Grįžęs iš NATO viršūnių susitikimo Ankaroje, paskirtasis užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys Seime ketvirtadienį pristatė naujosios Vyriausybės užsienio politikos siekius. Pasak politiko, jis nematytų siekio Vyriausybės programoje surašyti visas grėsmes, kylančias Lietuvai.
„Dienos temoje“ – paskirtasis užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys.
– Labas vakaras.
– Labas vakaras.
– Pone K. Budry, vakar, dar prieš galutines deklaracijas, būdamas Ankaroje, jūs sakėte, kad nedraugiškos Aljansui šalys neskaito antraščių. Svarbu tai, kad trys svarbiausi gynybos prasme Amerikos pareigūnai yra Ankaroje. Kitas dalykas – sakoma, kad jie stebi faktinius NATO pajėgumus, jų judėjimą. Kita vertus, vakar Ankaroje aiškaus pasakymo apie tai, kiek tų amerikiečių bus Europoje, kur jie bus, irgi nebuvo. Ar sutiktumėte, kad į visus klausimus pavyko rasti atsakymus?
– Vakar buvo daug gerų sprendimų – tą reikia pabrėžti ir turėti omeny. NATO yra labiau panaši į branduolinę jėgainę, kur mes nenorime jokių siurprizų, nei kad užsidaro valdyba ir kažkokias dideles naujienas paskelbia. Norime, kad viskas būtų stabilu, prognozuojama, planuojama, nuoseklu, kad visi galėtų tuo patikėti. NATO taip ir veikia – turėjome kelis uždavinius, sau išsikėlėme nacionalinius uždavinius. Visų pirma, aišku, norėjome, kad viršūnių susitikimas įvyktų, kad atvyktų JAV vadovybė ir kad tuo parodytume, jog esame vieningi. Tai įvyko, bet kaip Lietuva turėjome uždavinį parodyti pažangą dėl Europos gynybos išlaidų ir demonstravome lyderystę – tai, ką daro Lietuva, sakydama: „Junkitės į mūsų sąlyginį 5 proc. klubą.“ Kitas mums svarbus uždavinys – sustiprinti Rytų pafrontę oro gynybos sistemomis. Tai, kad vakar buvo paskelbta, jog pereiname iš oro policijos į oro gynybą, yra ne vienų metų pastangų rezultatas.
Galų gale, parama Ukrainai – kad būtų ne kiekvieną kartą suneštinis balius, o kad galėtume prognozuoti, kiek, kas, kuriais metais duos tos paramos, kad Ukraina galėtų prognozuoti ir kad Putinui būtų žinia, jog nebus taip, kad tu čia sulauksi, kol mūsų aruodai išsisems. Lietuva irgi dėjo pastangas, kad priimtų mūsų modelį 0,25 proc. kiekvienais metais iki 2034-ųjų, – nepavyko to padaryti. Buvo kitų bandymų ir tuo klausimu toliau dirbsime. Visur turime sprendimus, ir tai yra gerai. Tai, kas susiję su pajėgų dislokavimu, kur, kiek bus karių, – čia vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų Europoje vadas veikia su dviem kepurėmis. Jis taip pat yra ir JAV pajėgų Europoje vadas. Tai jie daro dvišaliu pagrindu, o ne per NATO planavimą. Tai yra JAV sprendimai. Vis dar laukiame tikslių atsakymų, kada, kaip viskas susidėlios, bet tos politinės, karinės, strateginės žinutės, kurios mums atkeliauja, yra gana pozityvios, tačiau NATO apie tai diskusijos nebuvo. Čia yra JAV sprendimai.
– Baigiamojoje spaudos konferencijoje Donaldas Trumpas kalbėjo apie daug meilės kambaryje, sakė, gaila, kad ten žurnalistų nebuvo. Kiek jūs galite paliudyti tą meilę kambaryje? Ar vis dėlto meilė iš išskaičiavimo ten buvo? Bet būta ir dramblių kambaryje. Pavyzdžiui, kalbant apie Grenlandiją. Galbūt net jeigu tiesiogiai su vadovais apie tai nekalbėta Ankaroje, vis tiek D. Trumpas apie tai kalbėjo ir šį klausimą susiejo tiek su Amerikos pinigais, skiriamais Europoje gintis nuo Rusijos, tiek su amerikiečių karių buvimu. Kaip manote, kada šis klausimas ir kokiu tonu vėl iškils?
