Kai prieš devynerius metus Edita ir Virginijus Žemaičiai susilaukė pirmagimio sūnelio, jie dar trečią dieną po gimimo sužinojo, kad vaikas turi klausos negalią. Visgi šeima prie to prisitaikė, ir dabar, kaip tėtis pasakojo LRT.lt, Dovis ne tik neatsilieka nuo bendraamžių, bet ir daugelį jų aplenkia, kai nueina į baseiną, kuriame jam puikiai sekasi siekti rezultatų.
Tėtis pasakojo, kad sūnus gimė 2015-aisiais, netrukus po to, kai buvo įvesta visuotinė naujagimių klausos patikra. Nors ir nėštumas, ir gimdymas buvo sklandūs, o naujagimio būklė – puiki, toji patikra parodė, kad kažkas negerai. Gydytojai liepė kūdikį stebėti ir sugrįžti išsamesniam tyrimui, kai jam sukaks pusė metukų. Netrukus tėvai pamatė, kad mažylis nereaguoja į garsus, o rimtesni tyrimai parodė, kad jo klausa tikrai prasta.
„Pradžioje, suprantama, mus ištiko šokas, galvojome, kodėl taip nutiko mums, bet paskui aprimome, gavome pirminę pagalbą iš medikų ir ėmėme domėtis tuo, kokias galimybes suteikia klausos aparatai ir kaip pasiekti, kad vaiko gyvenimas būtų kuo geresnis. Visuomet rinkomės gerus klausos aparatus ir vaikas prie jų įprato, su jais girdėjo neblogai“, – pasakojo Virginijus.
Beje, kodėl berniukui taip nutiko, liko neaišku – giminėje panašių atvejų nėra buvę, genetiniai tyrimai, kuriuos tėvai atliko, susimąstę apie antrą vaiką, taip pat jokių pakitimų neparodė. Trimetis Dovio brolis Herkus girdi puikiai.
Kalba ir mokosi gerai
Kai Dovis dar buvo nedidukas, tėvai nusiteikė, kad leis jį į įprastą, o ne į specialųjį darželį bei mokyklą – ir tai pasiteisino, berniukas tarp sveikų bendraamžių pritapo ir jaučiasi gerai, turi draugų, tik visuomet sėdi pirmame suole, kad geriau girdėtų, ką sako mokytoja. Siekiant išvengti patyčių mokykloje, mama kelis kartus buvo nuėjusi į mokyklą papasakoti vaikams, kas yra klausos sutrikimas ir kaip veikia klausos aparatai. Dabar bendraklasiams Dovio būklė nesukelia jokių klausimų ar juoko, jie draugiškai priima jį į savo ratą ir tai jiems jau neatrodo neįprasta.
Berniukas gerai mokosi, kalba pakankamai taisyklingai. Tiesa, kai kuriuos garsus dar taria ne visai aiškiai, dėl to lankosi pas logopedą, taip pat surdopedagogą. Jo žodynas gal ir ne toks turtingas kaip kai kurių kitų trečiokų, bet jis mėgsta skaityti knygas.
Medikai tėvus buvo įspėję, kad berniuko klausos likutis gali silpnėti ir laikui bėgant klausos aparatai taps per silpni, todėl reikės pereiti prie kiek kitokiu principu veikiančių kochlearinių implantų. Vienas aparatas jau pakeistas implantu, vaikas dar pratinasi prie permainų, tačiau teigiami rezultatai jau matomi.
Yra buvę ir tėvams širdį suspaudusių momentų, kai berniukas teiravosi, negi jam visą gyvenimą teks nešioti tuos aparatus, juk kitiems vaikams jų nereikia – na, bet suaugusieji jam paaiškino, kad gyvenime būna visaip: štai kai kurie žmonės nešioja akinius, kiti juda tik neįgaliojo vežimėliu.
Dėl baseino pradžioje nerimavo
Klausos aparatai nėra pritaikyti girdėti vandenyje – tačiau tai netrukdo berniukui siekti gerų rezultatų baseine.
Tėtis Virginijus pasakojo: „Besilankant prie ežerų ar vandens parke, pastebėjau, kad vaikas gerai jaučia vandenį, jis pats išmoko plaukti – aš jo to nė nemokiau. Tada sumaniau jį leisti į baseiną, kad išmoktų plaukti techniškai taisyklingai – ir jam gerai sekėsi, labai patiko, tad dabar jis sportuoja jau gana intensyviai ir siekia rezultatų.“
Tiesa, pradžioje, sumanęs leisti sūnų į baseiną, tėtis nežinojo, kaip tą daryti, ir iš kitos mamos, auginančios vaiką su klausos negalia, girdėjo, kad tai sudėtinga – juk baseine reikia aparatus išsiimti ir grupinėse treniruotėse vaikas negirdėtų trenerio žodžių, o kiekvienam mokiniui skirti daug individualaus dėmesio treneris negali.
