Vos prieš savaitę iš Estijos į Lietuvą gyventi sugrįžusi LRT žurnalistė ir televizijos laidų vedėja Eglė Daugėlaitė nėrė į naują gyvenimo etapą – su šeima kuriasi naujuose namuose ir jau grįžta į eterį. Tiesa, nuo šiol ji sveikinsis ne su laidos „Labas rytas, Lietuva“ žiūrovais ir prie ekranų pakvies kiek kitu laiku. Su Egle kalbamės apie naujienų puokštę, kurią jai pateikė gyvenimas, o taip pat ir naujus vandenis televizijoje.
– Rodos tik neseniai kolegos išlydėjo į motinystės atostogas, o prabėgo jau ketveri metai, ar gali patikėti?
– Išeidama galvojau, kad išeinu metams, po to supratau, kad viskas truks kiek ilgiau, o galiausiai išsitęsė iki ketverių metų. Buvo akimirkų, kai galvojau, kaip gyvenimas būtų atrodęs, jei viskas būtų susiklostę kitaip, tačiau dėl nieko nesigailiu – viskas įvyko taip, kaip ir turėjo.
Laikas skrieja greitai, vaikai greitai auga, keičiasi. Džiaugiuosi, kad viskas susidėliojo taip, kad man neteko ant svarstyklių dėti darbų pasiūlymų ir vaikų priežiūros. Aišku, kartais pavargdavau nuo rutinos, ypač kai Estijoje buvo mažiau pagalbos, bet dabar tą puslapį užverčiu ir džiaugiuosi kitu etapu, įdomiu, dinamišku, neleidžiančiu man, kaip moteriai, mamai, žmonai ar draugei, toje rutinoje užsisėdėti.
Tiesa, per tą laiką buvo akimirkų, kai atrodė, kad laikas sustojo, pirmiausia – per pandemiją ir karantiną. Mane jis ištiko, kai vyresniajam sūnui buvo 8 mėnesiai. Nesakau, kad tai nebuvo įdomus laikas, bet pamenu, labai norėjau dirbti, būti naudinga profesine prasme, taip pat norėjosi būti gera mama, taigi teko save nuraminti ir sau priminti, jog visko aprėpti nepavyks.
Gyvenimo tempas gerokai sulėtėjo ir persikėlus į Estijos sostinę Taliną, kai įsikūrėme ir mane pavijo vienišumo jausmas – žinai, kad gatvėje netyčia nesutiksi nė vieno pažįstamo, o ir kavos puodelio nieko pasikviesti negali. Taline įsijaukinti išties užtruko, o kai pagaliau pradėjome, atėjo laikas grįžti į Lietuvą. Tiesa, vienu metu jau buvo apėmęs jausmas, kad esame nei ten, nei čia, nes nebuvo tiksliai aišku, kada sugrįšime, kaip įsikursime. Labai pavargau Vilniuje jaustis viešnia.
– Kada su šeima į Vilnių sugrįžote kaip į namus?
– Vos prieš savaitę! Ir jau nėriau į kitą gyvenimo etapą, kupiną įvairiausių naujienų. Atrodo, kad smegenys nespėja visko apdoroti – kartais dar sunku suvokti, koks dabar mūsų šeimos ritmas. Su vyru bandome įsivažiuoti į darbus, užbaigti namų įrengimą ir padėti vaikams apsiprasti. Gerai, kad bent auklės klausimą pradėjome spręsti anksčiau, tačiau dar laukia galybė iššūkių, pvz., adaptacija darželyje ir panašiai. Maniau, kad gegužė buvo atominė, bet jau net neabejoju, kad toks pats bus ir birželis.
– Naujienų išties daug, bet pradėkime nuo darbų – žiūrovai galbūt tikisi, kad vėl budinsi juos ankstyvais rytais laidoje „Labas rytas, Lietuva“, bet iš tiesų su jais susitiksi kitu eterio laiku.
– Taip, dabar sveikinsiuosi žiniose nuo 14 iki 19 val., kartais nuo 20.30 ir savaitgaliais. Kad ir kaip mylėčiau laidą „Labas rytas, Lietuva“ ir būčiau pasiilgusi ryto laidos žiūrovų, šiame gyvenimo etape teko rinktis kitą laiką, patogesnį turint šeimą ir mažų vaikų.
Tikiuosi, kad žiūrovai mane įsileis, iškart nebus labai reiklūs ir leis man mokytis bei augti. Vis tik žiniose niekada nedirbau, tad man tai ganėtinai nauja patirtis. Juolab kad per ketverius metus naujienų tarnyboje viskas labai pasikeitė – atsirado naujos sistemos, naujos programos ir netgi daugybė naujų kolegų.