– Labai geras jūsų palyginimas su meile iš išskaičiavimo. Ji tokia ir turi būti NATO – iš išskaičiavimo, nes mes turime vieną bendrą interesą – kolektyvinę gynybą, kolektyvinį atgrasymą, nes tai yra raktas į taiką. Kiekvienas turi atnešti savo dalį. Aš atnešu karinius pajėgumus, atnešu gynybos išlaidas, o kažkas atneša solidarumo jausmą ar gerą emociją, kokį juokelį prie stalo. Taip neveikia.
– D. Trumpo išskaičiavimas yra Grenlandija, o ne Europos saugumas.
– Beje, kur pirštu baksnoja, ką daro Europa ir per tiek dešimtmečių ką sugebėjo padaryti, ir ką padarė Jungtinės Amerikos Valstijos – išgirskime jų argumentą. Jie sako: „Mes išleidome trilijonus tuo metu, kai jūs išleidote tuos pinigus socialinei apsaugai, sveikatos apsaugai, ko mes negalėjome sau leisti.“ Aš girdžiu, ką jis sako. Taip, mes turime padaryti daugiau, tai, ką esame suplanavę, o ne dėl to, ko tikisi Jungtinės Amerikos Valstijos. Mes tai esame suplanavę NATO regioniniuose planuose, NATO pajėgumų tiksluose. Tai, kas yra susiję su JAV individualiais sprendimais ar dvišaliais sprendimais dėl jų pajėgų, kaip minėjau, yra ir dvišaliai sprendimai su politiniu atspalviu. Tai, kas yra susiję su dislokavimu pafrontėje, tai susiję ir su tuo, ką daro Lietuva. Ji daro čia labai daug, ne kartą apie tai esame kalbėję. Amerikos pusėje esame akcentavę karinius, ekonominius, finansinius, strateginius privalumus būti čia, jiems tai apsimoka. Mes esame paruošę jiems ir infrastruktūrą treniruotis, ir gyventi aukščiausiu lygiu. Tai veikia kaip argumentas. Kitų valstybių atžvilgiu gali kiti argumentai surezonuoti. Žinoma, mes norime matyti bendrą paveikslą. Apie ką tikrai buvo kalbėta prie stalo, tai, kad, Europai didinant savo pajėgumus, Amerika juos nuosekliai mažintų Europoje, kad mes nepaliktume kažkur per didelių tarpų, o tie tarpai nesuviliotų ko nors patestuoti, ar mes pakankamai stiprūs, ar ne.
– Bet dėl Grenlandijos klausimo – ar manote, kad jis grįš anksčiau ar vėliau, ir tonas nebūtinai bus kompromisinis?
– Jis ne kartą buvo grįžęs į darbotvarkę. Prisiminkite, nuo pat sausio mėnesio iki turbūt prezidento D. Trumpo inauguracijos, po to vėl buvo grįžęs. Ankaros viršūnių susitikimo metu nebuvo to klausimo prie stalo – žurnalistai jį iškėlė spaudos konferencijoje. Atsakymą visi girdėjome, bet mes jau žinome, kaip į tą klausimą atsakyti, kokios pozicijos laikytis ir kaip, galų gale, suvaldyti tą klausimą. Lietuvos pozicija čia yra aiški – Danijos teritorinis vientisumas, suverenitetas yra nekvestionuojama. Lietuva čia yra visiškai viename puslapyje su Danija. Saugumo klausimus, kurie kyla Arktyje, spręskime drauge kaip Aljansas. Galų gale, sąjungininkai turi spręsti remdamiesi sąjungininkų dvasia. Mes esame įsipareigoję vieni kitiems žūti, jeigu reikia, vienas už kitą. Kaip galime susipykti dėl kažkokių mažesnių dalykų ir išsiskirstyti?
