„Nežinau, ar antrą kartą norėčiau visą tą kelią nueiti, o galbūt eičiau kitaip“, – portalui LRT.lt sako vienas garsiausių šalies dizainerių Egidijus Rainys, susimąstęs apie du dešimtmečius trunkančią karjerą. Nors šiandien apie jo sukurtą suknelę svajoja daugelis moterų, Egidijus išlieka kuklus ir kiek apgailestauja, kad laikais, kai drabužius kuria ir tie, kurie nėra ragavę mados dizaino studijų, jo profesija yra tarsi nuvertinama.
Su E. Rainiu susitikome nedidelėje studijoje, kurioje tvarkingai sukabinti ryškūs, blizgūs ir akį traukiantys drabužiai, dailiai išrikiuoti aukštakulniai ir batai, laukiantys netrukus prasidėsiančio šurmulio...
Tai kūrėjo studija, kuri LRT patalpose įsikuria kaskart, kai didžiojoje studijoje filmuojamas projektas „Aš esu MUZIKA“ – būtent Egidijus yra laidos stilistas, dalyviams parenkantis pačius netikėčiausius aprangos derinius, leidžiančius jiems kaskart įsijausti į vis kitą muzikos žanrą. Kūrėjas čia paprastai ateina pats pirmas, tada viską pasiruošęs laukia atlikėjų. Kol jie dar neatvyko, susėdame su E. Rainiu trumpo pokalbio.
– Nors „Aš esu MUZIKA“ – ne pirmasis projektas, kurio dalyvių įvaizdžiais rūpinatės, tikriausiai retam esate gerai žinomas kaip dizaineris.
– Iš tiesų daugelis dizainerių dirba ne tik savo studijoje, bet ir televizijoje, kino filmavimo aikštelėje, teatre ar įvairiose fotosesijose. Kaip tik neseniai susimąsčiau, kad nuo studijų Vilniaus dailės akademijoje laikų nebuvo, kad kurčiau drabužius tik klientėms ar kolekcijų pristatymams – visuomet kartu vykdavo įvairūs projektai, tad jau sunkiai įsivaizduoju, jog gali būti kitaip. Tiesa, jau buvau atsitraukęs nuo televizijos, metus ar porą čia nebedirbau, tačiau po kurio laiko sulaukiau prodiuserių skambučio, pagyrė, pakalbino ir vėl įsisukau į tą mašiną. (Juokiasi.)
– Veikiausiai televizija – nelengvas iššūkis. Ir projekte „Aš esu MUZIKA“ jums tenka puošti gerai žinomus atlikėjus, ne vienus metus spindinčius lietuviško pramogų pasaulio padangėje. Nebūna aikštingų kaprizų ar atsikalbinėjimų, kad jie patys geriau žino, ką turėtų vilkėti ar kaip atrodyti?
– Tiesą pasakius, šiame projekte dirbti lengva – čia vyrauja labai draugiška atmosfera, viskas vyksta itin sklandžiai, labai gražiai bendradarbiaujame. Nors čia ir dirbu su žvaigždėmis, po ilgesnių ar trumpesnių pasitarimų nesunkiai pavyksta rasti geriausią sprendimą.
– Dabar, kai kalbamės, jūs prisėdote dekoruoti batų poros, reikalingos vienam iš įvaizdžių. Televizijoje dažnai tenka panašiai suktis iš padėties?
– Visada! Čia kitaip nebūna. Kadangi tokių batų, kokių reikėjo, niekur neradau, teko pasitelkti išmonę. Beje, greitas darbo tempas yra viena iš priežasčių, kodėl dirbu be asistento – nelengva rasti žmogų, kuris galėtų akimirksniu priimti reikiamus sprendimus.
Jei išsiunti pagalbininką su pavedimu, tarkime, į parduotuvę vieno ar kito daikto, jo neradęs šis turėtų reaguoti čia ir dabar, iškart turėtų sugalvoti planą b ar c. Filmavimo dieną reikia suktis staigiai, nes kitaip darbai čia nevyksta, tad dažniausiai pasilieku visus darbus sau.
– Turbūt prasideda ir pats darbingiausias metų laikas – vestuvių sezonas.
