Vaida Butautaitė-Sankovskaja (35 m.) LRT.lt pasakojo, kad šiuo metu gyvena džiaugsmingomis nuotaikomis – balandžio 5 d. ji iškovojo galimybę atstovauti Lietuvai Vokietijoje vyksiančiame tarptautiniame konkurse „Low-Vision Song Contest“, kuris neoficialiai vadinamas neregių ir silpnaregių „Eurovizija“. Džiaugtis gyvenimu moteriai netrukdo tai, kad ji visiškai nieko nemato.
Kai kurie silpnaregiai bent jau įžiūri siluetus, skiria šviesą nuo tamsos, o Vaida neturi ir tokios galimybės. Maža to, kadangi nieko nemato nuo pirmųjų gyvenimo dienų, ji nė nesuvokia, kas yra šviesa ir tamsa – ne kartą žmonų prašė apibūdinti, ką tai reiškia, juk jai smalsu, bet ir iš pasakojimų nesusidarė įspūdžio, kas tai. Taip pat jai neišeina įsivaizduoti, kas yra spalvos.
O ar Vaida sapnuoja? „Taip, sapnuoju, mano sapnuose taip pat vyksta veiksmas, bet vaizdų nematau – užtat ten būna daug garsų ir kvapų“, – paaiškino Vaida.
Mažai trūko, kad jos šiame pasaulyje apskritai nebūtų. Mergaitė gimė neišnešiota septintą nėštumo mėnesį, svėrė vos vieną kilogramą ir medikai abejojo, ar ji išgyvens, o juk medicinos lygis anuomet buvo prastesnis nei dabar.
Bet, pasak Vaidos, žinant jos būdą galima numanyti, kad ji jau tada buvo užsispyrusi – tad įsikibo į gyvenimą ir išliko.
Specialiojoje mokykloje daug verkė
Iš pradžių mergaitė nė nesuprato, kad su ja kažkas negerai – juk nežinojo, kad gali būti kitaip. Kad kažkas negerai, ji suprato pradėjusi lankyti mokyklą. Vaida gimė ir augo Luokėje, Telšių rajone, kur į įprastą mokyklą jos nepriėmė, nors mama labai to prašė – įtraukiojo ugdymo anuomet dar nebuvo. Tad mergaitė buvo išvežta mokytis į specialiąją mokyklą Kaune, kur gyveno bendrabutyje ir nuolat verkdavo, ilgėdamasi namų ir artimųjų.
Nuo aštuntos klasės tėvai visgi rado galimybę ją parsivežti namo ir leisti į įprastą mokyklą. Ar ten ji nepatyrė patyčių? „Daugelis to klausia ir nustemba, bet, man atrodo, tikrai ne – gal už akių kas nors ir pašnekėdavo, bet aš to nežinojau ir jaučiausi gerai“, – sakė pašnekovė.
Luokėje ji lankė ir muzikos mokyklą, o nuo dešimtos klasės išvyko mokytis į konservatoriją Šiauliuose, kur baigė ir dvyliktą klasę.
Gyveno keturiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose
Baigusi konservatoriją mergina išsiruošė toliau mokytis į sostinę. „Sakiau sau, kad mokytoja tikrai niekuomet nebūsiu, bet vis dėlto įstojau studijuoti muzikos į tuometinį Pedagoginį universitetą, mat kad įstočiau į Muzikos ir teatro akademiją, pritrūko beveik balo“, – pasakojo Vaida, kuri dabar dirba meninės raiškos studijos „Guboja“ kūrybos vadove, moko neįgaliuosius muzikos ir savo darbą labai mėgsta.
Jos kelionės po Lietuvą tuo nesibaigė – magistrantūros studijas pasirinko Klaipėdoje, nes labai norėjo pagyventi prie jūros. Na, o prieš keletą metų jau kartu su vyru Jaroslavu vėl grįžo į Vilnių, nes nusprendė, kad labai pasiilgo sostinės. Dabar Vaida juokauja, kad yra išbandžiusi gyvenimą visuose Lietuvos didmiesčiuose, išskyrus Panevėžį.
Kalbant apie kraustymąsi, reikėtų turėti omenyje, kad neregiams tą daryti daug sunkiau nei matantiesiems, nes reikia priprasti prie kiekvieno kampo ir kiekvieno baldo naujuose namuose, o ką jau kalbėti apie išėjimą į lauką.