– Pone K. Budry, grįžkime prie Lietuvos aktualijų. Atrodo, tapsite 21-osios Vyriausybės nariu – vienas iš dviejų ministrų, kurie išsaugojo ir portfelį, ir apskritai postą Vyriausybėje nuo pat 2024-ųjų gruodžio. Kita vertus, esate, ko gero, vienintelis, kuris gaunate labai konkretų reikalavimą su konkrečiu terminu, tai yra santykių su Kinija normalizavimas iki tokio lygio, kokį turi kitos Europos Sąjungos valstybės. Aurelijus Veryga vakar kėlė klausimą, šitas punktas buvo ir 20-osios Vyriausybės programoje. Kodėl per aštuonis mėnesius jis nebuvo įgyvendintas?
– Tai buvo įtraukta ir į praeitos koalicijos sutartį, ir į dabartinės koalicijos sutartį, tada į Vyriausybės programą, tada į Vyriausybės priemonių planą. Viskas, ką darė Užsienio reikalų ministerija šita kryptimi, Seimui yra papasakota, pristatyta uždarame posėdyje, kuris ką tik vyko. Aš galiu patvirtinti, ir neleis sumeluoti nė vienas, kuris su ataskaita susipažino, kad Užsienio reikalų ministerija darė daug veiksmų ir žingsnių. Mes pasiekėme pažangą atskiruose takeliuose dėl konsulinio atstovavimo, dėl vizų išdavimo per tam tikrus politinius pokalbius ir konsultacijas. Ta kryptis, kur mes judame, yra aiški, ir niekas čia jos nekvestionuoja. Norime atkurti atstovavimą, kuris, beje, buvo sumažintas ir galiausiai nutrūko ne dėl Lietuvos sprendimo. Dabar, kai girdžiu šitame fone, kad Lietuva keičia savo laikyseną ir savo sprendimus, tai yra melas. Ne mes nutraukėme diplomatinį bendravimą – tai buvo Kinijos pusės sprendimas. Norime normalizuoti, nes tam yra ne viena priežastis. Kai turime spręsti klausimus, turėti kanalą yra gerai. Tas darbas yra įrašytas šalia ne vieno šimto kitų darbų, kurie yra Vyriausybės programoje. Aš irgi negalėčiau sutikti su teiginiu, kad tik užsienio reikalų ministras gavo vienintelį darbą ir daugiau kitų darbų nėra. Ne, visi ministrai turi darbo apsčiai, ir jie bus detalizuoti Vyriausybės priemonių plane.
– Žiniasklaidoje turbūt labiau kelta pozicija ne tiek dėl Kinijos, kiek dėl laikinojo reikalų patikėtinio, nes buvo pranešimų, kad su šiuo statusu Lietuva sutiktų, ko iki šiol nedarė. Bet grįžtant prie to, ar iš tiesų jūs turite raudonųjų linijų, kalbant apie atstovavimo lygmenį, tų santykių lygmenį, galų gale apie pozicijas dėl Taivaniečių atstovybės pavadinimo ir apskritai ekonominių santykių? Kokių raudonųjų linijų Lietuva šiuo atveju, bandydama tuos santykius atkurti, neperžengs?
– Lietuvos interesai yra pagrindinis kelrodis, ir tai kompasas tiek man asmeniškai, tiek institucijai, tiek apskritai laikant diplomatijos kontrolę savo rankose. Kuo mes vadovaujamės? Aiškus Lietuvos interesas, ką mes norime padaryti, ir tai yra pragmatinis interesas, susijęs su konkrečiais rezultatais mūsų saugumui ir ekonominei gerovei užtikrinti. Tačiau, visa tai įgyvendindami, remiamės tam tikrais principais, kurių neperžengsime. Neperžengsime savo įsipareigojimų tarptautinei teisei, neperžengsime ką tik minėtų principų, tokių kaip suverenitetas, teritorinis vientisumas, pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms. Tuo, kas mums yra svarbu, ir vadovausimės. Dabar užsibrėžti iš anksto, kokį veiksmą tikrai mes darysime ar nedarysime, nenoriu. Atkreipsiu dėmesį, kad tokio pobūdžio klausimai sprendžiami paprastai, diskretiškai. Kiekvieną kartą, kai tai atsiduria viešojoje erdvėje, kai turime skambią antraštę, darbas mūsų diplomatams tik pasunkėja.
– Ar per tris mėnesius yra įmanoma jį įgyvendinti? Aš čia atmetu vasarą. Prezidentas ir paskirtasis ministras pirmininkas sako, kad iki Naujųjų metų.
