„Nei padidėjęs dėmesys, nei postai, nei prisiimtos atsakomybės nepakeitė mūsų su Valdu kaip žmonių ir mūsų vertybinis pagrindas išliko toks pat“, – LRT.lt sako operos solistė Vismantė Benkunskienė, pridurianti, kad vyrui Valdui Benkunskui tapus sostinės meru, labiausiai pasikeitė šeimos gyvenimo ritmas. Tiesa, ji sako, kad šiuo metu jos svarbiausios pareigos – būti vasarą pirmąjį gimtadienį minėsiančios Agotos Onos mama. „Dukters laukimas ir jos gimimas man buvo didelis stebuklas“, – šypsosi Vismantė.
– Pastaraisiais metais jūsų šeimoje daugybė permainų – praėjusios liepos pabaigoje pasaulį išvydo dukrelė Agota Ona, šį pavasarį jūsų vyras, Valdas Benkunskas, išrinktas ir inauguruotas sostinės meru.
– Agota apskritai įprasmino mūsų su Valdu dienas. Jos gimimas buvo svarbiausia ir džiugiausia gyvenimo akimirka. Prasidėjus rinkimams, ji buvo dar visai mažytė, tačiau buvo mums didžiausias džiaugsmas, palengvindavęs visus sunkumus. Visi jie nublankdavo pamačius jos džiugias akis iš ryto ar migdant vakare.
Valdui tapus meru, natūraliai pasiskirstėme – dabar jis yra atsidavęs savo, kaip mero, atsakomybėms, aš – motinystei. Visa tai stengiamės suderinti taip, kad ir Valdas galėtų tinkamai eiti savo pareigas, ir šeimai laiko užtektų.
Turbūt natūralu, kad gyvenime kilus naujiems iššūkiams, reikia prisitaikyti. Mums viskas dabar yra labai nauja, atsiranda ir labai žmogiškų, gyvenimiškų rūpesčių. Pavyzdžiui, kadangi abu su vyru esame ne iš Vilniaus ir tėvai negali mums padėti, teko ieškoti Agotai auklės, kuri galėtų su ja pabūti esant poreikiui. Tačiau stengiamės, kad tokie buitiški dalykai nekeltų nereikalingos įtampos ar prastų emocijų.
– Su permainomis atsirado ir išaugęs visuomenės, žiniasklaidos dėmesys. Ar tai netrikdo?
– Žinoma, tai kiek neįprasta, nauja, tačiau suprantu, jog žmonėms paprasčiausiai smalsu, kuo mes gyvename, kokie esame, kokie yra mūsų namai ar buitis. Ir jei visuomenei įdomu, neužsidarysime. Vis dėlto nei padidėjęs dėmesys, nei postai, nei prisiimtos atsakomybės nepakeitė mūsų su Valdu kaip žmonių ir mūsų vertybinis pagrindas išliko toks pat. Mums abiem tai svarbiausia.
Man motinystės laikas buvo metas sugrįžti į save pačią. To išsigryninimo man gyvenime tarsi visad pritrūkdavo.
– Susidaro įspūdis, kad esate šeimos žmogus, ar jis teisingas?
– Teisingas. Aš taip augau, man visuomet buvo gera matyti gražius tėvų, senelių tarpusavio santykius, kaip jie kūrė šeimos bendrystę, kaip dalijosi rūpesčius ir atsakomybes. Man nuo mažų dienų įdiegta, kaip svarbu išlaikyti vertybes, tradicijas, šeimos papročius. Kadangi pati buvau taip auginama, noriu tai saugoti ir savo šeimoje.
