Kai Lukas Pačėsas (33 m.) traukia pasivaikščioti Kauno gatvėmis, sulaukia smalsių praeivių žvilgsnių. Vyras sako, kad to nesureikšmina, priešingai – sako sau, kad gal į jį pašnairavę žmonės kitąsyk jau mažiau žiūrės į kitą, taip pat patyrusį kūno nudegimų ar turintį kitokią negalią, nes prie tokių vaizdų priprantama.
Nedejuoja Lukas ir dėl to, kad po patirtos traumos – jis buvo nudegęs net 85 procentus kūno – praktiškai visa jo kūno oda buvo pažeista ir persodinta, tik viršutinėje veido dalyje ir pėdose ji išliko natūrali. Vyras sako, kad dabar jis prie pokyčių yra prisitaikęs ir visus reikiamus darbus atlikti gali, pavyzdžiui, pakeičia mažajai dukrelei sauskelnes. Juk jis su žmona Gryte augina net tris ikimokyklinio amžiaus dukreles.
Tik plačiau paklausinėjus apie sveikatą vyras prisipažįsta, kad jis viena akimi visai nemato, kita regėjimas taip pat nėra geras, išorinės jo ausų dalys amputuotos, dalį pirštų jis taip pat praradęs. Pažeistomis rankomis jis net negali suimti stiklinės, tačiau patikina, kad iš keblesnių situacijų išsisuka ir prisitaiko, o gyvenimas jam atrodo šviesus.
Vyras turi ne tik gražią šeimą, bet ir gerą darbą – jis yra reklamos agentūros vadovas. Taip pat užsiima prasminga papildoma veikla – yra krikščioniškos Veiklių žmonių bendrijos narys. Tačiau kai 2014 m. po traumos jis gulėjo ligoninėje ir visko – vaikščioti, kalbėti, valgyti – mokėsi iš naujo, jam atrodė, kad jau nieko gero gyvenime jo nelaukia.
Dar apmaudžiau Luko vargai gali atrodyti dėl to, kad nelaimę jis patyrė, kaip pats pripažįsta, per savo kvailą galvą. Daugelis galvoja, kad vyras pakliuvo į gaisrą, bet viskas nutiko dėl jo priklausomybių.
„Degradavimas buvo nuoseklus“
Vyras pasakojimą apie savo dramatiškus išgyvenimus pradėjo nuo to, kad paauglystėje ėmė rūkyti žolę.
„Būdamas šešiolikos jau išgerdavau su draugais, paskui, nuvažiavęs į sanatoriją, ten kasdien rūkydavau žolę. Grįžęs galvojau, kad to nebedarysiu, nes mokiausi 11-oje klasėje – bet visgi nesusilaikydavau, rūkydavau kasdien. Nors mokyklą baigiau gerai, įstojau į gerą universitetą, išvykęs studijuoti rūkiau ir toliau. Degradavimas buvo nuoseklus – pirmus kartus buvo smagu, paskui jau nebe... Atrodė, mesti rūkyti žolę neturėtų būti sunku, bet nepavykdavo“, – pasakojo Lukas.
Kiekvienas žmogus yra gražus – tokį jį sukūrė Dievas.
Gyvenimas sostinėje anaiptol nebuvo toks gražus, kaip Lukas įsivaizdavo, kai dar gyveno Ukmergėje. Galiausiai pasiėmęs akademines atostogas jis išvyko į Angliją – tikėjosi, kad užsidirbs pinigų, susitvarkys gyvenimą ir grįžęs baigs mokslus.
Išvykęs ir toliau rūkė žolę bei kitaip svaiginosi. Kartą psichikos būklei pablogėjus jis išgėrė stiprių raminamųjų vaistų. Tuo pat metu jis vartojo narkotikus bei alkoholį. Prasidėjo stipri psichozė. „Gerai ir neatsimenu, kaip ten viskas buvo. Buvau apkvaitęs kelias paras, galima sakyti, man prasidėjo „balti arkliai“. Apėmė didžiulis nerimas, nusivylimas viskuo – panorau viską baigti ir laukuose pats save padegiau. Kai pradėjau degti, jau susivokiau, kad padariau nesąmonę – blaškiausi ir mojavau rankomis, nuo to įsiliepsnojau dar labiau“, – pasakojo Lukas.
Užgesus liepsnoms jis dar buvo sąmoningas ir nuo svaigalų ar nuo patirto šoko skausmo nelabai juto – nuėjo ieškoti pagalbos į tolėliau buvusį prekybos centrą. Vaizdas, jo manymu, turėjo būti tragiškas.
Žmonės iškvietė greitąją pagalbą, jį išskraidino sraigtasparnis. Lukui pasisekė, kad pateko į už keliasdešimties kilometrų buvusią vieną geriausių nudegimus gydančių klinikų Europoje.
Vos keli procentai, kad išgyvens
Du mėnesius vaikinas praleido komoje, jo būklė buvo itin sunki, medikai davė vos kelis procentus, kad išgyvens. Vis dėlto jis liko gyvas. Iš viso Lukui buvo atlikta 10 operacijų – buvo persodinta nudegusi oda.
Pirmieji žodžiai, kuriuos pabudęs iš komos Lukas ištarė jo slaugyti atvykusiai mamai, buvo: „Kur mano rūbai?“ Tuo metu jam atrodė, kad tuojau atsikels ir eis. Tačiau viskas buvo kur kas sudėtingiau – reikėjo visko mokytis iš naujo. Buvo sunku, nes po tiek laiko komoje sunyko raumenys, vyras svėrė vos 55 kg.
Po pusės metų gydymo jis grįžo į Lietuvą, kur toliau sekė operacijos ir reabilitacija. Lukas manė, kad čia jį visi bus pasmerkę, ir labai nustebo, kad aplinkiniai jį lankė, juo rūpinosi.
