Vilnietis Egidijus Jagminas jau daugiau nei 35 metus juda tik neįgaliojo vežimėliu. Į jį sėdo būdamas dar nepilnametis, tačiau kurį laiką paliūdėjęs ėmė gyventi visavertį gyvenimą: išmoko vairuoti, susirado darbą, sukūrė šeimą (tiesą sakant, netgi du kartus), na, o dabar stengiasi kuo daugiau laiko skirti kelionėms. LRT.lt Egidijus patikino, kad reikia tik didelio noro, ir tada daugelis dalykų taps įmanomi.
– Pirmiausia prašysiu papasakoti, kas nutiko, kad būdamas septyniolikos turėjote sėstis į neįgaliojo vežimėlį?
– Jame atsidūriau per savo kvailą galvą. Namuose buvo „plotas“, tėvų nebuvo, o aš panorau pasirodyti prieš draugus. Buvau sportiškas, septynerius metus lankiau šuolius į vandenį – ir ant balkono turėklo sumaniau padaryti žvakę, kaip ant tramplino. Neišsilaikiau ir nukritau žemyn iš ketvirto aukšto.
Sąmonės nepraradau, apačioje dar atsistojau (vėliau sužinojau, kad to jokiais būdais nebuvo galima daryti), o tada tarsi elektra per kojas perėjo – nugriuvau ir daugiau niekada nebepakilau.
Dabar kartais pats keliauju po mokyklas, dalinuosi su mokiniais savo istorija ir savo pavyzdžiu rodau, kuo visokie kvailiojimai gali baigtis.
– Kaip jums pavyko susigyventi su tuo, kad gyvenimas pasikeitė iš esmės?
– Sunkiai. Man buvo atlikta operacija, po to gulėjau sanatorijoje Likėnuose ir ant visų pykau, nesuvokdamas, kaip reikės gyventi toliau.
Kartojau sau, kad aš vis tiek vaikščiosiu. Tuomet Maskvoje dirbo toks garsus gydytojas Valentinas Dikulis – buvo kalbama, kad jis tokius ligonius, kaip aš, pastato ant kojų, o tam padeda specialios staklės.
Sugebėjau gauti tų staklių brėžinius, mano dėdė, dirbęs gamykloje, jas man pagamino. Sportavau jose nuo 7 val. ryto iki 20 val. vakaro, tikėjau, kad tai man padės grįžti į save, bet nepadėjo.
– Kaip jums visgi pavyko susitaikyti su mintimi, kad teks gyventi, judant vežimėliu?
– Labai padėjo kiti neįgalieji, kuriuos sutikdavau reabilitacijose – jie vis ragino bendrauti, nesėdėti namie, ištraukdavo mane į visokias stovyklas – ir apsipratau su mintimi, kad galima gyventi ir judant vežimėliu.
Labai padėjo ir sportas – kai jau nebesėdėjau nelaimingas namie, prisijungiau prie neįgaliųjų sportininkų. Žaidžiau vežimėlių krepšinį, svaidžiau peilius, įveikiau tris maratonus, apsilankiau ne vienoje užsienio šalyje.
– O kaip vyksta tokie maratonai, ar žmonės su negalia taip pat turi įveikti 42 km?
– Taip, būtent tiek. Tam skirti specialūs vežimėliai (mums juos anuomet pagamino „Šiaulių vairo“ gamykla), jie greitesni, bet valdomi tik rankomis. Tad rankos kentėdavo – mes anuomet, vos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, neturėjome tinkamos įrangos, naudojome statybines pirštines. Pamenu, kaip vienas dalyvis iš Japonijos, manęs pasigailėjęs, po maratono man padovanojo kokybiškas odines pirštines.
Kartą maratoną įveikiau greičiau nei per dvi valandas, užėmiau 62-ą vietą iš 360 dalyvių. Taip ir apsišlifavau, pajutau, kad gyvenimas tęsiasi.