– Galbūt iš šono atrodo, kad vestuvių metas yra darbymetis, nes jis visad akcentuojamas, bet iš tiesų darbų netrūksta visus metus – su klientėmis dirbu ir žiemą, ir vasarą, o po to dar sukuosi televizijos užkulisiuose, taigi sakyčiau, kad mano tvarkaraštis panašiai įtemptas visus metus. Tiesa, darbas vasarą gal net kiek ramesnis – nors jo ir daug, nereikia tiek blaškytis ir lakstyti, nes daugiausia dirbu savo studijoje su klientėmis.
– Klausiau apie žvaigždžių įnorius, paklausiu ir apie jaunąsias – ar tikrai egzistuoja nuotakos siaubūnės?
– Nepasakyčiau. Visko būna, tačiau nesakau, kad būsimos nuotakos yra nemalonios, kai kurios tiesiog labai jaudinasi, nerimauja artėjant svarbiausiai dienai. Kartais nerimauja ir jų mamos. Tačiau būna ir tokių nuotakų, kurios yra daug ramesnės už jaunikius. (Šypteli.)
– Ar didelė atsakomybė gula ant pečių kuriant vestuvinę suknelę? Juk kai kurioms moterims tai yra pati svarbiausia suknelė gyvenime...
– Nesvarbu, ar kuriu vestuvinę suknelę, ar kitą drabužį, man visuomet vienodai svarbu, kad klientas išeitų patenkintas. Be to, kuriant suknelę nuotakai vyksta daugybė susitikimų, pokalbių, eskizų derinimas, aptarimas... nueiname daug žingsnių. Kartais modelis keičiasi ir vidury proceso, nes klientė pasidairo pintereste ar instagrame, pasisemia idėjų ir tikisi, kad šios joms tiks taip pat, kaip merginai socialiniame tinkle. Deja, taip būna retai, taigi tenka ieškoti geriausio sprendimo. Taip vyksta bendras kūrybinis procesas.
– Vadinasi, turite būti ir geras psichologas, nes tikriausiai pasakyti nuotakai, kad išsirinkta vizija gali būti visai netinkama, turbūt yra misija ne iš lengvųjų.
– Visada išklausau klientės norų, bet išlieku atviras – papasakoju, kokių jos sumanymas turi pliusų ir minusų, o tada sprendžiame, kurie nusveria. Vis tik kai drabužis siuvamas žmogui individualiai, atsižvelgiama į konkrečias formas ir proporcijas, viskas yra pritaikoma. Būna, kad nuotakos pasimatuoja kokią nors salone surastą suknelę ir galvoja, kad ši jai visai netinka, nors pats modelis galėtų tikti, jei būtų pasiūtas pagal jos figūrą.
– Ar paglosto savimeilę tai, kad esate vienas iš tų dizainerių, apie kurio suknelę svajoja dauguma nuotakų?
– Niekada apie save taip negalvojau ir nežinau, ar ką panašaus apie save esu girdėjęs. Tiesa, esu girdėjęs, kad į mane kartais bijo kreiptis...
– Galbūt bijo, kad dizainerio suknelė kainuos kaip naujas automobilis?
– Tačiau taip tikrai nėra! Be to, yra buvę, kad pas mane ateina būsima nuotaka ir sako, kad labai labai nori mano kūrybos suknelės, tačiau jai gali skirti tik tam tikrą sumą, taigi teiraujasi, ar įmanoma ką nors padaryti. O kai matai didelį norą, visada galima ką nors sugalvoti. Aišku, jei norai yra lankstūs ir įmanoma susitarti, galima sukurti gražią, puošnią suknelę, bet jei norai yra milžiniški, o biudžetas labai mažas – nieko nepadarysi.
– Bet kartais taip norisi to svajonių drabužio... Tiesa, vis dar atsiranda manančių, kad perdėtas dėmesys drabužiui – tuštybė.
– Nesutikčiau, drabužis yra daug daugiau, nei gali pasirodyti iš šono. Tai – ir saviraiškos priemonė, ir dalykas, padedantis mūsų pasitikėjimui savimi, psichologinei būsenai. Apskritai, mados pramonė pastaruoju metu dėl daug ko peikiama, pvz., dėl netvarumo, tačiau ta pramonė taip pat išmaitina ir daugybę žmonių pasaulyje, taigi ji turi įvairių pusių.