Tad kaip Vaida vaikšto į darbą ar į parduotuvę? „Man labai padeda asmeninė asistentė, ji yra mano akys. Ji visur mane lygi, einame kartu ir pasivaikščioti – neretai surenku po 15 000 žingsnių per dieną. Dabar manęs daug kas klausia, kaip išgyvendavau tada, kai asmeninių asistentų nebūdavo – ir man pačiai pasidaro keista, kaip tada išgyvendavau. Na, jaunatviško entuziazmo aš turėjau, labai dažnai prašydavau aplinkinių pagalbos ir pagalbininkų atsirasdavo, tačiau dabar taip prašinėti tikrai nesinorėtų“, – pasakojo Vaida.
Paklausta, kaip ji seniau kasdien nuvykdavo į pamokas, muzikos mokyklą ar į paskaitas, ji sakė, kad vaikystėje ją daug kur lydėdavo tėvai, kartais padėdavo mokytojų padėjėjai. Kai studijavo Vilniuje, jokių padėjėjų jau nebuvo, tačiau padėdavo bendramoksliai ir maltiečių savanoriai.
Svarbu padėti daiktus į vietas
Vaida tiesiog eina įsikibusi asmeninei asistentei į ranką ir ši nė neturi sakyti, kur yra duobė, laiptelis ar kitokia kliūtis. „Aš tiesiog jaučiu asistentės judesius, kaip jaučiu ir kai kuriuos kitus žmones. Bet kai kuriuos jaučiu prasčiau, jie mane lydėdami jau turi įspėti, kas kur yra“, – paaiškino pašnekovė.
Ji pastebėjo, kad norinčiųjų dirbti asmeniniais asistentais nėra daug ir būna sunku parinkti neįgaliajam tinkamą pagalbininką – tad jai su padėjėja, kurią skyrė Lietuvos samariečių bendrijos Vilniaus skyrius, labai pasisekė.
Pašnekovės vyras Jaroslavas – taip pat neregys. Tiesa, jis šviesą ir šešėlius skiria. Beje, seniau Vaida kategoriškai teigė, kad už neregio niekuomet netekės, bet šis jos pareiškimas, kaip ir tas, kad niekuomet nedirbs mokytoja, nevirto realybe. Tad dabar ji jau nelinkusi žarstytis teiginiais, ko imtis niekada neketina.
Namuose dviem akliesiems, pasak pašnekovės, nėra labai sunku – svarbu visuomet daiktus padėti į vietas ir nepalikti pravirų spintelių durų. Na, o jeigu kažkuris visgi daikto į vietą nepadeda ir jo nepavyksta rasti, į pagalbą atskuba asmeninė asistentė.
Iš pradžių konkurse dalyvauti tingėjo
Kaip ši moteris, kuri visur eina su palyda, atkeliavo iki neregių ir silpnaregių „Eurovizija“ vadinamo tarptautinio dainų festivalio?
Vaida pasakojo, kad apie kvietimą dalyvauti konkurse ji sužinojo iš socialinių tinklų, kai kartu su vyru buvo išvykusi atostogų į Egiptą. Tada ji pagalvojo, kad konkursas smagus, bet ji tingėtų jam ruoštis.
Paskui viena likimo draugė jai pasiūlė dalyvauti konkurse kartu su jos sukurta daina ir atlikti ją duetu. Vaida sutiko, kibo į pasiruošimo darbus, bet po kurio laiko jos nusprendė, kad ta daina, atliekama dviese, neskamba gerai.
„Aš pasitraukiau ir po to vieną rytą namuose sėdėdama galvojau, kaip keistai išėjo – pati dalyvauti tingėjau, paskui jau sutikau dainuoti ir apėmė azartas, bet likau be nieko. Tada pasiėmiau Brailio mašinėlę (rašau ir kompiuteriu, bet man labiau patinka rašyti „senoviškai“ – taip, kaip kai kuriems žmonėms patinka rašyti tušinuku) – ir greitai parašiau dainos žodžius. Lapą su jais eidama į darbą įsimečiau į rankinę, nors ir nemaniau, kad su tuo ką nors darysiu“, – prisimena Vaida.
Darbe į pamoką neatėjo mokinė ir mokytoja Vaida liko dviese su pianistu Raigardu Daraganu. „Tada aš jam paniūniavau savo dainos melodiją, paprašiau, kad jis pagrotų – jis turi absoliučią muzikinę klausą – ir kai jis pamėgino, pamaniau, kad daina visai neblogai skamba. Paskui jis sukūrė aranžuotę, aš dainą įrašiau ir prieš atrankos pabaigą nusiunčiau komisijai“, – pasakojo Vaida.