Nors Agota dar labai mažytė, stengiuosi, kad ji nuo pirmųjų dienų matytų, kad visos mūsų lietuviškos šventės skirtos šeimai ir tikėjimui. Rodos, šiandien visi labai stengiamės įsipatoginti, ruošdamiesi šventėms išvengti maisto ruošimo ir į viską pažvelgti paprasčiau, bet man norisi išlaikyti tuos šeimos ritualus ir parodyti, koks svarbus buvimas drauge. Jei to nebus, pabirsime. Juk kokios gražios šiemet buvo Velykos mūsų namuose – kadangi Agota dar maža, mano ir Valdo tėvai susirinko pas mus, labai šviesiai ir prasmingai pasidžiaugėme būdami kartu. Tikiuosi tai perduoti ir dukrai.
– Nors dabar daugiausia savo dėmesio ir laiko skiriate dukrai, esate muzikė. Beje, ne paslaptis, kad prieš penkerius metus judu su dabartiniu Vilniaus meru suvedė būtent muzika.
– Taip, sausio 7-ąją Vilniaus Rotušėje vyko renginys, skirtas Trijų Karalių šventei. Aš ten koncertavau pakviesta Valdo partijos. Labai gražus ir prasmingas buvo mudviejų susitikimas, ir dabar apie jį pasakodama šypsausi.
Po mano pasirodymo Valdas parašė žinutę ir pakvietė puodelio kavos. Taip mūsų pažintis peraugo į labai gražią draugystę, kurią abu labai norėjome saugoti. O jei saugai ir puoselėji, išauga kažkas gražaus. Labai tuo džiaugiuosi ir viliuosi, kad ir toliau taip gražiai drauge eisime per gyvenimą.
– Kiek dabar muzikos yra likę jūsų gyvenime?
– Likus porai savaičių iki gimstant Agotai, dar koncertavau, taigi ji su muzika buvo dar nuo tada, kai buvo po mano širdimi. Jai gimus, visą dėmesį norėjau skirti dukrai. Vis dėlto aš – pirmą kartą mama, man tai be galo džiugus išgyvenimas. Ir turbūt natūralu, kad kiekviena mama visą save nori atiduoti vaikeliui. Dabar dainuojame kartu su dukra. Tiesa, pastaruoju metu kartais grįžtu į sceną, su kolegomis koncertavau ir šį pavasarį.
– Paprastai muzikos pasaulio žmonės sako, kad tai ne darbas, o gyvenimo būdas, būtina egzistencijos dalis.
– Tai tikrai yra gyvenimo būdas. Aš pati į savo profesiją žvelgiu daug plačiau, nei dažnai ji yra matoma visuomenės, apribojančios tam tikrais stereotipais.
Mane labiausiai žavi muzikos gilumas. Negali scenoje tiesiog statiškai atlikti kūrinio, turi išmanyti jo istorinį kontekstą, atsiradimo aplinkybes, autoriaus gyvenimo detales, galiausiai šiandienos aktualijas. Didžiulis iššūkis scenoje – sudominti klausytoją ne tik atliekamu repertuaru, bet ir pats publikai turi būti įdomus.
– Jūsų kelyje – ne tik muzika, daugiau nei prieš dvejus metus tapote viena iš Paulės Kuzmickienės patarėjų.
– Labai džiaugiuosi, kad viskas taip susidėliojo, kad buvau pakviesta į Seimą, kad kažkas pamatė, jog galiu būti naudinga ir neapsiriboju tik muzika.
Nuo paauglystės daug kuo domiuosi – mokyklos laikais priklausiau mokinių tarybai, studijuodama – studentų senatui. Net ir būdama LMTA studentė dirbau mokytoja, o šalia muzikinių dalykų ieškojau ir kitų veiklų, kuriose galėčiau save išreikšti. Rodos, politinis aspektas, kaip ir muzika, mane lydėjo visada.
Dabar neabejoju, kad patarėjos darbas mane labai praturtino, padėjo ir į muziką pažvelgti visai kitomis akimis. Tiesa, prisimenu, kaip ryte skubėjau į darbus, susijusius su politika, o po to – į muzikos paskaitas, bet visada turėjau jėgų ir niekada nesijaučiau pavargusi, nes jaučiausi save išreiškianti. O kai taip jautiesi, gali daug nuveikti ir nudirbti.
