Kai Aurelija Ivanauskaitė (27 m.) važiuoja į svečius, vežasi savo šlepetes – įprastos jai netinka, o basomis vaikščioti irgi nepatogu. Draugus ji įspėja, kad į vestuves ateis su sportbačiais – aukštakulnių ir basučių dėl pėdų pažeidimų turėjo atsisakyti visiems laikams. Bet iš savo negalios ji pasisėmė stiprybės pati ir dabar įkvepia kitus.
Iki aštuoniolikos Aurelija buvo sveika, energinga mergina, gyveno ir mokėsi Jonavoje ir kartais pasvajodavo apie modelio darbą. Staiga jai smogė liga, po kurios ji vos išgyveno.
Tai buvo meningokokinė infekcija (kitaip – žaibinė meningokemija). Mergina vieną dieną pasijuto blogai, tarsi būtų labai smarkiai peršalusi, o kai paaiškėjo diagnozė, tebuvo likusi viena išeitis – jai buvo sukelta dirbtinė koma.
Po aštuonių dienų liga buvo suvaldyta, tačiau dėl jos gangrenavo galūnės ir teko amputuoti dalį dešinės rankos pirštų bei kojų pirštus, ant kūno įvairiose vietose liko randų.
Stengėsi semtis stiprybės
Atsipeikėjusi po komos ir po operacijų Aurelija pasijuto kaip kiborgas, visa susiūta ir sudurstyta, sutvarstyta. Be to, ir iš pradžių ji beveik nieko negalėjo padaryti savarankiškai. Visgi ji stengėsi labai nesigraužti dėl to, kas nutiko – juk iš aplinkinių girdėjo, kad nedaug trūko, kad jos galėjo visai nelikti šiame pasaulyje.
„Iki tol buvau girdėjusi apie be rankų ir kojų gimusį motyvatorių Nicką Vujicicių, taip pat radau instagrame moterį, kuriai dėl tokios pat ligos, kaip mano, buvo amputuotos kojos. Stengiausi semtis iš jų stiprybės, sakiau sau, kad man labai pasisekė, jog galėsiu vaikščioti pati ir be jokių protezų“, – atsiminė devynerių metų senumo įvykius Aurelija.
Po kurio laiko jai su savo negalia ir su randais pavyko susigyventi.
Kai esu atsipalaidavusi, pasitikinti savimi ir nestresuodama bendrauju, tai ir vaikinai su manimi bendrauja taip pat, nekreipia didesnio dėmesio į mano pažeistą ranką.
Tiesa, Aurelija negali išstovėti ant kojų ilgiau nei 1,5 valandos ir vaikščioti ilgiau nei 2 valandas, dešiniąja ranka be dalies pirštų jai sunku suimti smulkesnius ar pakelti didesnius daiktus. „Negalėčiau siūti, taigi to ir nedarau, tam, kad atlikčiau kai kuriuos veiksmus, tenka pasitelkti kūrybinį mąstymą – ir kažkaip išsisuku“, – sakė pašnekovė.
Kartais ji jaučia fantominiais vadinamus, bet dėl to ne mažiau varginančius amputuotų galūnių skausmus (jie paūmėja tada, kai išsausėja oda arba kai tenka patirti daugiau streso).
„Taip, kartais būna sunku, kai kamuoja skausmai, norisi ir paverkti, bet liga atnešė į mano gyvenimą ir daug šviesos, sustiprino mane psichologiškai“, – teigė mergina.
Baisiausia – žinia apie reamputaciją
Paklausta, kada buvo sunkiausia, Aurelija atsakė: „Sunkiausia buvo iš pradžių, kai teko nuobodžiai sėdėti namie, o norėjosi greičiau grįžti į mokslus. Vėliau sunkiausia buvo susidurti su reamputacija. Iki tol nė nežinojau, kad toks dalykas egzistuoja, tad, kai apie tai pakrypo kalba, man buvo šokas.“
Dabar ji jau žino, kad pakartotinės amputacijos prireikia gana dažnai. Šalinant pažeistą galūnę stengiamasi kuo daugiau jos išsaugoti, o aplink esanti oda kuo labiau įtempiama, tačiau, kai pjūvio vietos sugyja, kartais paaiškėja, kad kažkas negerai.
