„Pasiryžome milžiniškam pokyčiui, kuris galbūt atėjo su amžiumi“, – kalbėdamas su LRT.lt svarsto TV ir radijo laidų vedėjas Richardas Jonaitis, su žmona aktore Jovita Balčiūnaite sumanęs atsisveikinti su namais miesto centre ir pasinerti į kitokį gyvenimo būdą bei ritmą. „Keista pagalvojus, kad į savo mylimą miestą netrukus grįšime kaip turistai“, – šypteli jis.
– Tie, kurie seka jus socialiniuose tinkluose, pastebėjo, kad su žmona, aktore ir fotografe Jovita Balčiūnaite, ieškote, kam perleisti savo būstą. Panašu, kad jūsų gyvenime bręsta permainos...
– Iš tiesų, vis pagalvodavome, kad norėtume kokio nors namuko ir kaip tik už Vilniaus nusižiūrėjome labai gražią sodybą. Taigi netrukus tapsime Vilniaus rajono gyventojais, kuriuos nuo sostinės skiria maždaug 40–50 min. kelio. Prisipažinsiu, sukirtus rankomis dėl sodybos, jausmų buvo įvairių, taip pat ir šiokio tokio nerimo – iki šiol gyvenome Naujamiestyje, netoli LRT, galėjome lengvai nusigauti kur panorėję, o ir butas nereikalavo tiek priežiūros, kiek jos reikės sodybai. Dabar viskas bus kitaip.
– Kaip atrodys nauji jūsų namai?
– Pats namas – ganėtinai erdvus, su lopinėliu žemės, yra tvenkinys, daug medžių, ypač žavi ąžuolai – išties nuostabi vieta, kurią toliau puoselėsime ir kursime. Pagalvojame, kad ten galėtume auginti vištas ir visad turėti šviežių kiaušinių, galbūt įsigyti avių, Jovita pasvajoja apie arklį. Ir tokia galimybė yra, tik mes nelabai ką mokame. (Juokiasi.)
Nors augdamas gimtojoje Plungėje galėjau išvykti kur nors padirbėti prie daržų, į jokius sodus neišsiruošdavau – muzika, krepšinis ir laikas su bendraamžiais visada domino labiau. Tik šiemet pirmąkart perkasiau žemę Jovitos tėvų sode. Ir iš tiesų nebuvo viskas taip jau paprasta. Sodinimas ir panašūs darbeliai Jovitai taip pat yra nauja, tad nežinau, kaip mes tvarkysimės, bet į viską žiūrime kaip į savotišką kūrybą. Tikiu, kad išmoksime – klausime patarimų iš turinčiųjų patirties, mokysimės iš savo klaidų. Galbūt mūsų žingsnis ir yra kiek rizikingas, bet mums labai įdomus.
– Vis tik neslepiate, kad šiokios tokios baimės yra. Kas padėjo visas abejones ir baimes nusverti?
– Manau, kad tai normalu, išlenda tas žmogaus konformizmas. Kai planuodavome ilgesnes, pusmečio, keliones į užsienį, būdavo panašiai – norisi pakeliauti, pamatyti, kažkas viduje veda, visos žvaigždės taip dėliojasi, tačiau vis tiek baisu – atrodo, kad prarasi darbus, užsakymus, apninka abejonės. Tik žengęs žingsnį supranti, kiek ta baimė galėjo iš tavęs atimti.
Aišku, dabar pasiryžome milžiniškam pokyčiui, kuris galbūt atėjo su amžiumi. Būdamas dvidešimt kelerių metų apie tokius dalykus tikrai nebūčiau pagalvojęs – man reikėjo miesto, restoranų, naktinių klubų. Dabar pasas sako, kad man jau 40 metų, tad natūraliai norisi daugiau ramybės, tylos, mažiau šurmulio. Labiau vertini pasibuvimus ir pabendravimą su draugais nei linksmybes mieste.
Žinoma, Vilnių su Jovita labai mylime – patinka senamiestis, patinka prisėsti kavinėse, stebėti praeivius, sutikti pažįstamų. Kartais kyla klausimas, ar užmiestyje tos tylos nebus per daug, bet jau kalbamės, kaip kviesimės į svečius draugus ir ką drauge veiksime. Susimąstai ir apie tai, kad vasarą ir pavasarį ten bus labai gražu, bet kas bus vėlų rudenį ar žiemą?