Dabar pats bendrauju su neįgaliaisiais, neseniai patyrusiais stuburo traumas, ir pasisiūlau kuo galėdamas jiems padėti. Jie dažnai būna pikti ant viso pasaulio, viskuo nusivylę, kaip ir aš kadaise. Būna, mane kone išvaro pro duris – bet neretai po kurio laiko susisiekia, paprašo, kad daugiau papasakočiau apie gyvenimą vežimėlyje. Juk iš pradžių visko tenka mokytis iš naujo, ir iš lovos atsikelti, ir apsirengti, ir į lauką išeiti, tad likimo draugų patirtis labai praverčia.
Sakau jiems, kad nors gyvenimas pasikeitė ir nebus labai paprasta, bet tikrai galima gyventi ir šitaip – taip pat ir sukurti šeimą, susilaukti vaikų, dirbti, vairuoti automobilį, dalyvauti visokiuose renginiuose – mano pavyzdys tai įrodo.
– Kaip jums pavyko susirasti darbą – juk požiūris į neįgaliuosius prieš 30 metų buvo kitoks nei dabar?
– Pirmąjį darbą susirasti padėjo neįgaliaisiais labai besirūpinusi socialinė darbuotoja – ji man ir dar vienam bičiuliui padėjo įsidarbinti prie Santariškių klinikų, kur sėdėdavome būdelėje ir įleisdavome automobilius.
Išsilaikiau vairavimo teises, o po kurio laiko pradėjau dirbti vairavimo instruktoriumi – kurį laiką dar derinau abu darbus. Vairavimo instruktoriumi dirbau 17 metų, per tą laiką į kelius išleidau gal 1000 neįgaliųjų.
Su šiuo darbu atsisveikinęs dirbau vienoje įmonėje gamybos procesų administratoriumi. Mano namuose buvo įrengtas kabinetas, pastatyti aštuoni monitoriai, per kuriuos stebėdavau keliuose filialuose vykstančią veiklą. Ten dirbau 8 metus, kol ta įmonė bankrutavo.
Po to nusprendžiau, kad nusipelniau daugiau pailsėti, bet kartais išsiruošiu pavairuoti „Boltą“.
– Kalbate taip, tarsi viskas būtų paprasta, bet turbūt pačiam nepavyksta įsėdus į automobilį dar ir vežimėlį kažkur pasidėti? Ir ar jūsų klientai pastebi, kad turite negalią?
– Taip, man reikia, kad žmona ar dar kažkas palydėtų iki automobilio, ir, man į jį įsėdus, parsivežtų vežimėlį namo (į bagažinę jo nededame, juk klientai į kokį oro uostą gali vykti su dideliais lagaminais) – o grįžusį mane turi pasitikti. Na, o jeigu vairuojant kažkas nutiktų, tarkim, nuleistų padangą, kviesčiausi į pagalbą draugus.
Mano automobilis nėra išskirtinis ir klientai paprastai nieko nepastebi, tik vienas kitas atidesnis vyras nustemba, pamatęs, kad automobilis valdomas rankomis.
– Negalia jums nekliudė ne tik dirbti, bet ir sukurti šeimą. Ar iki tol nejautėte nerimo, kad sėdint vežimėlyje antrąją pusę sutikti bus sunku?
– Viskas susiklostė natūraliai. Su savo pirmąja žmona susipažinau per draugų kompaniją, man tada buvo gal 22 m. Kartu susilaukėme dukros Gintarės, dabar jau turiu ir dvi anūkes. Vėliau mano ir žmonos keliai išsiskyrė, bet tikrai nemanau, kad dėl to kaltas mano neįgalumas.
Po kurio laiko savo dabartinę žmoną Valentiną sutikau savo draugų vestuvėse, pabendravome, vėliau ji atėjo pas mane mokytis vairuoti – tada ir užsimezgė rimtesni santykiai. Susituokėme 2015 m., kartu auginome du jos vaikus, kuriuos ji turėjo iš ankstesnės santuokos – ir dabar visi puikiai sutariame.