Pašnekovės atveju vienas amputuotas kaulas buvo per smailas ir pradūrė odą, kitą sykį atsirado nuospaudų ir oda prasitrynė, o tada reikėjo naujų amputacijų, kad kaulai būtų patrumpinti. Po to vėl teko pereiti porą mėnesių trunkantį varginantį skausmų ir gijimo tvarsčiuose procesą.
Tokią operaciją pastarąjį kartą Aurelijai teko ištverti prieš metus ir labai norisi tikėtis, kad tai nesikartos.
Bijojo nesutikti mylimo žmogaus
Sveikdama mergina kompleksavo dėl pasikeitusios išvaizdos ir atsiradusių randų, dėl savo svorio ji kompleksavo ir seniau, bet vėliau visų kompleksų atsikratė, o liga jai nesutrukdė susirasti mėgstamą veiklą, mylimą vaikiną ir netgi tapti modeliu.
Sveikdama Aurelija per reabilitaciją psichologei prasitarė, kad labiau už viską bijo niekada nesutikti mylimo žmogaus. Psichologė jai atsakė, kad jeigu ji pati save mylės, tai ir kiti ją pamils. Pasirodė, kad šis principas tikrai veikia!
Dabar Aurelija turi draugą Mantą, su kuriuo yra susižadėjusi, o ir iki pažinties su juo ji buvo nuėjusi ne į vieną pasimatymą.
„Pastebėjau, kad kai esu atsipalaidavusi, pasitikinti savimi ir nestresuodama bendrauju, tai ir vaikinai su manimi bendrauja taip pat, nekreipia didesnio dėmesio į mano pažeistą ranką – nebent po kurio laiko draugiškai paklausia, kas ten buvo nutikę, arba aš pati jiems papasakoju. Su draugu apie tą mano ranką kartais ir pajuokaujame“, – kalbėjo mergina.
Paklausta, kaip su Mantu susipažino, ji nusišypsojo: „Per „Badoo“, tai tokia programėlė, kuria naudojiesi, kai nieko nerandi „Tinderyje“. Tiesa, per antrą pasimatymą išsiaiškinome, kad prieš pusmetį jau buvome susitikę per eismo įvykį ties Vieviu, kur susidūrė keli automobiliai, tarp jų ir mūsiškiai – na, bet tada buvo daug streso ir vienas kito neįsiminėme“, – pasakojo Aurelija.
Jiedu kartu apsigyveno Kaune praėjus 2,5 mėnesio po pažinties ir kartu gyvena jau ilgiau nei dvejus metus.
Labai užsimanė ir įsidarbino
Gerai Aurelijai klostosi ir profesinis gyvenimas, nors jame ir nemažai vingių. Ji su bendražyge sukūrė žaidimą poroms „Nuogi pokalbiai“ ir ėmėsi su tuo susijusių darbų, o tada pastebėjo informaciją apie projektą „Unikalus gyvenimas“, skirtą žmonėms su negalia ir padedantį jiems įsidarbinti.
„Aš labai užsidegiau noru su tuo dirbti, jaučiau, kad tikrai turiu kuo su tais žmonėmis pasidalinti. Susisiekiau su projekto vadove, pateikiau savo kandidatūrą (nors mano gyvenimo aprašymas tam darbui anaiptol nebuvo tinkamas – buvau baigusi prancūzų filologiją) ir po kelių pokalbių buvau priimta“, – pasakojo mergina.