Net keista pagalvojus, kad į savo mylimą miestą galėsime pažvelgti kaip turistai. Beje, gimtąją Plungę palikau kai man buvo 19 metų, dar maždaug tiek prabėgo Vilniuje, galbūt sulaukęs 60-ies vėl kažkur išsikelsiu.
– Galbūt atgal į gimtąją Plungę?
– Sunku pasakyti. Tiesa, iki šiol į Plungę grįžtu ganėtinai dažnai, man tas pabuvimas, mano šaknys – labai svarbu. Pabūnu ten kelias dienas, pasikraunu, pasivaikštau tomis gatvelėmis, nueinu prie savo mokyklos, į kapines... Atrodo, kad tų 20 metų net ir nebuvo, viską prisimenu labai ryškiai – bendraklasius, žmones, kurių jau nebėra, žaistus žaidimus, veiklas... Labai stipriai pasikraunu, bet kelių dienų man užtenka – pasivaikštau po miestą ir kupinas jėgų noriu grįžti į Vilnių.
– Pokyčiai visada reiškia, kad kažką reikės paleisi. Šiuo atveju bent jau būstą, kuris ne vienus metus buvo jūsų namai...
– Net įsivaizduoju, kaip po daugelio metų atvažiavę į miestą vaikštinėsime ir pamatę savo namą sakysime: „kažkada čia gyvenome.“ Iš tiesų paleisti butą yra ir sunku, ir lengva – jei jis pateks į gerų žmonių rankas, džiaugsimės. Mane labiau gąsdina net ne paleidimas, o persikėlimas, bet toks jau tas gyvenimėlis, vartai tuos lapus ir vis dar labai įdomu, kas toliau.
– Tiesa, galbūt reikėtų nuraminti radijo klausytojus ir televizijos žiūrovus, kad iš eterio niekur nedingsi.
– Nedingsiu, nors kai jau įsikursiu naujuose namuose, turėsiu išmokti gerai susiplanuoti savo laiką. Anksčiau buvau labai spontaniškas, o dabar norėdamas daug nuveikti ir produktyviai išnaudoti laiką turėsiu viską gerai apgalvoti, bet kada skubiai prilėkti nebegalėsiu. Galbūt pašnekovus laidoms „Švelnūs tardymai“, „Vagabondai“ ar „Paraštės“ dažniau kviesiuosi iš ryto, po to skubėsiu į tiesioginį „Vasaros popietės“ eterį, o vakare galbūt pavyks ir pasportuoti.
– Kai pagalvoji, pasiruošti kelioms laidoms – ne juokai. Galbūt ir darbe kartais jautiesi išsisėmęs ir pagalvoji apie naujus horizontus?
– Juokauju, kad mane visada kamuoja lengva kūrybinė krizė. Daug žmonių esu pakalbinęs, bet vis dar randu, ką pakalbinti – asmenybių, kurios yra daug pasiekusios savo veiklose, yra įdomios ir įkvepiančios. Man įdomu ištraukti tą esenciją ir parodyti dar nematytas gerai žinomo žmogaus puses arba atrasti įdomų žmogų, žinomą siauresniam žmonių ratui.
Tarkime, visai neseniai laidoje „Švelnūs tardymai“ kalbinau matematikos ir fizikos mokytoją Tadą Janušonį, kuris naktį fiksuoja dangaus kūnus, audras, žaibus, o nuotraukas paverčia įspūdingais vaizdo įrašais. Jis prisiminė, kaip augdamas Vabalninke naktimis mėgo stebėti žvaigždes ir negrįždamas namo pykdydavo savo mamą. Man prisikasti iki tokio žmogaus, tokio grynuolio, yra didelė garbė, tie pokalbiai – labai įkvepia. Man norisi atskleisti kiekvieną asmenybę ir parodyti, iš ko ji suręsta.
– O ar kada esate susimąstęs, iš ko suręstas jūs pats?
– Prisipažinsiu – savianalizių nelabai mėgstu, tačiau apsilankau pas psichologą. Vis tik man labiau patinka keliauti, judėti, vingiuoti kaip upei. Tikriausiai esu sudėtas iš labai įvairių dalykų – ir tos ramybės, kuri spinduliuoja mano radijo interviu, ir to lėkimo, dinamikos, koks esu tiesioginiame „Labas rytas, Lietuva“ eteryje. Bet man taip patinka.
Esu laimingas, kad esu savo vietoje, nes darbas man tikrai įdomus, kiekviena nauja laida – kaip šachmatų partija. Nors žaidimo taisykles moki, niekada nežinai, kaip viskas pasibaigs. Panašiai kaip ir gyvenime.