– Kartu su šeima jūs daug keliaujate. Ar visgi nebuvo baisu pirmą kartą leistis į kelionę neįgaliojo vežimėliu?
– Ne, prie kelionių buvau įpratęs, nes ir su neįgaliųjų sportininkų komanda nemažai keliavau. Na, buvo nerimo, kai su šeima pirmą kartą ruošėmės į kelionę lėktuvu, bet viskas pavyko gerai. Pastaraisiais metais tokios kelionės dar sklandesnės, tik reikia iš anksto oro uostui pranešti, kad bus keliautojas su vežimėliu – tuomet mane pasitinka, palydi, padeda įsėsti į lėktuvą, o atvykus – iš jo išlipti.
Dabar ir Lietuvoje, ir kitur aplinkos pritaikymas neįgaliesiems daug geresnis, nei buvo prieš du ar tris dešimtmečius, patogu patekti į daugelį vietų.
– Visgi leidžiantis į kelionę vežimėliu turbūt reikia nemažai aiškintis ir planuoti, kad viskas pavyktų sklandžiai?
– Suprantama, reikia didelį dėmesį skirti viešbučio pasirinkimui. Nepakanka išgirsti kelionių agento žodžius, kad viešbutis pritaikytas neįgaliesiems – jis ne visuomet išmano realią situaciją – geriau pačiam pasiskambinti į viešbutį ir tiesiogiai paklausinėti, ar viskas bus tinkama. Tarkim, kartais takeliai būna ne asfaltuoti, o dengti žvyru, ir tuomet važiuoti vežimėliu labai nepatogu.
Į įvairius muziejus ir dvarus vežimėliu paprastai nesunku patekti, dabar jau gali pakliūti ir į Egipto piramides, na, o kitur kartais kyla keblumų, bet, kadangi keliauju su šeimos nariais, jie man padeda įveikti kliūtis. Yra buvę ir taip, kad artimieji kopia į kokį kalną, o aš lieku laukti apačioje – na, bet ir tai yra smagiau, nei sėdėti namuose.
Neretai sulaukiu iš kitų neįgaliųjų klausimų apie keliones į užsienį – išties reikia turėti žinių, kada kur kreiptis (tarkim, nemažai oro uostų turi nemokamas informacijos linijas), bet šiek tiek įgudus tai nebeatrodo sudėtinga.
– Kurios iš aplankytų šalių jums paliko didžiausią įspūdį? Ir ar ruošiatės vėl kažkur keliauti?
– Esu aplankęs daugiau nei 100 šalių. Ypač patiko Portugalija (ketinu vėl ten grįžti), Kinija, Tailandas su išskirtinio grožio salomis. Iš miestų bene labiausiai įstrigo Zalcburgas – fantastiško grožio, apsuptas Alpių kalnų ir ežerų.
Šią vasarą leidome gana ramiai, lankėmės Birštone, Druskininkuose, Anykščiuose, rugsėjį vykome į paprastą 9 dienų kelionę į Turkiją, o žiemą planuojame rimtesnę – jei viskas bus gerai, išvyksime dviem savaitėms į Singapūrą ir tada mėnesiui į Balio salą.
– Ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie, gal ir neturėdami negalios, sako, kad trūksta pinigų ir apie tokias pramogas gali tik pasvajoti?
– Aš įsitikinęs, kad daugelis dalykų įmanomi, jei tik labai nori ir stengiesi. Ir pinigų užsidirbti šiais laikais tikrai įmanoma, jeigu ieškosi galimybių, tarkim, aš, dirbdamas procesų administratoriumi, naktimis dar dirbau pavežėju – labai pasistengus per savaitę buvo galima uždirbti papildomus 400 Eur.
Žodžiu, bet kokioje situacijoje verta ieškoti galimybių ir imtis veiklos, o ne sėdėti ir dūsauti.
