Liepos 6-osios vakarą Vingio parke suskambo 10 tūkst. jaunų balsų. Lietuvos moksleivių dainų šventę „Laiku. Ratu. Kartu“ vainikavusią Dainų dieną vedusi LRT žurnalistė Aistė Plaipaitė sako po renginio labiausiai įsiminusi ne didžiulę sceną ar minią, o vaikų dėkingumą, palaikymą ir šviesą, kurią jie skleidė, skelbiama LRT pranešime žiniasklaidai.
„Po tiesioginės transliacijos vaikščiojau aplink ir stebėjau, kokias emocijas išgyvena vaikai. Vieni graudinosi, kiti šėlo, dėkojo vadovams, glėbesčiavosi, kėlė ant rankų. Buvo labai gražu matyti jų meilę mokytojams ir norą padėkoti už patirtį, į kurią šie juos įtraukė“, – pasakoja A. Plaipaitė.
Dainų diena tapo po dešimtmečio pertraukos grįžusios Moksleivių dainų šventės kulminacija. Vingio parke susirinko apie 10 tūkst. choristų ir 33 tūkst. žiūrovų, o visą šventės savaitę jos renginiuose dalyvavo daugiau kaip 24 tūkst. vaikų ir jaunuolių iš visos Lietuvos.
Asmeniškiausia šventės gija – dukros ranka delne
Dainų dienos scenarijuje sukosi laiko, kartų ir augimo temos. Jos tapo asmeniškos ir vakaro vedėjai – į pasakojimą įtraukta šešiametė A. Plaipaitės dukra Elena.
A. Plaipaitė už šią idėją dėkinga scenarijaus autoriui Mindaugui Nastaravičiui. Atsispiriant nuo šventės temos „Laiku. Ratu. Kartu“, Dainų dienoje siekta parodyti per kartas besisukantį laiko ratą: nuo vaikystės svajonių iki akimirkos, kai kadaise dainavę vaikai patys tampa dirigentais, mokytojais ir kūrėjais, stovinčiais prieš tūkstantinį chorą.
„Tai buvo Mindaugo idėja, kurią priėmė ir režisierius Dalius Abaris. Norėta parodyti laiko ratą, besisukantį per kartas, prisiminti, kokie dabartiniai dirigentai buvo šešerių ar septynerių, apie ką jie svajojo, pamatyti juos šiandien, stovinčius prieš 10 tūkst. moksleivių. Visi vaikai laukia jų signalo ir reaguoja į kiekvieną mostą“, – sako vedėja.
Elenai teko ne tik pasirodyti Vingio parko estradoje. Ruošdamasi šventei ji dalyvavo kelias dienas trukusiuose filmavimuose, įrašė tekstus, susipažino su operatorių, režisierių, garso specialistų ir kitų kūrybinės komandos narių darbu.
„Esu dėkinga, kad ši akimirka liks įamžinta. Kai Elena bus didelė, galėsiu jai pasakoti: tau buvo šešeri, kai vyko Moksleivių dainų šventė, dalyvavai filmavimuose, buvai estradoje ir matei, kiek daug skirtingų žmonių ir profesijų slypi už vieno didelio renginio“, – pasakoja A. Plaipaitė.
Prieš visiems susitelkiant „Tautiškai giesmei“, šešiametė stipriai įsikibo mamai į ranką. A. Plaipaitė neslepia: scenoje teko išlaikyti profesinį susikaupimą, tačiau galimybė šventę patirti kartu su dukra jai suteikė dar vieną, itin asmenišką prasmę.
„Privalai sau priminti pasidžiaugti“
Stovint prieš tūkstančius Vingio parke susirinkusių žmonių ir dar didesnę auditoriją prie televizijos ir kitų ekranų, vedėjui tenka ne tik perteikti šventės emociją, bet ir išlaikyti tikslumą, ramybę ir tiesioginio eterio ritmą.