Visgi tėtis rado galimybę sūnų leisti pas plaukiką olimpietį Giedrių Titenį į individualias treniruotes, jiedu greit rado bendrą kalbą. Po pusmečio treneris rekomendavo Doviui jungtis prie sportinės plaukimo grupės, nes pastebėjo, kad jis tikrai talentingas ir plaukimas jam gali būti daugiau nei hobis. G. Titenis rekomendavo rinktis Sostinės sporto centrą ir trenerę Oksaną Sinkevič.
„Su trenere sutarėme, kad pradžioje kelias savaites pažiūrėsime, kaip jai ir vaikui seksis, ar jis įsilies į grupines treniruotes, ar supras paliepimus iš gestų. Ir išties iš pradžių jam reikėjo įprasti, kad trenerė skiria dėmesį ir kitiems vaikams – bet įpratus viskas sekasi gerai, jis sporto centre treniruojasi jau 1,5 metų ir iš šono žiūrėdamas tikriausiai nė nesuprasi, kad jis kažkuo skiriasi nuo kitų vaikų“, – pasakojo Virginijus.
Treniruotės – nuo 6 val. ryto
Dovis lanko treniruotes sportiniu režimu, po 5 kartus per savaitę, o savaitgaliais kartu su tėčiu nuolat vyksta į varžybas ir iš ten vis parsiveža medalių (varžybose vaikas negirdėtų starto komandos, tad jis žiūri į tėtį, kuris duoda ženklą).
Kelis kartus berniukas ėjo ir į rytines treniruotes prieš pamokas, ten reikia išsiruošti 6 val. ryto – Dovis ir su tokiu tėčiu pasiūlymu mielai sutiko. Jis svajoja užaugęs tapti plaukimo treneriu.
Tiesa, tam, kad vaikas intensyviai sportuotų, prireikia ir šeimos pastangų – jie kiekvienai savaitei iš anksto susidaro su savo darbo grafikais suderintą tvarkaraštį, kada kas veš berniuką į treniruotę, o kai tėvai negali to padaryti, padeda seneliai.
„Matau, kad jis turi plaukimui talentą, be to, jam tai patinka – tad stengiamės tai skatinti ir jau pasvajojame apie rimtesnius pasiekimus. Domėjomės ir kurčiųjų plaukimu – ten yra galimybių nemažai pasiekti, bet dabar visą dėmesį skiriame varžyboms su girdinčiais vaikais, nes Dovio pasiekimai yra puikūs ir tarp jų. Mūsų su sūnumi tikslai – kad ateityje jis laimėtų pasaulio čempionatą plaukdamas su girdinčiaisiais ir taip pat taptų pasaulio čempionu su negirdinčiaisiais – to dar niekas nėra padaręs“, – neslėpė ambicijų Virginijus.
Ir pridūrė, kad Dovis – ne tik plaukimo viltis. Jis – įkvėpėjas, rodantis, kad net tyloje galima išgirsti savo pašaukimą.
Ateities prognozuoti negali
Sostinės sporto centro baseino trenerė O. Sinkevič, paprašyta papasakoti apie Dovį, negailėjo jam gražių žodžių: „Dovis – geras, darbštus, motyvuotas vaikas, moka išlaikyti dėmesį ir turi tikslą, taip pat jis komunikabilus, turi nemažai draugų.“
Trenerė neslėpė, kad pradžioje nerimavo, ar negirdintis berniukas gerai jausis sveikųjų grupėje, ir išties pradžioje būdavo keblumų, nes jam rūpėjo stebėti vaikus, o ne trenerę, bet jis greit apsiprato ir dabar jau stebi ją bei greitai susigaudo, ką ji ženklais jam rodo, nors kai kuriuos paliepimus, tarkim, kad labiau įsitemptų, perteikti judesiais ir nėra lengva. O jeigu visgi jai nepavyksta auklėtinio prisikviesti, kiti vaikai jam duoda ženklą, kad reaguotų.
„Tiesa, kalbant apie integraciją, pastebėsiu, kad dabar viskas gerai, bet jeigu grupėje būtų ne vienas, o keli vaikai su ypatingais poreikiais, tikrai būtų per sunku dirbti, juk grupėje yra penkiolika vaikų, darbas primena konvejerį, o dėmesio reikia kiekvienam“, – pastebėjo trenerė.
Paklausta, ar gali prognozuoti, iš kurių vaikų gali užaugti plaukimo čempionai, O. Sinkevič sakė, kad tikrai ne. Žinoma, daugiausia lemia talentas ir darbas, bet jie dar nieko negarantuoja. „Būna, kad vaikui labai gerai sekasi pradinėse klasėse, bet po brendimo jo rezultatai nebegerėja. Būna, patys vaikai atsisako lankyti užsiėmimus. Būna ir taip, kad koks vaikas įpranta pirmauti, o paskui pajunta, kad kiti vaikai jau lipa jam ant kulnų – ir jis neišlaiko tokios įtampos. Žodžiu, niekas negali prognozuoti, kaip kuriam mokiniui viskas klostysis toliau“, – sakė trenerė.
Tiesa, ji pastebėjo, kad vaikus labai motyvuoja tėvų palaikymas ir rūpestis, o Doviui to tikrai netrūksta.