– Tam tikro optimizmo dėl pažangos galime turėti. Aš irgi turiu.
– Pone K. Budry, dar noriu paliesti kitą klausimą, kurį opozicija turbūt išskiria kaip svarbiausią 21-osios Vyriausybės pokytį, – tai klausimai, susiję su Baltarusija. Iš tiesų tiek 19-osios, tiek 20-osios Vyriausybių programose Baltarusija buvo įvardyta kaip grėsmė Lietuvai, kaip Rusijos karinė ir politinė sąjungininkė. Šios formuluotės dabartinėje programoje nėra. Nors Valstybės saugumo departamentas vertina kaip labai didelę grėsmę, kokios aplinkybės leido šitą punktą išbraukti? Jūs turbūt norėsite pasakyti, kad Vyriausybės priemonių plane jis galėtų būti įrašytas, bet grėsmės lygis nesumažėjo.
– Aš daug metų dirbau su grėsmės lygio nustatymais ir vertinimais. Tai yra šiek tiek atskiras žanras. Visa tai sugula Lietuvoje į Nacionalinio saugumo strategiją, kurią tvirtina Seimas ir kurios niekas nekvestionuoja. Ten ir surašyta, ką mes laikome grėsme, ką laikome partneriais, sąjungininkais, strateginiais sąjungininkais ir kaip naviguojame visame šiame pasaulyje.
– Bet dviejų Vyriausybių programoje tai buvo, o šitos – nėra.
– Vyriausybės programoje numatyta, ką mes darysime...
– Kodėl prieš tai nebuvo padaryta?
– ...ir ko mes norime. Parašyta ties Baltarusija keli dalykai: mes norime, kad Baltarusija būtų laisva ir demokratinė; mes norime, kad Baltarusija nepažeidinėtų žmogaus teisių ir paleistų politinius kalinius; mes norime, kad neplėtotų branduolinio objekto, trečiojo reaktoriaus branduolinio atliekyno šalia mūsų sienų. Surašyta, ko mes norime. Norime, kad kibernetinių atakų prieš mus nevykdytų. Jeigu tęsis toliau parama Rusijai, vykdant jai agresiją prieš Ukrainą, jeigu tęsis atakos prieš Lietuvą, mes irgi tęsime savo sankcijų politiką ir izoliavimo politiką. Ta sąlyga pasikeis, mes pakeisime sąlygą. Tikrai nematyčiau siekio Vyriausybės programoje surašyti visas grėsmes, kylančias Lietuvai. Daug yra grėsmių, bet tai nėra šito dokumento tikslas. Dokumento tikslas yra, ką mes darysime ir kaip mes užtikrinsime Lietuvos interesų įgyvendinimą.
– Pone K. Budry, prezidentas yra sakęs, kad atsiriboja nuo kitų aspektų, kurie kartais yra tikroji priežastis, kodėl jūsų darbas užkliūva. Kas yra tie kiti aspektai, jūsų manymu?
– Negaliu pasakyti, ką turėjo omeny Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas. Aš susikoncentravęs į tai, kas man yra suformuluota, ir tai yra labai atsakingi ir svarbūs darbai: Lietuvos saugumas, ekonominės gerovės užtikrinimas, pasirengimas pirmininkavimui. Galų gale, reikia visiems suprasti, kad priklausomai nuo to, kaip pasibaigs agresija prieš Ukrainą, priklausys mūsų kartos, o gal ir ateinančios kartos saugumas. Į tai reikia dėti didžiausias pastangas.
– Bet ar įsiklausysite į socialdemokratų prašymus mažiau važinėti po regionus, į skyrius, o dažniau ateiti į Seimą ir jiems pasakoti tai, kas vyksta užsienio politikoje?
– Aš darysiu ir tą, ir tą. Į regionus važiuoti privalu visiems dėl įvairių priežasčių. Man yra milžiniškas atradimas, ką daro mūsų verslai regionuose, ką daro grįžę iš diasporos mūsų bendrapiliečiai, kaip regionai auga. Niekada to nebūčiau patyręs skaitydamas medžiagą, jeigu nebūčiau pačiupinėjęs. Tikrai važiuosiu ir toliau.
– Dėkui jums už pokalbį.
