„Šeimai buvo kiek netikėta, kad žmogus, kuris prieš kiekvieną interviu radijuje jaudinasi ir pašnekovą nuolat nešiojasi dar kelios dienos iki susitikimo su juo, nusprendė eiti į televiziją“, – LRT.lt atskleidžia TV ir radijo laidų vedėjas Kristupas Naraškevičius, pavasarį prisijungęs prie laidos „Labas rytas, Lietuva“ komandos. Dabar jis sako, kad vidinis jo introvertas ir ekstravertas mokosi sutarti, o darbas skirtingose žiniasklaidos priemonėse atliepia skirtingas jo puses.
– Anksčiau daugeliui buvote pažįstamas kaip LRT OPUS radijo laidų „Dienos pulsas“ ir „Sutemos“ vedėjas, o nuo gegužės esate vienas iš TV laidos „Labas rytas, Lietuva“ veidų. Ar jau prisijaukinote kameras, gerai jaučiatės TV studijoje?
– Ar patogu? Dar ne. Bet, jei prisimintume pirmą savaitę, jaučiuosi žymiai geriau. Geriausias to įrodymas yra tai, kad pasirodęs eteryje dvi minutės po šeštos valandos nebespringteliu, kaip buvo per pirmąsias porą laidų. (Juokiasi.)
Nors tiesioginis eteris man ne naujiena, darbas radijuje ir televizijoje šiek tiek skiriasi, tad dar yra prie ko priprasti, ko išmokti, yra ir psichologinių barjerų, kuriuos vis dar turiu peržengti. Radijas mano atveju yra introverto užuovėja, tamsi dėžutė, kurioje bendrauju su klausytoju ar laidos svečiu.
Darbas televizijoje mano atveju yra dinamiškesnis, matomas, reikalaujantis kai kurių kitų mano savybių – per valandą tenka pakalbinti kelis žmones iš visiškai skirtingų sričių. Temų spektras čia – gerokai platesnis, viskas sukasi toli gražu ne tik apie alternatyviąją muziką, dėl to kyla iššūkių, bet tai taip pat turi daug žavesio.
Beje, teisybės dėlei turiu pasakyti, kad į dienos šviesą kartais ištraukia ir LRT OPUS – štai birželį Lukiškių kalėjime, vykstant muzikos festivaliui „8 Festival“, su kolege turėjome specialią transliaciją, per ją su devintu prakaitu per dvi valandas pakalbinome dvi lietuviškas ir keturias užsienio grupes. Jaudinausi, neslėpsiu, labiau nei vesdamas „Labą rytą“ prie Baltojo tilto NATO festivalio proga. Bet tai – ne kasdienybė.
Vis aiškiau suprasdamas ir persidirbimo keliamas rizikas sveikatai, į naują darbą žvelgiu su tam tikra viltimi – tikiuosi, jis į mano kasdienybę įneš griežtesnę rutiną.
– Kaip nutiko, kad, kaip pats sakote, iš tos introverto užuovėjos atsidūrėte televizijos ekrane?
– Nors vidinis ekstravertas kartais svarstydavo, kas būtų, jeigu būtų, pats karjeros televizijoje niekada neprojektavau ir jokių žingsnių jos link nežengiau – visada maniau, kad jei reikia, jei gali, televizija žmones susiranda pati.
Iš laidos pasitraukus kolegai Ignui Krupavičiui, sulaukiau ir jo draugiško stumtelėjimo dalyvauti atrankos konkurse, ir aplinkinių žmonių raginimų pabandyti. Ir savo, ir artimiausių žmonių nuostabai, į šį pasiūlymą pažiūrėjau labai rimtai.
Šeimai buvo kiek netikėta, kad žmogus, kuris prieš kiekvieną interviu radijuje jaudinasi ir pašnekovą nuolat nešiojasi dar kelios dienos iki susitikimo su juo, nusprendė eiti į televiziją. Tačiau, kurį laiką laužęs galvą, galiausiai stumtelėjau tą vidinį introvertą į šoną ir pamaniau – kodėl gi ne? Darbas televizijoje man pasirodė labai įdomi ir vertinga patirtis, galiausiai atsirado noras įrodyti sau ir kitiems, kad galiu.
