Tai, kaip pavyko pamoka, matuoti juoku, aidėjusiu klasėje, neskirti namų darbų ir neskubėti raityti pastabų tėvams. Suprasti, kad mokytojas yra superherojus, kuris prisideda prie pokyčių. Priprasti prie to, kad nėra žodžio „nežinau“. Neklausyti tėvų mokytojų, kurie mygo nesirinkti jų kelio. Tokias svarbias savo mokytojų pamokas į pedagoginį kelią išsinešė ir LRT.lt kalbinti pedagogai. Be to, jie saugo savo mokytojų žinutes mobiliuosiuose telefonuose.
Spalio 5-ąją švenčiama Mokytojo diena. LRT.lt sveikina visus pedagogus jų šventės proga.
Padėka tėvams mokytojams: ačiū už pavyzdį, kad mokytojas yra superherojus
Istorijos mokytojas, VDU licėjaus „Sokratus“ direktorius Mindaugas Nefas:
„Didžiausią įtaką man padarė mano tėvai, jie buvo formalūs ir neformalūs mano mokytojai. Mama yra lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, ji pusmetį buvo mano oficiali mokytoja, kuomet buvau 12 klasės mokinys. O tėtis buvo istorijos mokytojas, jis man niekada oficialiai nedėstė, bet visuomet buvau jo neformalus mokinys. Taigi, augau mokykloje šalia savo tėvų mokytojų, jų kolegų ir jų mokinių.
Iš šių dviejų mokytojų išmokau niekada nenusivilti savo pasirinkimu tapti mokytoju, įgijau suvokimą, kad tapdamas mokytoju esi toje vietoje, kur turi būti, savo noru, o ne kančios pozicijoje. Iš esmės jie suformavo mano požiūrį, kad mokytojavimas nėra darbas, tai 24 val. per parą tarnyba, ji sunki, bet teikianti didelę savirealizacijos ir kuriamos naudos valstybei galimybę. Tad savo darbe visuomet naudoju man rodytą pavyzdį ir įsitikinimų kompleksą.
Ačiū, kad parodėte pavyzdį, jog mokytojas yra superherojus, kuris prisideda prie pokyčių!“
Dėkinga tėvams mokytojams, kad neromantizavo savo profesijos
Abraomo Kulviečio mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Elžbieta Banytė:
„Turbūt įtakingiausi mano gyvenimo mokytojai yra mano tėvai Lilija ir Bronislovas. Jie išties pedagogai: tėtis buvo istorikas, amžiną atilsį mama – germanistė. Abu, beje, mokė mano klasę, taigi iki 8 klasės, kol neperėjau į licėjų, vilkau sunkią mokytojų vaiko naštą visai paprastoj mokykloj.
Iš tėvų mokiausi, kokia būti ir kokia nebūti. Jie grįždavo pervargę ir kokį kartą per mėnesį paskaitydavo moralą, kad tapti mokytoju yra didžiausia įmanoma kvailystė. Tėtis man priekaištauja iki šiol, sako, kad sudeginau smegenis. Jeigu jie mane būtų skatinę ir mokytojo darbą aukštinę ar romantizavę, turbūt būčiau iš mokyklos pabėgusi po pirmos savaitės. O kai ėjau suvokdama, kad už romantikos fasado visada yra tamsus sistemos ydų, biurokratijos ir žmogiškosios niekšybės kampas, buvo daug lengviau.
Iš tėčio žinau, kad kartais reikia pabūti gerai – nusileisti, vesti lengvesnę pamoką, į kokią nors taisyklę pažiūrėti pro pirštus. Iš mamos žinau, kad reikia ir sau, ir mokiniams kelti aukštus reikalavimus, bet neprarasti žmogiškumo ir humoro. Taigi stengiuosi šiuos požiūrius subalansuoti.
Mamai padėkoti, deja, nebegaliu, o tėčiui esu daug kartų (ypač kai ginčijamės) sakiusi, kad visada darysiu tai, kas man patiks, ir kad jis pats kartu su mama mane to išmokė.“
Apie savo mokytoją: stengiuosi toks būti ir savo mokiniams
„Digiklasės“ biologijos mokytojas Paulius Sungaila:
„Mokytoja, padariusi didelę įtaką mano ateičiai, – Vilniaus Žirmūnų gimnazijos biologijos mokytoja Daiva Puodžiukienė. Ji buvo atvira naujovėms, kūrybiška mokytoja, gebėjo dirbti naujais ugdymo metodais ir sąmoningai keisti mokymo(si) procesą, pritaikydama jį šiuolaikiniam mokiniui.
Mokytoja visada skleidė didžiulę meilę ne tik savo dėstomai disciplinai, bet ir mokiniui, ji sėkmingai sužadindavo pažinimo norą ir džiaugsmą mokytis. Šiandien stengiuosi toks būti ir savo mokiniams.
Mokytoja Daiva dažnai sakydavo, jog biologijos pamokose nėra tokio žodžio „nežinau“. Tokiu būdu ji skatindavo mokinius ne tik mąstyti, bet ir būti kūrybiškus. Informacijos atkartojimas yra tik vienas iš daugelio ugdymo tikslų, daug svarbiau ugdyti žmogų, kuris geba priimti iššūkius sukurdamas unikalius sprendimus.
Norėčiau jai padėkoti už norą siekti aukščiausių rezultatų bei daug metų jaučiamą palaikymą tapti ir būti mokytoju. Visada buvote ta mokytoja, kuri pirmiausia rūpinosi mano kaip žmogaus formavimusi.“
Neteisti, neskųsti, nežeminti – to išmoko iš savo mokytojų
Šiaulių rajono Gruzdžių gimnazijos ir Šiaulių Jovaro progimnazijos biologijos ir chemijos mokytoja Laima Puzaitė-Zdanavičienė:
„35-as rugsėjis džiugino savo rudeniška vėsa ir grįžimu atgal. Ten, kur aš tik baikšti mokinukė, didelėmis, baimės ir nerimo pilnomis akimis stebinti didžiulį pastatą ir savo MOKYTOJĄ Genovaitę Bagdonienę. Mokytoja, lyg jausdama, nepaleido kaimo vaiko rankutės, kad tokioje žmonių galybėje nepaklysčiau. Vėliau pirmąją mokytoją pakeitė kita mokytoja, nes pirmoji persikvalifikavo ir mokė jau biologijos. Taip 11 metų šalia manęs buvo mano pirmoji mokytoja.
Tokia tad pradžia buvo Užvenčio vidurinėje mokykloje, dabar Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijoje. Be mokytojos G. Bagdonienės, šalia buvo tokie mokytojai kaip J. Čėsna, Vaškevičiai, Baltrušaitienė. Kuo jie buvo ypatingi? Jie buvo nuostabūs, šilti, jaukūs žmonės. Žmogiškumo, padorumo, nuoširdumo pavyzdžiai.
„Niekada, vaikai, neskubėkite teisti kitų. Ramiau miegosite“, „vaikai, žinokite, kad ir ašaros turi savo kainą“, „matot, pažinimas lyg horizontas: kuo labiau prie jo artėji, tuo jis labiau nuo tavęs tolsta“. Lyg dabar tai sakytų mano mokytojai.
Peržiūrėjau savo 11 klasės albumą (mūsų laikais tai buvo madinga). Daugumos mano mokytojų jau nėra. Juos pakvietė amžinybė. Bet liko jų žvilgsnis. Toks tyras ir šiltas. Nurieda ašara skruostu ir mintis ateina: ar aš nors krisleliu esu panaši į savo mokytojus? Norėčiau, kad taip būtų, bet į tai tegul atsako mano mokiniai – buvę ir esami.
Pagrindinės žmogiškosios vertybės išugdytos a. a. tėvelių, o kartu ir mano didžiųjų asmenybių MOKYTOJŲ. Ko mus mokė mokytojai, tai neteisti, neskųsti, nežeminti, padėti. Ar gaudavome barti už nedarbes? Tai žinoma! Bet tai buvo pamokos, geros gyvenimo pamokos. Mes buvome jauni ir maištingi. O jie buvo šalia mūsų ir su mumis.
Būtent jie išmokė neskubėti rašyti pastabų tėvams dėl nepadarytų namų darbų ar kokio vaikiško ar paaugliško išsišokimo. Jei mokytojai būtų man rašę visas pastabas, oi, brangieji, būtų reikėję ne vienos pažymių knygelės. Būtent jų pavyzdys ir buvo tas raktas į nepažintą švietimo sistemą. Norėjosi būti tokiai kaip jie, nešti jų sąžiningumą, jautrumą, supratingumą. Ir būti bent dalele panašiai į juos.
Prieš penkiolika metų iš savo auklėtojo gavau tokią žinutę: „Mokiniai vis ateis ir išeis, pasiėmę Tavo dalelę. O Tu šilto rugsėjo takais naujus mokinius vesi į kelią.“ Ją saugau iki šiol.
Šiandien po pamokos priėjo mano mergytės iš 5 klasės ir sako: ačiū, mokytoja, už pamoką. O vaikinukas postringauja: nu, kaip gražiai tos spalvos keitėsi, mokytoja, jūs kaip stebukladarė.
O ar aš padėkojau už biologijos, chemijos, lietuvių kalbos ar matematikos pamoką savo MOKYTOJUI? Nepamenu, bet turbūt ne. Nes buvome jauni, ir viskas lyg taip ir turėjo būti: mus jie turėjo mokyti ir auklėti, o mes – jauni ir nepriklausomi, bėgantys savo laike. Ir kai susimąstai, kad jau nėra kam tarti AČIŪ, lieka tik tyli malda už jus, mano GYVENIMO MOKYTOJAI. Ir nepamiršti uždegti žvakelę... Ačiū už gerumą, atlaidumą, supratingumą, nuoširdumą, griežtą žodį ir už pamokymą neskubėti teisti, apkabinti kiekvieną ir nė vieno neišskirti.
Pamenu, kai grįžau įstojusi į tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, autobusų stotyje manęs laukė mama ir mokytoja G. Bagdonienė. Jaučiausi laiminga, pavyko įstoti, net nesusimąsčiau, kad manęs laukė brangiausi žmonės, kurie manimi labai tikėjo ir pasitikėjo. Matyt, viskam reikia laiko. Laiko padėkai. Todėl patarimas visiems toks – padėkokime sau, mokiniams už pamokas. Kiekviena pamoka mini spektaklis ir jis turi baigtis plojimais...
Ką išmokto iš savo mokytojų naudoju pamokose:
1. Prisiminkite, mokiniai, praėjusios pamokos paskutinius 5 sakinius arba tai, apie ką mes praėjusią pamoką mokėmės (mokyt. G. Bagdonienė).
2. Neskirti namų darbų arba skirti kuo mažiau (auklėtojas a. a. J. Čėsna). Retai kada skiriu namų darbų, o jei ir skiriu, tai pasirinktinai ir tikrai ne dėl pažymio.
3. Auklėtojas, kai taisydavo mūsų kontrolinius, lapeliuose arba sąsiuviniuose nežymėdavo klaidų. Tik pažymį parašydavo. Klaidas turėdavome rasti patys, jei norėdavome išmokti. Buvo laikas, kai ir aš taip dariau. Reiktų vėl sugrįžti prie šios metodikos.
4. Lietuvių kalbos mokytojos E. Baltrušaitienė ir Žilinskienė apklausai pamokose naudojo savotišką lentelę, ten buvo mokinio vardas ir užduočių numeriai, galutinis pažymys. Dabar tai vadiname asmenine mokinio pažanga pamokoje.“
Gražu, kai paauglystės autoritetas vėliau tampa kolega
Vilniaus Valdorfo ir Karalienės Mortos mokyklų istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas Antanas Jonušas
„Galėčiau paminėti ne vieną man svarbų mokytoją. Pradinių klasių mokytoja buvo labai reikšminga mano gyvenime. Penktos klasės mokytoja buvo labai netradicinė, istorijos mokymas priminė didelį spektaklį, galbūt iš ten atkeliavo mano santykis su istorija. Vis dar sapnuoju, kad tame spektaklyje turiu išeiti į sceną ir neprisimenu eilučių.
Mano gimnazijos anglų kalbos mokytoja įtraukė mane į debatus, tai buvo viena reikšmingiausių patirčių mokykloje, tai buvo veikla, kuri man suteikė daug mąstymo gebėjimų. Lietuvių kalbos mokytojos Violetos Dumčiuvienės pamokas prisimenu iki šiol, jos buvo tokios gyvos, ji mane išmokė rašyti.
Istorijos mokytojas Vaidas Pamparas buvo tiesioginė priežastis, kodėl aš tapau istorijos mokytoju. Ir šiandien taikau įsivertinimo metodą, po pamokos galvoju, ar juokėmės su klase, ar ne. Jei juokėmės, vadinasi, viskas buvo neblogai. Jei nesijuokėme, vadinasi, reikia apgalvoti pamoką, nes kažkas buvo negerai.
V. Pamparui ne kartą esu dėkojęs viešai. Ačiū, Vaidai. Mudu susitinkame dažnai, tarkime, kai vertiname brandos egzaminų darbus. Labai gražu, kai paauglystės autoritetas vėliau tampa kolega.“