Dirbti žmonių su negalia projektų koordinatore jai buvo smagu ir puikiai sekėsi, pavyko pasiekti gerų rezultatų. Visgi po metų darbo ji pasijuto perdegusi. „Kai dabar pagalvoju, aš dirbau iš širdies, bet neturėjau jokių įrankių, žinių, kaip tą daryti – ir tai mane išvargino, teko skaudančia širdimi iš darbo išeiti ir galvoti, ko imtis toliau“, – prisiminė Aurelija.
Įkvėpta draugės pavyzdžio, ji pradėjo mokytis koučingo mokykloje (tam teko ne tik panaudoti santaupas, bet ir pasiskolinti pinigų). Prieš tai ji jau buvo lankiusis koučingo sesijoje, kai pati išgyveno sunkų etapą, ir po to tikrai pasijuto geriau.
Kiekviename įžvelgia potencialą
Jau netrukus Aurelija mokslus baigs ir gaus sertifikatą, o žmones konsultuoja jau dabar. Koučeriai konsultuoja žmones kasdieniškais su asmens tobulėjimu susijusiais klausimais, kuriuos spręsti trukdo, pavyzdžiui, per žema savivertė.
„Ir iki studijų aš kiekviename žmoguje įžvelgiau potencialą, tikėjau, kad jis daug ką gali, nors kartais nedrįsta pabandyti. Kaip specialistė laikausi principo, kad klientas geriausiai žino, kur link jis nori judėti, bet aš jam padedu atrasti savo norus. Aš jam užduodu klausimus, kurie padeda pačiam geriau suprasti savo norus ir susigaudyti, kaip jų siekti. Tai gali būti susiję su karjera, finansais, santykiais ar kitais klausimais. Tarkim, nemažai žmonių abejoja, ar tinkamą specialybę pasirinko, – su jais kalbamės apie jų vertybes, apie tai, kur jie save įsivaizduoja po dešimties metų ir pan.“, – aiškino koučingo specialistė.
Ji dirba ir su sveikais, ir su turinčiais negalią žmonėmis, su kuriais nevengia pasidalyti savo patirtimi. „Ir kai dirbau „Unikalaus gyvenimo“ projekte, ne kartą girdėjau frazę, kad žmogus kažko negali, o aš atsakydavau, kad suprantu, jog jam sunku, bet nereikia savęs nuvertinti – aš esu pavyzdys, kad žmogus gali daugiau, nei mano“, – sakė pašnekovė.
Sveikiesiems ji norėtų pasakyti, kad į neįgalius žmones nereikia žiūrėti su užuojauta – daugeliui jų tai ne prie širdies. O jeigu labai smalsu, kas kažkuriam žmogui nutikę, galima užuot vis į šnairavus to tiesiog paklausti – tikriausiai jis ramiai viską papasakos.
Kada, jei ne po nelaimės?
Su pažeistomis galūnėmis gyvenanti Aurelija ne tik atrado mėgstamą darbo sritį, bet ir sugebėjo tapti plius dydžio modeliu.
„Dar iki ligos mėgdavau fotografuotis savo namų vonios kambaryje, nes ten buvo gražios plytelės, pagalvodavau apie modelio darbą, bet rimčiau su tuo kažko daryti nesiryždavau. Juolab kad vis priekaištaudavau sau dėl didesnio svorio. O tada užklupo liga, po kurios atsigavusi pasakiau sau: kada, jei ne dabar?“ – atsiminė ji.
Tuomet ji parašė socialiniame tinkle, kad svajoja apie fotosesiją, atsiliepė kelios šaunios fotografės. Vėliau jau atsirado fotografų, kurie netipiškos išvaizdos merginą įamžinti siūlėsi patys. O galiausiai atsirado užsakovų, kurie jau jai mokėjo pinigus už pozavimą drabužių ar odos priežiūros priemonių reklamai.
Beje, užsakovai nė neakcentavo Aurelijos negalios – tiesiog matė žavią savimi pasitikinčią merginą.