– Vis paminite viduje tūnančius ekstravertą ir introvertą, manote, kad pastarojo yra daugiau?
– Manyje, regis, glaudžiasi ir vienas, ir kitas, tiesiog skirtingais gyvenimo laikotarpiais kuris nors vienas buvo labiau išreikštas – vis dar bandau tą prisijaukinti, suprasti. Vaikystėje buvau vietoje nenustygstantis, itin aktyvus vaikas, turbūt nėra nė vienos nuotraukos, kurioje būčiau užfiksuotas ramus. (Juokiasi.)
Esu iš Vilniaus, tad vasaros itin smagiai bėgdavo daugiabučio kieme, važinėdavausi riedlente, sportuodavau, dalyvaudavau mokyklos renginiuose, mėgau vaidinti, mokykloje buvau išrinktas mokinių prezidentu. Man patiko visur suktis, bendrauti, būti dėmesio centre.
Baigęs mokyklą, atsidūriau kryžkelėje – svarsčiau: rinktis aktorystę ar žurnalistiką. Pasirinkau pastarąją. Stoti į vaidybos kursą net nepabandžiau, tad mane dar ilgai persekiojo, gal net kiek tebepersekioja savotiškai graužiantis aktorystės šešėlis. Galiausiai studijų metais įvyko tam tikras lūžis – įkritau į savotišką duobę, kaip ir daugelį jaunų žmonių, mane kamavo tam tikri egzistenciniai klausimai, užsidariau, tapau introvertiškas.
Viskas pradėjo keistis atėjus į LRT. Iki tol, rodos, plaukiojau ir nežinojau, kaip toliau profesiškai turėtų dėliotis mano gyvenimas, bet darbas prestižiškiausioje žiniasklaidos grupėje labai prisidėjo prie vidinių virsmų.
Žmonės LRT mediatekos komandoje, didelis džiaugsmas patekus į radijo stoties LRT OPUS gretas – taip, tikiu, prasidėjo mano vidinio išsilaisvinimo kelias, atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, buvo atlieptas mano domėjimasis alternatyviąja muzika ir kultūra. Galiausiai eteris tam tikra prasme sujungė žurnalistiką ir aktorystę.
Dabar pagalvoju, kad darbas buvo savotiška psichoterapija, nes vedamas smalsumo neretai mesdavau save į įvairias ne itin patogias aplinkybes, taip mokiausi ir patyriau naujų dalykų. Manau, kad televizija yra labai graži to kelio tąsa.
Introvertas ir ekstravertas šiandien manyje mokosi sutarti, o darbas skirtingose priemonėse atliepia skirtingas mano puses – radijas ir toliau lieka mano introvertiškąja užuovėja, o televizijoje matyti mano ekstravertiškoji refleksija.
Kurį laiką laužęs galvą, galiausiai stumtelėjau tą vidinį introvertą į šoną ir pamaniau – kodėl gi ne?
– Ir panašu, kad jas toliau teks derinti, nes radijo nepaliksite.
– Taip, ir toliau vesiu „Dienos pulsą“ ir „Sutemas“, tai yra neblogas kontrastas „Labam rytui“. (Juokiasi.) Tai man itin svarbu, labai noriu likti greta alternatyviosios muzikos.
– Taigi prie visų dalykų, kuriuos teks suderinti, prisideda ir ganėtinai skirtingi darbo tvarkaraščiai. Ar buvo sunku pakeisti savo rutiną atėjus į ryto laidą?
– Tikriausiai į šį klausimą galėsiu atsakyti po kelių mėnesių. Iš tiesų esu visiškas apuokas, naktinis žmogus, mėgėjas ilgiau pamiegoti. Kažkada net ir tekstus, įvairias renginių recenzijas rašydavau naktimis – pradėdavau vidurnaktį, užbaigdavau paryčiais, jau švintant. Toks grafikas man tapo įprastas, bet nebūtinai jis buvo patogus: tikiu, kad darbas ryto laidoje viską tinkamai sustyguos.