Į atrankinį konkursą ji ėjo atsipalaidavusi, nors ir norėjo pasirodyti gerai. Manė, kad yra vertesnių pretendentų laimėti. Panašiai kaip ir tikroje eurovizinėje atrankoje, čia balsuoja ir lygiomis dalimis nugalėtoją išrenka komisija bei žiūrovai. Ir jie nusprendė, kad laimėtoja yra Vaida!
Į atranką ji buvo nuėjusi kartu asmenine asistente – ši pergale džiaugėsi ne ką mažiau nei pati nugalėtoja. O kai atlikėja pranešė apie tai savo vyrui, kuris tądien turėjo likti namuose – išvydo jį tokį laimingą, kokio dar nebuvo mačiusi.
Ragina judėti pirmyn
„Skelbiama, kad konkurso finalas Vokietijoje vyks gegužės 16 d., ir daugelis klaidingai galvoja, kad aš vyksiu į Vokietiją. Iš tiesų finalas vyks nuotoliniu būdu, niekas iš mūsų ten nevažiuos. Tad transliaciją ramiai žiūrėsiu iš namų, nusiteikusi, kad kaip bus, taip bus gerai. Man džiugu vien tai, kad turiu galimybę dalyvauti šiame konkurse ir apskritai galiu užsiimti įvairiomis veiklomis, nors ir turiu negalią“, – sakė Vaida.
Pasiteiravus, gal neregiai nematydami aplinkos turi jautresnę klausą ir yra gabesni muzikai, ji atsakė, kad daug neregių dainuoti mėgsta. Be to, kiti jų pojūčiai yra stipriau išlavinti – ji pati yra labai jautri kvapams (būdama svečiuose tuoj pajunta, kad jau porą dienų neišneštos šiukšlės), o lytėdama paviršių gerai jaučia, ar jis švarus.
„Bet, manau, jeigu gebėjimo dainuoti žmogus neturi, tai jo ir neturės bet kokiu atveju. Kita vertus, talentas lemia ne tiek ir daug – labai daug įtakos turi darbas. Štai ir aš muzikos mokytis pradėjau dar nuo penkerių, kai tėvai Luokėje nuvedė mane į muzikos mokyklą“, – pastebėjo pašnekovė.
Vaidos konkursui sukurta daina „Nesustok“ – apie tai, kad reikia nepasiduoti ir judėti pirmyn, kad ir kas benutiktų. Ji sako pati nuolatos taip daranti.
Vaidos dainos galite pasiklausyti čia:
Konkursas vyks trečią kartą
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos prezidentas, konkurso „International Low-Vision Song Contest“ komisijos narys Lietuvoje Paulius Kalvelis plačiau papasakojo apie šį konkursą ir lietuvių pasiekimus jame: „Tarptautinis silpnaregių dainų konkursas (ILSC) – tai muzikinis konkursas žmonėms su regos negalia ir silpnaregiams atlikėjams bei muzikos gerbėjams iš viso pasaulio! Tai įtraukiantis renginys, suteikiantis pasaulinę platformą muzikantams dalytis savo menu ir talentu, įkvėpti kitus ir pramogauti.
Vokietijos aklųjų ir silpnaregių federacijos ir organizacijos „Views International“ surengtas pirmasis ILSC įvyko 2021 m. Tada konkurse skambėjo dainos iš 17 šalių. Lietuvai tąsyk atstovavo grupė „Vėjų rožė“ su daina „Invisible colors“ ir užėmė penktą vietą.
2023 m. mūsų šaliai atstovavo Gražvydas Sidiniauskas ir jo daina „Watch me now“. Iš 17 dalyvių jis užėmė devintą vietą.
Šiemet Lietuvai atstovaus V. Butautaitė-Sankovskaja su daina „Nesustok“. Linkime Vaidai didžiausios sėkmės ir kviečiame palaikyti ją balsuodami internetu! Šiemet didžiajame finale varžysis net 23 šalys.
Šis konkursas vyksta kas dvejus metus. Lietuvoje jį organizuoja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga su partneriais.
Nugalėtoją konkurso žiūrovai išrinks internetinio balsavimo būdu, komisijos nebus. Stebėti, klausytis ir balsuoti bus galima gegužės 16 d. paspaudus šią nuorodą.“
