Liepos 4-ąją JAV šventė Nepriklausomybės dieną, šįkart jau 250-ąją. Nepriklausomybės deklaracijoje paskelbta, kad visi žmonės sukurti lygūs, kad jiems Kūrėjas suteikė neatimamas teises, tarp kurių yra gyvybė, laisvė ir laimės siekis. Tas laimės siekis, beje, kol kas neblogai dera su JAV vyrų futbolo rinktinės pasiekimais pasaulio čempionate.
Tikriausiai dėl Konstitucijoje įtvirtinto laimės siekio JAV neblogai prilipo britų utilitarizmas, siekęs maksimalaus laimės kiekio kuo didesniam žmonių skaičiui, nepaisant to, ką teigia įvairių krikščioniškų konfesijų atstovai JAV. Net ir 19–20 a. sandūroje Amerikoje sukurta autentiška filosofinė mokykla pragmatizmas sukasi aplink laimės ir naudos principus, o idėja arba teorija tampa teisinga, jei ją galima praktiškai pritaikyti. O amerikietišką praktiškumą nesunkiai pastebi net ir netreniruota akis.
Tūlas bendrapilietis apie JAV žino gerokai daugiau nei vidutinis amerikietis apie Europą, jau nekalbant apie Lietuvą.
Amerikietiška popkultūra mus išmokė, kad šeima svarbiau už viską, kad svarbiausi – tikri, laiko patikrinti ir autentiški dalykai, kad nereikia bijoti net ir piktavalių karingai nusiteikusių ateivių, nes jie visuomet nusileidžia tik žemyninėje JAV dalyje, kad kelionė padeda išspręsti beveik visas sudėtingas problemas, kad, ištikus nelaimei, į pagalbą visuomet atskubės Bruce`as Willisas, Moteris Katė, Žmogus Voras ar bent Stevenas Seagalas, kad gėris visuomet nugali blogį, bent iki kito sezono ar kitos dalies, kad žmonėms reikia šiuolaikinių pasakų su superherojais ir supergaliomis, kad įdėjus pakankamai pastangų galima tapti bet kuo – prezidentu, pasaulio gelbėtoju, žvaigžde, milijonieriumi, mafijos galva, kad patriotizmas „veža“, o himnas ar vėliava, net jei ji tik ant apatinių, yra efektyvūs ir galingi motyvatoriai...
Kas geriausiai reprezentuoja amerikietišką dvasią? Ir išvis ar tokia egzistuoja? Visi žinome aibę stereotipų apie amerikiečius, tačiau kartu suvokiame, kad bet kuris apibendrinimas apie juos tuo pat metu yra ir klaidingas, ir teisingas. Esama gausybės Ameriką ir jos gyventojus nusakančių metaforų.
Kiekviena jų, regis, puikiai paaiškina šią šalį, tačiau, sudėję visas jas krūvon, gauname kažkokią mišrainę, sumakaluotą iš tarpusavyje visiškai nederančių ingredientų. Juk JAV yra ir pasaulio policininkas, ir svajonių šalis, ir choras be solistų, ir detalių stokojanti dėlionė, ir prieštaravimų simfonija, ir išsvajotoji žemė, ir neoninis ambicijų horizontas, ir didžiulis nebaigtas hiperrealybės simuliatorius, kur kiekvienas bando perrašyti pagrindinį kodą, ir net spindintis miestas ant kalvos (kurią, beje, itin mėgo Ronaldas Reaganas).
Kai prieš 40 metų prancūzų sociologas Jeanas Baudrillard`as parašė knygą „Amerika“, kurioje sunkiasvoriu akademiniu žargonu aprašė savo kelionių po JAV įspūdžius, intelektualūs skaitytojai iš JAV turėjo pagrindo įsižeisti. Bene dažniausiai cituojamas knygos sakinys skelbia, kad „amerikiečiai gal ir neturi tapatybės, užtat jie turi nuostabius dantis“. Suprask, neturėdami gilių ir laiko patikrintų tradicijų jie renkasi išorinio grožio formas, kurias geriausiai reprezentuoja „amerikietiška šypsena“.
J. Baudrillard`as, regis, nepagalvojo, kad nuostabūs dantys gali prisidėti prie laimės, kurios siekis garantuotas JAV Konstitucijoje. Beje, jei panaši knyga, kurioje pasakojama apie Ameriką iš europietiškos perspektyvos, pasirodytų dabar, vargu ar ji sulauktų rimtesnio dėmesio, nes amerikiečiai vis labiau linksta į savipakankamumą, o ir Senasis žemynas praranda savo žavesį, o kartu su juo ir įsiklausyti verto arbitro statusą.