Tačiau nuotaikos vis tiek buvo niūrios, vaikiną buvo apėmusi savigaila dėl pasikeitusios išvaizdos ir, atrodė, niekam tikusio gyvenimo. Jis tik sėdėdavo namuose, žiūrėdavo serialus, naršydavo internete ir bandydavo prastumti laiką.
„Tada aš egzistavau“, – sakė Lukas, kuriam dabar, atsiminus tuos laikus, gaila jau ne savęs, o tėvų ir kitų artimųjų, kuriems dėl jo teko tiek daug iškęsti.
Iš ilgiau nei metus trukusio sąstingio ir apatijos Lukas pamažu ėmė vaduotis, kai viena giminaitė pasiūlė jam, nieko neveikiančiam, vasarą su mama nuvykti į piligriminę katalikų kelionę pietų Europoje. Ten mama paragino jį nueiti išpažinties pas vieną pranciškonų vienuolį, jis padvejojęs sutiko.
„Sakiau išpažintį sėdėdamas tiesiog ant suoliuko parke, nuoširdžiai atgailavau ir po to mano viduje kažkas išsijudino, nors dar prieš kurį laiką namie klausiausi internete įrašų, kuriuose tyčiojamasi iš Jėzaus“, – pasakojo Lukas.
Po tos išpažinties grįžus namo jam kilo noras ką nors veikti – vaikščioti į sporto klubą, skaityti knygas, mąstyti apie ateitį.
Per pasimatymus – į bažnyčią
Po kurio laiko Lukas vėl išvyko į reabilitaciją sanatorijoje, o ten sutiko savo būsimą žmoną Grytę. „Eidavau į įvairias procedūras. Buvo jau paskutinė reabilitacijos diena, ėjau į masažą, o mane masažavo būsima žmona“, – atsiminė vyras.
Pabendravę per procedūrą jie tą patį vakarą sutarė susitikti. Susitikdavo ir vėliau Kaune, o per pasimatymus dažnai traukdavo į neįprastas vietas, pavyzdžiui, į Pažaislio vienuolyną, mat jo išrinktajai tikėjimas buvo svarbus.
„Netrukus ji mane pakvietė į krikščioniškos Veiklių žmonių bendrijos susitikimą – ir man tokie dalykai tiko, manyje jau buvo prasidėjęs virsmas. Tos bendrijos susitikime vyrai pradėjo atvirai liudyti apie savo išgyvenimus – vieni apie narkotikus, kiti apie mintis apie savižudybę, ir tie žodžiai lietė mano širdį. Jos tėtis mums susipažinus pakvietė mane kartu pasimelsti, padovanojo Bibliją. Būtent tikėjimas po visų sunkių išgyvenimų padėjo man atsistoti ant kojų – jis man grąžino dvasinę ramybę, vėl galėjau pasijusti laimingas“, – pasakojo Lukas, dabar vaikštantis į bažnyčią su visa šeima.
Su ketveriais metais jaunesne Gryte jis susituokė nepraėjus nė metams nuo jų pažinties. Lukas tikino, kad žmona neturėjo tikslo atversti jo į tikėjimą – viskas tiesiog taip sutapo ir susidėliojo palankia linkme.
Vadovauja įmonei ir rūpinasi mažylėmis
Dar tuomet, kai susipažino su būsima žmona, Lukas pradėjo galvoti, ką norėtų toliau gyvenime veikti. Svarstė, kad darbo, kuriame reikia miklių rankų, dirbti negalėtų, programuoti ar ko nors panašaus dirbti neturi pašaukimo, tad nusprendė išbandyti rinkodaros sritį.
Pasimokė, o studijuodamas dar susilaukė ir pirmagimės, ir įsidarbino. Po poros metų, kaip tik susilaukęs antrosios dukros, įkūrė savo įmonę.
Nors ir darbe, ir namie, kur auga trys nedidukės mergaitės, darbų apstu, vyras randa laiko ir papildomoms veikloms – prisideda prie Veiklių žmonių bendrijos darbų. Jis patikino, kad tai jokia ne sekta, tai organizacija, prie kurios prisijungia ir vienuoliai, ir kunigai (tiek katalikai, tiek protestantai) – jie kviečia visus prisijungti prie bažnytinės veiklos.
Bendrija nekviečia į konkrečią bažnyčią – tokios ji ir neturi, susitikimai vyksta neutralioje aplinkoje, – tačiau ji pabrėžia, kad tikėjimas kiekvienam gali įnešti į gyvenimą gražių spalvų.
„Štai šiuo metu rengiame didelę Veiklių žmonių bendrijos konferenciją, kuri vyks birželio 27–28 d. „Žalgirio arenoje“. Ten bus įkvepiančių istorijų, galingos muzikos, maldų ir bendrystės. Apsilankyti gali kiekvienas, ieškantis vilties, prasmės ir šviesos gyvenime. Tai skirta ne tik tikintiesiems – dabar, kai žmonės labai įsitempę dėl geopolitinės situacijos, tokie dalykai padėtų atgauti dvasinę pusiausvyrą“, – tikino Lukas.
Jis su kitais bendrijos nariais nuolat lanko žmones ir kalėjimuose, reabilitacijos centruose, kur jiems pasakoja apie savo įveiktus sunkumus ir aiškina, kad gyvenimą galima pradėti iš naujo.
Lukas patikino, kad dabar jis jaučiasi geriau, nei tada, kai buvo sveikas. Ir dėl savo išvaizdos nekompleksuoja – priima save tokį, koks yra. „Kiekvienas žmogus yra gražus – tokį jį sukūrė Dievas“, – pastebėjo pašnekovas.