– Daugeliui neretai kelia nuostabą tai, kad vienas žmogus gali suderinti dvi tokias skirtingas sritis.
– Manau, svarbiausia yra smalsumas. Jei yra noro, atsiranda ir poreikis domėtis, žinoti. Nėrusi į su politika susijusius darbus, nebijojau klausti ir mokytis. Galiausiai, kaip ir minėjau, muziko profesija, išsilavinimas apima labai daug aspektų. Šiame kelyje taip pat daug išmokau ir turėjau daugybę įvairiausių patirčių, praverčiančių politiniame lauke. Taigi šios dvi mano veiklos viena kitą labai praturtina ir papildo.
Jei saugai ir puoselėji, išauga kažkas gražaus. Labai tuo džiaugiuosi ir viliuosi, kad ir toliau taip gražiai drauge eisime per gyvenimą.
– Neretai tokios veiklios moterys sako, kad nors motinystės atostogos ir yra labai džiugus metas, trūksta profesinės saviraiškos. Nejaugi neaplanko akimirkos, kai pagalvojate, kad norėtumėte tam skirti daugiau laiko?
– Labai aiškiai prisimenu akimirką, kai išėjau motinystės atostogų ir padariau pertrauką darbuose. Per tą skubą mes dažnai tampame paviršutiniški, iš to atsiranda ir kitiems jaučiami skauduliai. Man motinystės laikas buvo metas sugrįžti į save pačią. To išsigryninimo man gyvenime tarsi visad pritrūkdavo. Pabuvusi viena su savimi, atsakiau į labai daug klausimų: kas aš esu, kas yra mūsų šeima, kaip pasikeis gyvenimas tapus tėvais. Iš tiesų dukters laukimas ir jos gimimas man buvo didelis stebuklas, tad būdama namuose dėkojau likimui ir Dievui, kad leido man taip ramiai laukti. Tas stabtelėjimas man buvo labai reikalingas ir naudingas.
Dabar matau, kaip Agotai manęs reikia ir negaliu bėgti, lėkti, palikdama ją tokią mažytę. Taip pat susimąstau – o jei tai mano vienintelis vaikas, gailėsiuosi praleidusi tokį gražų gyvenimo laiką.
Taigi džiaugiuosi save įprasminusi ir manau, kad viskas vyksta pačiu laiku. Galiu palaikyti Valdą ir auginti mažylę. O jei man pritrūksta veiklos, kaip ir sakiau, kartais sugrįžtu į sceną, pasidaliju, pasikraunu energijos ir vėl galiu su šypsena eiti per dienas, pasvajoti apie ateityje laukiančius koncertus.
– Pakalbėkime ne apie darbus ir veiklas, o apie laisvalaikį. Koks jis yra jūsų namuose?
– Prieš atsirandant Agotai, su Valdu mėgome keliauti, ne tik pažinti užsienio šalis, bet ir savo kraštą. Tiesa, neretai iššūkiu mums tapdavo ir apsilankymai pas tėvus, kurie gyvena kitoje Lietuvos pusėje.
Dabar, augant mažylei, mūsų laisvalaikis ir jo aktyvumas pasikeitė. Normalu, kad vaikelis dažnai pakeičia visus planus, bet mes į tai žiūrime ramiai ir naudojamės proga pabūti namuose, kuriuos susikūrėme kupinus gėrio ir meilės. Todėl juose gera būti ir leisti laiką. Tai – itin svarbu.
Tikiu, kad ir Valdui, kuriam darbo dienomis tenka bendrauti su daugybe žmonių, gera ramiai pabūti namuose, šeimos pilnatvėje, žaidžiant su dukra ar leidžiant laiką su manimi. Ir žinau, kad artėjanti vasara bus pripildyta daugybės įsimintinų patirčių, pirmųjų dukros kartų, pirmųjų žingsnių, tad nepaisant to, kokios atsakomybės gula ant vyro pečių, nusimato labai gražus metas.