Tiesa, pirmas mėnuo televizijoje buvo sudėtingas – su kai kuriais įsipareigojimais radijuje atsisveikinau, juos perleidau kolegoms, bandžiau įsivažiuoti į naują režimą. Miegoti dėl darbų kiekio beveik kaskart tekdavo eiti vidurnaktį, o jau 4 val. – keltis.
Turėjau progą dar kartą įsitikinti, kad žmogaus organizmas, smegenys, psichika – labai įdomus ir sudėtingas dalykas, nes, net ir mažai miegojęs, neretai nubusdavau labai žvalus – na, tokios būsenos, kuri anksčiau reikšdavo, kad pramiegojau. (Juokiasi.) Atrodė, kad tiek mažai miegojęs taip gerai jaustis negaliu. Tačiau žadintuvas nuskambėdavo vos tik man pašokus iš lovos patikrinti, kiek dabar iš tiesų yra valandų. Matyt, stresas ir įtampa daro savo.
– Daugybė žmonių savo dieną pradeda būtent su „Labu rytu“, kartu nubunda ir išsijudina. Ar jau pastebėjote išaugusį žiūrovų dėmesį? Galbūt parašo socialiniuose tinkluose ar užkalbina gatvėje?
– Nusiteikiau, kad dirbdamas kadre gali sulaukti įvairių komentarų ar vertinimų, suprantu, kad visiems neįtiksi ir nepatiksi, tačiau kol kas sulaukiau nemažai paramos – tai, žinoma, labai drąsina ir džiugina. Kartu sunku būtų sakyti, kad jau išties spėjau pažinti tą žinomumo pusę ar kad mano gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Galbūt esu naivus, tačiau tikiu, kad ir neapvirs.
Tiesa, jau buvo atvejis, kai mane atpažino, o aš kiek sutrikau. Sekmadienio rytą visiškai atsipalaidavęs ir susivėlęs keliavau į turgų, vaikštinėjau tarp prekystalių, o viena iš pardavėjų iš tolo šūktelėjo, jog mane pažino. Tada TV darbavausi vos keletą dienų, taigi sutrikau.
Atrodo, tikrai žavu, tačiau to nesitikėjau, tad praradau amą, ėmiau atsiprašinėti, dėkoti, galiausiai atatupstas išėjau. (Juokiasi.) Vėliau pamaniau, kad galėjau tiesiog prieiti prie tos moters, užkalbinti, paklausti, kaip sekasi prekyba, tačiau tą akimirką tiesiog sutrikau. Galbūt tai dar vienas dalykas, kurį, laikui bėgant, prisijaukinsiu.
Introvertas ir ekstravertas šiandien manyje mokosi sutarti, o darbas skirtingose priemonėse atliepia skirtingas mano puses – radijas ir toliau lieka mano introvertiškąja užuovėja, o televizijoje matyti mano ekstravertiškoji refleksija.
– Panašu, kad, nėręs į naujas pareigas, šią vasarą ilgų atostogų galite net neplanuoti.
– Tiesą pasakius, per penkerius darbo LRT metus normalių atostogų turėjau nedaug – vis nauji iššūkiai, vis bandymai įrodyti, kad galiu. Suprantu, jog surasti laiko poilsiui – būtina, tačiau ir to dar turiu išmokti.
Vis aiškiau suprasdamas ir persidirbimo keliamas rizikas sveikatai, į naują darbą žvelgiu su tam tikra viltimi – tikiuosi, jis į mano kasdienybę įneš griežtesnę rutiną ir, prie jo pripratęs, atrasiu daugiau tikro laiko savo artimiesiems ir laisvalaikio pomėgiams.
Pastebiu, kad vis dažniau norisi į gamtą: mėgstu grybauti, gaudyti paukščių balsus ar tiesiog leistis nauju pažintiniu taku. Vis dar mėgėjiškai išbėgu į krepšinio ir tinklinio aikšteles, norisi ir kino, teatro, koncertų bei parodų... Ką bekalbėti apie tiesiog (vėlgi – tikrą!) laiką su šeima ir draugais. Tačiau į ateitį žvelgiu viltingai ir optimistiškai – tikiu, kad jau greitai viskas stos į savo vietas.