JAV yra ir pasaulio policininkas, ir svajonių šalis, ir choras be solistų, ir detalių stokojanti dėlionė, ir prieštaravimų simfonija, ir išsvajotoji žemė, ir neoninis ambicijų horizontas.
J. Baudrillard`as knygą pradeda cituodamas praktišką perspėjimą, atpažįstamą visiems, vairavusiems Amerikoje. Ant išorinio automobilio veidrodėlio parašyta kažkas apie objektus veidrodyje – ar tai jie atrodo arčiau, nei yra, ar, priešingai, yra arčiau, nei atrodo. Tiksliai nepamenu. Juk gali būti ir taip, ir kitaip. Juolab, lyginant su išoriniais veidrodėliais, automobilio salono veidrodis objektus rodo esant arčiau. Be to, ant jo nėra garsiojo perspėjimo. Be reikalo J. Baudrillard`as šio užrašo detaliau neaptaria, mat jis neblogai nusako amerikietišką mentalitetą.
Amerikietiškame veidrodyje pasauliu pavadintas objektas gali būti ir arčiau, ir toliau, nei atrodo. Viena vertus, amerikiečiai suvokia save kaip pasaulio bambą, todėl visi kiti objektai atrodo labai toli. Kita vertus, amerikiečiai nenori niekuo nusileisti kitoms kultūroms, kurių dydis veidrodyje įspūdingas. Tikriausiai todėl įtakingas žurnalas „Plough“ praėjusią savaitę klausė žinomų rašytojų ir poetų, ar Amerika turi savo Didįjį Poetą, kuris prilygtų Homerui, Dantei ar Shakespeare`ui. Dominuojantis atsakymas – kol kas dar ne...
Tokį amerikietišką nevisavertiškumą puikiai apčiuopė rašytojas O. Henry`is. Prieš 120 metų parašytame apsakyme „Dvi tradicijos aukos“ Senasis Džentelmenas žūtbūt nori sukurti amerikietišką tradiciją, mat „Anglijoje tradicijos klesti savaime. O Amerika – jauna šalis ir devyneri metai nėra jau taip maža. Senasis Džentelmenas buvo prisiekęs Amerikos patriotas ir laikė save amerikietiškų tradicijų pionieriumi.“
Praėjus daugiau nei šimtmečiui tradicijų stygius amerikiečiams galvos skausmo nebekelia. Tradicijų prikurta tiek, kad nuolat kyla noras dalį jų atšaukti, arba, kaip dabar madinga sakyti, „cancelinti“. Vieni bando atšaukti baltas, kiti – juodas ar vaivorykštines. Viskas, tikriausiai, dėl skirtingų gyvenimų trajektorijų. Kaip pasakytų jau minėtas O. Henry`is, vieni juda apskritimais, kiti – kvadratais... Bet tai jau kito komentaro tema.
Nuo Senojo Džentelmeno laikų amerikiečiai padarė didžiulį proveržį. Jie pagrįstai gali didžiuotis džiazu, abstrakčiuoju ekspresionizmu, muzikiniu minimalizmu, popartu, bene 12 Nobelio literatūros premijos laureatų. Ir net Fluxus yra daug labiau amerikietiškas, nei lietuviams norėtųsi manyti.
Waltas Disney`us, Milesas Davisas, Orsonas Wellesas, Johnas Cage`as, Nina Simone, Jacksonas Pollockas, Steve`as Reichas, Toni Morrisson, Philipas Glassas, Andy Warholas, Meredith Monk, Wesas Andersonas, Julia Wolfe, Davidas Lynchas, Louise Glück, Jimas Jarmuschas ir daugybė kitų tapo nepajudinamais pasaulio kultūros šviesuliais. Tiesa, nemaža dalis rašytojų, filosofų ir kompozitorių nuostabiais dantimis nepasižymi. Matyt, surado kokios nors saugios tapatybės prieglobstį, kuri net ir J. Baudrillard`ui nekeltų abejonių.
Pabaigoje verta paminėti dar vieną metaforą: Amerika yra pasaulio veidrodis, tiesa, sutrūkinėjęs. Įdomu, ar jame atspindimi objektai yra arčiau, ar toliau, nei atrodo…
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