Aš turiu klienčių, kurios pas mane ateina 5–6 kartus per metus, bet neseniai apsilankė viena, kuri pastarąjį kartą pas mane buvo prieš 15 metų. Ji sakė, kad vis dar turi ir nešioja mano tada pasiūtą suknelę. Mano galva, tai ir yra tikrasis tvarumas, apie kurį dabar daug kalbama, nors dažnai juo tiesiog spekuliuojama. Manau, kad tiesiog reikia kurti kokybišką daiktą ir jis bus tvarus. Juk nekokybiški daiktai yra prasti ir vienadieniai.
– O ar jūsų spinta didelė?
– Didelė, nes aš nieko neišmetu. Galbūt reikėtų atsikratyti kai kurių daiktų, bet sustabdo mintis – o jei prireiks filmavimui? Taip viskas ir lieka.
– Bet gal tokiu atveju įsijungia vidinis stilistas, kuris skatina kasdien susigalvoti kuo įvairesnių derinių? Nelieka batsiuvys be batų?
– Kartais pagalvoju – rytoj apsirengsiu kaip nors įdomiau, padoriau, bet atsikeliu iš ryto, pagalvoju, kiek ir ko reikės nuveikti, tada pagalvoji, kad reikia jaustis patogiai ir eilinį kartą iš spintos trauki džinsus, marškinėlius ir sportbačius. Pasipuošti galiu nebent įvairioms progoms, renginiams. Tada mėgstu rinktis juodą eilutę.
Tiesa, savo kūrybos drabužius dėviu retai, turiu jų nedaug. Kažkodėl mieliau dėviu kolegų dovanotus jų darbus.
– Kaip moterys svajoja apie jūsų kurtą suknelę, galbūt ir jūs galvojate apie kokio nors pasaulinio mados dizainerio darbą?
– Tiesą sakant, niekada apie tai negalvojau. Man patinka ką daro mados namai „Saint Laurent“, „Valentino“, „Gucci“. Kai kurie kitų dizainerių darbai išties žavi.
– Mada ir kitų kūrėjų darbais verčia domėtis darbas ar vis tik jaučiate nuoširdų susidomėjimą?
– Sakyčiau, kad tai yra gyvenimo būdas. Nežiūriu į kitų kūrėjų darbus kaip į paprasčiausią informacijos šaltinį, veikiau tai – kasdienis penas. Nieko tyčia neanalizuoju, nebandau perprasti tendencijų, o dažniausiai net negaliu išvardyti, kas vienu ar kitu metu yra madinga.
– O kaip matote mados pasaulį Lietuvoje?
– Dabar drabužius kuria ne tik dizaineriai, bet ir įvairių prekės ženklų kūrėjai, siūlantys džemperius, marškinėlius ar pan. Atrodo, kad žmonės jau pradeda maišyti, kas yra kas. Kas yra dizaineris, o kas tik prekės ženklą turintis verslininkas.
Kažkada, gal prieš gerą dešimtmetį, su savo kolekcija buvau išvykęs į Paryžių. Ten prie manęs priėjo moteris iš Rusijos ir pasakė: „O, pas jus dar kuria dizaineriai, pas mus tai daro tik oligarchų žmonos.“ Ir manau, kad kažkas panašaus jau vyksta ir Lietuvoje – tarkime, daug sekėjų turintys žmonės pristato savo vardo drabužius.
Man tai yra savotiškas dizainerio profesijos nuvertinimas. Kai pasirinkau tapti drabužių dizaineriu, buvau susidėliojęs visą planą, kur studijuosiu, kokiais laipteliais kopsiu. Mano supratimu, kitaip negalima. Todėl mokslams atidaviau labai daug metų, studijavau Kaune, vėliau – Vilniaus dailės akademijoje. Tada man neatrodė, kad galima tiesiog imti ir daryti. Aišku, suprantu, kad viskas yra rinkos ekonomika ir visi sukasi kaip moka, tačiau dėl to man dizainerio profesijos gaila ne mažiau.
