai sąžininga, bet tokia realybė.

– Visuomenė vis daugiau skiria dėmesio švietimo problemoms. Vis dažniau sutariama, kad atlygis mokytojams turi kilti, mažiau girdėti kalbų, kad mokytojai turi per ilgas atostogas, o ir dirba esą tik iki trečios valandos. Ar aš neteisi?

– Tie žmonės, kurie sako, kad mokytojai dirba mažai, nepažįsta mokytojų. Jei turėtų bičiulių mokytojų, neturėtų šansų taip kalbėti. Pavydžiu draugams, kurie dirba biuruose, tarptautinėse įmonėse, kurių darbas baigiasi tam tikrą minutę ir jiems nieko nebereikia tądien daryti iki kito ryto. Man, kaip mokytojui, tai neįsivaizduojama. Mano vienas iš siekinių – susiplanuoti savo darbą taip, kad galėtum baigęs pamokas ir pasiruošęs kitos dienos pamokoms užverti mokyklos duris ir ramiai leisti likusį vakarą.

Realybė tokia, kad pradedi dirbti dar prieš pamokas, tada vedi pamokas, namo važiuoji dažniausiai nespėjęs pasiruošti pamokoms, tad tai darai namie valandą, dvi ar tris. Kartais pavyksta nedirbti savaitgalį, bet tai būna reti atvejai. Arba ruošiesi pirmadieniui, arba planuoji pamokas mėnesiui į priekį, galvoji apie mokinius, situacijas klasėje.

Norėtųsi, kad mokytojo darbas būtų tik profesija, bet taip nėra, tai gyvenimo būdas, nepamatuojamas laiku.

Su kolegomis bandėme skaičiuoti, kiek mes dirbame. Suskaičiavau 50 valandų per savaitę. Be pasiruošimo prieš miegą. Kolegų skaičiai buvo panašūs. Mokytojai išties dirba daug.

Kai studijavau pedagogiką, vienas dėstytojas sakė, kad mokytojo darbas turi tris privalumus. Tai birželis, liepa ir rugpjūtis. Dabar birželio nebelikę, nes dirbame iki Joninių, o į mokyklą grįžtame rugpjūčio viduryje ar dar anksčiau. Tad trijų mėnesių atostogas galime prisiminti kaip gražią praeitį, nors vargu
ar kada taip ir buvo. Jei mokiniams baigėsi pamokos, nereiškia, kad baigėsi mokytojų darbas.

– Jūs ir namie esate mokytojas? Klausiu apie jūsų šeimą.

– Tikiuosi, kad namie esu tik tėtis ir vyras. Norėčiau namie nebūti mokytojas, bet neišvengiamai ir ten sukasi temos apie mokyklą. Pirmaklasis sūnus kartais peržiūri mano mokinių darbus. Jaunėlė dukra šiemet pradėjo lankyti darželį. Tik sumigus vaikams kartais galiu sėsti prie darbų.

Trijų mėnesių atostogas galime prisiminti kaip gražią praeitį, nors vargu ar kada taip ir buvo. Jei mokiniams baigėsi pamokos, nereiškia, kad baigėsi mokytojų darbas.

– Koks jūs pats buvote mokinys?

– Buvau labai skirtingas skirtingose mokyklose. Pradinėje buvau geras mokinys, mokiausi dešimtukais, klasės mokytoja buvo didžiulis autoritetas. Labai stengiausi, išsilavinimas man buvo labai svarbus. Gal tai ir padėjo pagrindus mano pedagoginei karjerai.

Pagrindinėje mokykloje buvo nepaprastai sunkūs metai, nes patyčių kultūra mokykloje buvo labai išvešėjusi. Tai buvo vieta, kur reikėjo išgyventi. Saugumo jausmo ten nepatyriau, dėl to labai gaila. Mokiausi gerai, bet geras mokymasis turėjo kainą – patyčias. Na, ir, aišku, paauglystė. Ji pakeičia santykius su mokytojais. Jie svarbūs, bet ne visuomet tai gali parodyti. Tad paauglystėje tapau maištaujančiu žmogumi, kuris maištauja paradiškai, bet namie atlieka visus namų darbus.

O gimnazijoje situacija pasikeitė, ten pajutau: o, mokykla gali būti vieta, kur nėra patyčių, kur susirenkame mokytis, bendrauti, veikti ką nors įdomaus be nuolatinio jausmo, kaip išgyventi dieną. Tai buvo nuostabūs metai. Irgi buvau maištaujantis paauglys, bet mokiausi daug, gerai, o ir santykiai su mokytojais buvo puikūs.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt