Marius Maželis (39 m.) ir Mindaugas Suchovejus (37 m.) – likimo draugai, turintys regėjimo negalią. Jie yra tikri draugai, susibičiuliavę dar studijų metais, o šiemet kartu ėmėsi bendro projekto. Bičiulius vienija ir tai, kad, nepaisant to, kad nieko nemato, jie turi daug veiklų – dirba, sportuoja ir keliauja.
Abu bičiuliai LRT.lt pasakojo, kad gimė matydami, bet vėliau regėjimo neteko. Mariui taip nutiko dėl vaikystėje patirtos galvos traumos. Kartą jis su draugais patraukė žaisti į statybas ir netyčia jam į galvą pataikė kažkieno mestas plytgalis. Berniukas negalvojo, kad tai rimta, bet vieną dieną mokykloje pastebėjo, kad akyse liejasi raidės, o būdamas trylikos gydytojo kabinete išgirdo, kad gali visai apakti. Jo regėjimas palengva blogėjo, atšventus dvidešimtmetį akys matė tik daiktų siluetus, o galiausiai neliko nė jų.
Mindaugas nieko nemato nuo septynerių – dėl to kalta įgimta akių liga. Jis džiaugiasi bent tuo, kad vaikystėje dar matė ir dabar supranta, kas yra spalvos, susivokia erdvėje, atsimena, kaip atrodo įvairūs pastatai ir Klaipėdos, kurioje tuo metu gyveno, gatvės.
Septynmetį tuo pačiu metu užklupo dar viena nelaimė – mirė jo mama. Tėtis juo ir iki tol nesirūpino, močiutei tą daryti tapo per sunku – tad jį išsiuntė į Vilnių mokytis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC).
Padėjo šokiai ir sportas
Pirmasis pašnekovas Marius, netekęs regėjimo kurį laiką buvo paniręs į depresiją – bet galiausiai nusprendė, kad gyvenimas tęsiasi. Jis išsijudino pradėjęs lankyti šokius. Feisbukas vis metė jam skelbimus, kad renkamos šokėjų grupės, ir jis galiausiai susigundė – paskambino į šokių studiją ir pasakė, kad nori mokytis, bet yra dvi bėdos: jis neturi partnerės ir nieko nemato. Poroje vietų išgirdo neigiamus atsakymus, bet paskambinęs šokėjai Jurgitai Česnavičiūtei-Jančorienei išgirdo kvietimą pabandyti.
Bandymai buvo sėkmingi – Marius pramoko šokti salsą, čia čia čia, rumbą, tango, ir šoka iki šiol jau daugiau nei dešimtmetį. Be to, pradėjęs mokytis jis suprato, kad jei nematydamas gali šokti – gali nuveikti ir daugiau, pavyzdžiui, keliauti ir netgi nusileisti parašiutu.
Man šiemet liepą sueina 40 metų, taigi vieną dieną nusprendžiau, kad gana atidėlioti, ir pasakiau sau: kada, jei ne dabar.
Mindaugui nepanirti į depresiją padėjo sportas: „Vilniuje gyvenau be šeimos, buvo nelengva, bet sportas man tapo tarsi pabėgimu nuo skaudžios realybės, o paskui – ir gyvenimo keliu.“ Žaisti aklųjų riedulį (golbolą) jis pradėjo besimokydamas LASUC. Iš mėgėjiško sporto perėjo į profesionalų, pateko į Lietuvos nacionalinę rinktinę. Lietuvių komanda pasiekė daug pergalių įvairiose šalyse, iš kurių didžiausia – aukso medalis 2016 m. paralimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire.
Tiesa, 2019 m. Mindaugas iš profesionalaus sporto pasitraukė, nes dėl patirtų traumų pasijuto išsimušęs iš vėžių. Dabar jis konsultuoja kitus sportininkus, o sportuoja tiesiog tam, kad palaikytų formą. Pavyzdžiui, mielai eina pabėgioti, per dieną neretai įveikia keliolika kilometrų.
Bet, kaip jis bėga, nematydamas kelio? „Bėgioju su savo drauge, dabar jau sužadėtine, arba su draugais – yra speciali apie 30 cm ilgio virvė, ir jie mane veda. Sužadėtinė sako, kad jai su manimi bėgioti patinka, nors kai kuriems pažįstamiems tai atrodo iššūkis. Būna, manęs klausia, ar nėra rizikos, kad už kažko užkliuvęs pargriūsiu, susižeisiu. Atsakau, kad tikrai yra, juk ir sveikiesiems gali taip nutikti“, – pastebėjo Mindaugas.
Bėgiojęs yra ir Marius, nors profesionaliu sportininku jis netapo – tačiau kartą jis užsispyrė, kelis mėnesius pasitreniravo ir įveikė maratoną. Dar jis yra kelis kartus šokęs parašiutu – buvo baisu, bet įspūdinga.
Na, o Mindaugas vaikystėje, kai beveik nematė, buvo pramokęs važiuoti riedučiais. Dabar jau taip nerizikuotų, užtat laisvalaikiu, kai nesportuoja, mielai skaito knygas ir kuria avangardinę muziką.
Ilgai svajojo apie savo verslą
Abu vaikinai kartu mokėsi LASUC, tik Marius buvo aukštesnėje klasėje, o labiau jie susibičiuliavo studijuodami masažo specialybę Vilniaus kolegijoje. Kurį laiką jie ir gyveno bendrabutyje tame pačiame aukšte, tik skirtinguose kambariuose.
Marius masažuotoju dirba jau keliolika metų, Mindaugas profesionaliai sportuodamas masažuodavo komandos draugus, kelerių metų darbo stažą taip pat turi.
Abu vaikinai tikino, kad ši tarp neregių populiari profesija jiems nuoširdžiai patinka. „Masažas yra susijęs su sportu, juk taip pat dirbi su raumenimis, dėl to man šis darbas labai prie širdies“, – sakė Mindaugas. O Marius pastebėjo, kad jam malonu sulaukti realaus savo darbo rezultato – būna, klientai sako, kad po masažo savijauta tikrai pagerėjo, ir tuomet jam būna smagu, kad, nors ir būdamas nuskriaustas likimo, jis gali būti naudingas kitiems.
Būdamas samdomu darbuotoju, Marius ne vienus metus galvojo, kaip norėtų turėti savo originalų masažo saloną, kuriame viską darytų taip, kaip jam atrodo geriausia. Labai to norėjo, bet ir bijojo, juolab kad pats buvo susidūręs su nesėkme šioje srityje.
„Pamenu, netrukus po 2009 m. krizės įsidarbinau naujame salone, kurio savininkas buvo labai entuziastingas. Klausė, kiek norėčiau uždirbti, nedrąsiai pasakiau, kad 1000 litų būtų gerai, jis sakė, kad uždirbsiu ir 3000. Bet įsitvirtinti buvo sunku, tais laikais į masažuotojus kreipdavosi tik turtingi žmonės arba tie, kuriems jau visai sprandą susukdavo. Išėjo taip, kad ilgą laiką dirbau visai be užmokesčio, tą 1000 litų man šiaip taip išmokėjo gal per pusmetį“, – sakė Marius.
Ir pridūrė, kad ant to salono savininko jis nepyksta, net jį užjaučia – žmogui buvo tikrai sunku, kai gražių planų įgyvendinti nepavyko ir veikla neįsivažiavo, net nuosavą automobilį teko parduoti.
Bet Marius vis tiek svajojo, kad vieną dieną turės nuosavą saloną, kuriam jau prieš keletą metų ir pavadinimą buvo sugalvojęs, tik ilgai svėrė visus „už“ ir „prieš“ bei bijojo rizikuoti. Bandė ir atsidėti pinigų pradžiai, bet, rodės, kainos auga dvigubai greičiau, nei pavyksta sutaupyti.
Kada, jei ne dabar
Apie planus įkurti masažo saloną Marius vieną dieną pasišnekėjo su senu draugu Mindaugu, kuris labai palaikė jo idėją ir mielai sutiko prisijungti prie jo veiklos. Tad galiausiai Marius pasiryžo: „Man šiemet liepą sueina 40 metų, taigi vieną dieną nusprendžiau, kad gana atidėlioti, ir pasakiau sau: kada, jei ne dabar.“
Taip sostinėje šių metų pavasarį atsirado neregių masažo salonas „Kurmio SPA“. Ar nieko nematančiam Mariui nebuvo sunku įkurti įmonę ir sutvarkyti su tuo susijusius organizacinius reikalus? „Vienam tikrai būtų buvę labai sunku, daug biurokratijos, o valstybės įstaigų specialistai, su kuriais tenka turėti reikalų, kartais būna geranoriški, kartais – ne... Bet mes esame kolektyvas, prie mūsų prisijungė dar keli žmonės. Vienas išmano teisę, kitas – vadybą, taip per keletą mėnesių ir pavyko įsteigti mažąją bendriją“, – pasakojo idėjos autorius.
O kaip rasti savo salonui patalpas, kai jų nė negali matyti? „Išties esu girdėjęs istorijų, kaip žmonės ir metus neranda įmonei tinkamų patalpų. O mums labai pasisekė – gal trečias skelbimas, kurį peržiūrėjome, pasirodė tinkamas, tai buvo kaip aklai vištai grūdas“, – pasakojo masažuotojas.
Žinoma, skelbime pamatytas patalpas sostinės Šeimyniškių gatvėje vyrukai ne tik aplankė ir apčiupinėjo patys – paprašė jas įvertinti ir matančių draugų, ir jų įvertinimai taip pat buvo palankūs.
O kaip atsirado pavadinimas „Kurmio SPA“? „Mes, neregiai, patys kartais save taip švelniai pravardžiuojame – būna, sutinki draugą ir klausi: „Kaip sekasi, kurmi?“. Tad ir toks pavadinimas man pasirodė šmaikštus – gal kurmiai ir akli, bet jie gali būti simpatiški“, – teigė Marius.
Kam neregiui keliauti?