Taigi prieš pirmąjį savo eterį, kuris įvyks jau po poros dienų, pažindinuosi su viskuo ir visais. Kadangi esu reikli sau, būna akimirkų, kai pasitikėjimas savimi kiek susvyruoja, tikrai jaudinuosi, bet tikiuosi, kad viskas pavyks sklandžiai.
– Vadinasi, ir vėl teko prisiminti, kas yra tiesioginio eterio jaudulys.
– Jo visada kažkiek būdavo, net ir grįžus po trumpų atostogų, nors atrodydavo, kad ir užsimerkęs žinai, kas kur studijoje yra, kur reikia paeiti ar pasisukti. Dabar jaudulio kiek daugiau, nes kaip ir sakiau, žiniose anksčiau nesu dirbusi. Tai didelė naujovė toje naujovių puokštėje, kurią man dabar pateikė gyvenimas.
Turbūt, kaip ir visus mažų vaikų tėvus, mane dabar labiausiai gąsdina vaikų sveikata pradėjus lankyti darželį. Juk kai vaikas suserga, tavo širdis lieka su juo, o dabar negalėsiu tiesiog pasilikti namuose ir žinau, kad stengsiuosi atsakingai atlikti darbus. Bet, tikiuosi, kad viskas bus įveikiama ir suderinama.
– Naujienų tarnyba – itin gyvas organizmas, kuriame virte verda naujienos. Kaip reikėjo iš to greito tempo išlipti, taip tikriausiai vėl į jį reikia įsivažiuoti.
– Išėjusi motinystės atostogų, su tuo naujienų lietumi negalėjau suspėti, net ir norėdama – namuose buvo savos naujienos ir aktualijos. Žinoma, kiek galėjau stengiausi naujienas susekti, žiūrėdavau transliacijų įrašus, LRT.lt naujienlaiškius. Dabar, sugrįžusi į LRT, vėl jaučiuosi kaip gyvenanti tarp naujienų ir dengimų. Kartais net pasijaučiu kaip ta Eglė, kuri 2010-aisiais tapo laidos „Labas rytas, Lietuva“ praktikante. Bet naujienos manęs neįveiks, aš jas įveiksiu! Tai dabar mano varomoji jėga. Ir labai džiaugiuosi, kad pagaliau ir aš vakare grįžusi į namus turėsiu, ką papasakoti šeimai.
– Ne paslaptis, kad su šeima sugrįžote jau į naujus namus, naują šeimos lizdą. Ar po to, kai reikėjo paleisti pirmuosius šeimos namus, pagyventi Estijoje ir vėl sugrįžti į Vilnių, pasikeitė namų suvokimas? Galbūt namai dabar nieko bendra su namų sienomis neturi? O gal vis tik esi iš tų, kuriems reikalingas savas stogas?
– Labai sunku įsijaukinti, kai esi nuomininkas. Arba turi užsimerkti prieš tą laikinumą, arba stengiesi jaukumą susikurti paprastesnėmis, pigesnėmis priemonėmis. Man tai nepatinka – savo namams noriu surasti tai, kas mieliausia, geriausia. Kai turi savo būstą labiau norisi kurstyti jaukumą ir tą namų ugnelę. Nebetinka bet kas – norisi, kad būtų minkšta, jauku, gražu akiai.
Tiesa, kai Ukrainoje prasidėjo karas, mūsų namuose buvo keičiami langai. Atrodė, kam kurtis namus, kai šalia vyksta tokie dalykai, kai kažkokie antžmogiai negaili nei ilgai kurtų namų, nei žmonių gyvybių. Karas išties smarkiai supurtė, buvo baisu, kad negali nuo to apsaugoti savo vaikų. Tada supranti, kad visas gyvenimas gali tilpti į lagaminėlį.
Apskritai kalbant apie gyvenimą Taline, pamenu, kad ten išvykus mūsų su Vilniumi, tarsi, niekas nesiejo. Mano būdui ta nežinomybė nėra labai priimtina, paprasčiausiai nesijaučiau įsižeminusi. Grįžusi į Vilnių vėl jaučiuosi įsižeminusi, sava – esu šios šalies pilietė, man priimtinos šios šalies taisyklės, bendravimo įpročiai, žmonių empatija.
Pagyvenus kiek šiauriau esančioje šalyje, net ir tas aptarinėjamas lietuvių rūstumas man neatrodo toks rūstus. Nemanau, kad žolė žalesnė už tvoros – man namuose viskas žalia ir gražu.