– Mados dizaineris esate jau maždaug du dešimtmečius. Buvo etapų, kai atrodė, kad viską mesite? Juk turbūt laikais, kai nebuvo socialinių tinklų, parodyti savo kūrybą buvo sudėtinga.
– VDA baigiau 2004-aisiais, nors jau nuo studijų Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume dirbau. Pamenu, kad pradžioje kasdien atrodė, jog viską mesiu. Vis tik tada buvo visai kitos žaidimo taisyklės – nė vienas iš mano bendramokslių nebuvome turtingų tėvų vaikais, nebuvo instagramo ar feisbuko, tad viską reikėjo įrodinėti savo darbu. Neseniai susimąsčiau, kad nežinau, ar antrą kartą norėčiau visą tą kelią nueiti. Bent jau norėčiau eiti kitaip.
Kai dabar pas mane atlikti praktikos ateina studentai, sakau jiems išdrįsti ir išvažiuoti pasižvalgyti kitur, į tas šalis, kuriose yra stipri mados industrija. Mes, baigę mokslus Lietuvoje, čia gavę diplomą esame patys sau – jei nesusikuriame darbo vietos, niekam esame nereikalingi, nes mados industrijos čia paprasčiausiai nėra.
– Paminėjote, kad patys turite susikurti sau darbo vietas. Tačiau ar lengva kūrėjui būti dar ir vadovu bei vadybininku. Tai reikalauja griežtos disciplinos, kuri su kūrėjais galbūt ne visada atrodo suderinama.
– Galbūt todėl dizaineriai tarp menininkų nelaikomi menininkais, o tarp verslininkų – verslininkais. Esame tarsi tarp žemės ir dangaus. O kalbant apie discipliną, esu labai disciplinuotas visose su darbu susijusiose srityse, tačiau kalbant apie poilsį ar laiką sau – situacija prastesnė. Kol kas geriausiai padeda kelionės, aplinkos pasikeitimas. Bent trumpas pabėgimas kur nors Europoje.
– Vadinasi, dėl darbo neretai kenčia asmeninis gyvenimas? Įmanoma atrasti pusiausvyrą tarp laiko darbui ir artimiesiems, draugams, laiko visiems savo norams ir poreikiams?
– Neįmanoma! Tikrai sunku pasidalyti tarp šeimos ir darbo.
– O galbūt esate per daug darboholiškas?
– Kitaip vargu, ar įmanoma. Kasmet studijas baigia dešimtys drabužių dizainerių, vadinasi, reikia būti šiek tiek darboholiku ir šiek tiek perfekcionistu, kad būtum matomas ir vertinamas.
– Kada jau atėjo suvokimas, kad štai – jau šį tą pasiekiau, įsitvirtinau, man sekasi?
– Pamenu, kai buvau studentas, galvojau, kad ateis diena, kai suprasiu, jog jau galiu vadintis dizaineriu, kažką pasiekiau, kažką nuveikia ir galiu eiti iškėlęs galvą. Tačiau toks suvokimas dar neatėjo. Man atrodo, kad kuo daugiau darai, tuo labiau atrodo, kad padarei dar per mažai, dar per mažai moki ir dar turi daug išmokti.
Tiesa, per krizę, maždaug 2008–2009 m., man ir šalia dirbusiai Lilijai Larionovai labai sekėsi, atrodo, kad buvo didžiausias mūsų kilimas, su kolekcijomis vykome į Paryžių. Nuo to laiko įsivyravo tam tikras stabilumo karjeroje pojūtis.
– Ir nors kūrėjo kelias nėra lengvas, kas yra tas daugiausia pasitenkinimo teikiantis dėmuo?
– Galbūt akimirka, kai baigus darbą žmogus išeina patenkintas, dėkingas. Po vestuvių sezono ateina ruduo, žiema ir nuotakos pradeda siųsti savo vestuvines nuotraukas, dar kartą dėkoja ir džiaugiasi tavo darbu – man tai visad yra labai malonu, atrodo, tokiomis akimirkomis nusiraškai saldžius sezono darbo vaisius.