Dabar vaikinai pasinėrę į darbus naujajame salone, tačiau vasarą randa laiko ir pakeliauti (tiesa, ne kartu, o su atskiromis draugų kompanijomis). Mindaugas kartu su matančiu draugu tandeminiu dviračiu važiuos per Kuršių neriją, o rudenį vyks į kalnus, į Vokietijos Alpes. Marius dar vasarą kops į kalnus Italijoje. Jie abu yra aplankę daug šalių, ir anaiptol ne vien Europoje.
„Kai kurie žmonės klausia – kam jums, neregiams, keliauti, juk jūs vis tiek nieko nematote. Tuomet man norisi jiems atkirsti, kad jeigu jie mato – gali tiesiog pasižiūrėti nuotraukų iš įvairių pasaulio šalių internete, ir nereikės niekur važiuoti. Kelionės anaiptol nėra vien vaizdas, kurį matai, – tai ir garsai, kvapai, skoniai, sutikti žmonės, dėl tų komponentų visumos ir norisi keliauti“, – sakė Marius.
Mindaugas pastebėjo, kad kai kuriems žmonėms atrodo, jog turinčiajam negalią telieka sėdėti namie ir depresuoti – galimas ir toks variantas, bet tikrai įmanoma gyventi ir kitaip.
Vilniuje gyvenau be šeimos, buvo nelengva, bet sportas man tapo tarsi pabėgimu nuo skaudžios realybės, o paskui – ir gyvenimo keliu
Jis keliaudamas daug ką pajunta pojūčiais, bet taip pat ir draugų nuolat prašo apibūdinti, kokie vaizdai aplinkui. „Tada aš aplinką įsivaizduoju – nežinau, gal ir klaidingai tą darau, bet mane tie vaizdai įtikina“, – sakė jis.
Jam ypač patiko atmosfera, gamta ir visa nuotaika Brazilijoje, kur lankėsi su Lietuvos sportininkų rinktine. Lankėsi ir Jamaikoje, Vietname, Kanadoje, JAV. Dabar svajoja aplankyti Peru ir Maču Pikču, juolab kad nuo vaikystės labai mėgsta skaityti knygas apie indėnus.
Chaosas Neapolyje ir vaišės Gruzijoje
Mindaugas yra ir vienas keliavęs pas Jungtinėje Karalystėje gyvenantį pusbrolį. Pasak jo, viskas būdavo paprasta – taksi nuvykdavo į oro uostą, jame palydėdavo asistentai, o atvykimo vietoje jau laukdavo pusbrolis.
Kitur jis keliauja su kompanija, kartais pasitaiko ir nesklandumų, bet tai ūpo nenumuša. „Pernai lankėmės Neapolyje, kuris pasirodė labai chaotiškas, pilnas žmonių, zujančių šaligatviais, o gatvės be šviesoforų... Tada išsitraukiau baltąją lazdelę, žmonės kiek reagavo ir tapo įmanoma praeiti, o automobilių vairuotojai leisdavo pereiti gatvę“, – pasakojo jis.
Marius atsiminė porą jam įstrigusių istorijų apie kelionėse sutiktus šaunius žmones. Kartą Maroke jis ėjo su barzdotu bičiuliu gatve, o daug vietinių jiems pavymui šaukė: „Ali Baba, Ali Baba.“ Jie nuėjo paklausyti vietinių vyrų atliekamos muzikos. Susidarė įspūdis, kad jie groja tuo, kas pasitaikė po ranka – kas puodu, kas keptuve ir šakute, o dainos ir apie meilę, ir apie netektį skambėjo vienodai rėksmingai. Nuo jų rėkimo, rodos, net galvą pradėjo skaudėti – bet vėliau atsiminti buvo smagu.
Kitą kartą Gruzijoje, po kurią vežiojo autobusas, keliautojai apsilankė pas vietinius vaišėse. „Mūsų laukė nukrauti stalai, buvo ir vyno, kiekvienas paeiliui turėjo sakyti tostą. Aš sakiau gal penkioliktas, jau visi tostai už šeimą, sveikatą ir tėvynę buvo išsakyti. Ką gi, aš pasakiau: „Už mūsų vairuotoją Kostą, kuris taip gerai ir saugiai mus visur nuveža.“ Ir tas vairuotojas net susigraudino, vėliau siūlėsi nuvežti ten, kur galima nupirkti geriausio vyno lauktuvėms“, – atsiminė jis.
Kitą sykį Tailande keliauninkai kelioms naktims buvo apsistoję džiunglėse šeimos viešbutuke. „Padavėjai nuoširdžiai pasakiau, kad labai skaniai pavalgiau, paprašiau perduoti virėjai geriausių linkėjimų. Ir ji man iš virtuvės atnešė didžiulę porciją ledų. Paskui kasdien prie pusryčių iš virtuvės gaudavau „bonusą“, – dalijosi įspūdžiais neregys.
Jis prasitarė, kad skraidyti labai bijo – bet nugali tą baimę ir skrenda, nes žino, kad bus verta. Tad ir kitiems jis patartų nebijoti ir bandyti daryti tai, ką norisi. O jeigu užklumpa toks etapas, kai atrodo, kad viskas blogai ir nieko nebeišeina padaryti, verta neužmiršti – išeitis visuomet yra.