A. Plaipaitė sako, kad daugiausia įtampos paprastai patiria dar iki renginio pradžios.
„Laukimas ir pasiruošimas man visada yra sudėtingiausia dalis. Būna daugiausia nerimo, streso ir įtampos. Kai renginys prasideda, jau žinai savo funkciją ir atsakomybę, žinai, ką turi daryti. Dideliuose renginiuose kiekvienas žmogus turi savo darbą, o bendras rezultatas gimsta tik tada, kai visi jį atlieka kuo geriau“, – teigia ji.
Vis dėlto net ir didžiausios atsakomybės akimirką, pasak vedėjos, svarbu neatsiriboti nuo to, kas vyksta aplinkui.
„Visą laiką bandau sau priminti: privalai pasidžiaugti, privalai pajusti, kur dabar esi ir kokioje šventėje dalyvauji. Niekam nereikia, kad neštum didelę naštą. Kai pati priimi šventės nuotaiką, lengviau atlieki savo darbą, o žmonės mato tikrą emociją. Ji užkrečiama – pažiūrime vieni į kitus ir ją perimame“, – sako A. Plaipaitė.
Gebėjimą susitelkti per didelius renginius ji vadina ilgai augintu raumeniu – nuo mokyklos būrelių ir pirmųjų pasirodymų iki darbo tiesioginiame LRT eteryje. Visos šios patirtys, anot žurnalistės, po mažą žingsnį ruošė didesnei auditorijai ir didesnei atsakomybei.
A. Plaipaitė LRT dirba nuo 2010 metų. Prieš 2 metus ji kartu su Egle Daugėlaite vedė Lietuvos dainų šventės šimtmečio Dainų dieną. Vis dėlto šių metų renginys buvo kitoks – šįkart jai padėjo iš ekrano žvelgianti ir per dailininkės Ievos Babilaitės piešinius šventės dirigentų vaikystės istorijas verčianti, o galiausiai ir estradoje šalia atsidūrusi dukra.
LRT suvienijo Lietuvą prie ekranų
LRT suteikė galimybę Dainų dieną kartu stebėti ne tik Vingio parke susirinkusiems žmonėms, bet ir žiūrovams visoje Lietuvoje bei už jos ribų. Tiesioginė transliacija tapo bendru susitikimu su šalies kultūros tradicija, jaunaisiais jos tęsėjais ir viso pasaulio lietuviais, drauge giedojusiais „Tautišką giesmę“.
„Fifty5Blue“ duomenimis, bent vieną iš penkių per LRT TV transliuotų Moksleivių dainų šventės renginių įsijungė 743 tūkst. žiūrovų. Daugiausia žiūrovų dėmesio sulaukė liepos 6 d. transliacija „Laiku. Ratu. Kartu“ – ją bent trumpam įsijungė 457 tūkst. žiūrovų.
Vaikų palaikymas, privertęs sustoti
Paklausta, kokią šviesiausią renginio akimirką norėtų išsaugoti, A. Plaipaitė prisimena tai, kas nutiko nutilus tiesioginio eterio signalui.
Po koncerto prie jos ir Elenos pribėgo būrys pradinių klasių moksleivių. Vaikai norėjo paspausti Elenai ranką, duoti penkis ir pasakyti, kad ji gražiai pasirodė.
„Elena žiūrėjo sutrikusi – jai, vaikui, buvo labai svarbu sulaukti tokio kitų vaikų dėmesio ir palaikymo. Ji dalijo tuos penketus, o aš stovėjau šalia ir graudinausi. Man buvo taip gražu, kad tie vaikai yra palaikantys, drąsūs, smalsūs, priimantys“, – pasakoja A. Plaipaitė.
Tą mažą epizodą ji mato kaip visos Dainų dienos atspindį.
„Žiūrėdama į 10 tūkst. vaikų chorą matau tarsi žiedą, ryškią šviesą. Atrodo, kad su mūsų šalimi viskas bus gerai, kai pažiūri į tai, kas jos laukia. O tuose vaikuose ir matai, kas mūsų laukia“, – sako A. Plaipaitė.
