Prieš keletą metų kalnus pamilęs verslininkas Mindaugas Šatkauskas šiemet planuoja kopti į penkias aukščiausias viršūnes Pakistane, tarp kurių ir vienos pavojingiausių – K2 bei Nanga Parbato. Visgi pagrindinis tikslas – grįžti namo. „Nesu tas, kuris bet kokia kaina nori atsidurti viršūnėje“, – sako jis.
Dar 2022 m. draudimo versle besisukantis Mindaugas Šatkauskas nusprendė išvykti savanoriauti į Nepalą.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- M. Šatkauskas vasarą planuoja kopti į penkis aukščiausius kalnus Pakistane.
- Vienos sudėtingiausių viršūnių – K2 ir Nangą Parbatas.
- Į Nangą Parbatą dar nėra įkopęs nei vienas lietuvis.
- „Gal vienas kalnas bus, o gal nė vieno. Nematau čia jokių problemų. Nesu tas, kuris bet kokia kaina nori atsidurti viršūnėje“, – sako Mindaugas.
Kalnų mylėtoju save vadinantis vyras tuo metu net neįtarė, kokio stiprumo yra Himalajų viršūnių burtai. Jau 2023 m. M. Šatkauskas įkopė į Manaslu, 2024 m. pasiekė Everesto ir Lhocės viršūnes.
2025 m. pasiekta viena pavojingiausių Anapurnos viršūnė, Kančendžanga ir Makalu.
Mindaugo tikslas – įkopti į 14 aukščiausių pasaulio viršūnių. Iki šiol dėl didelės fizinės ištvermės reikalaujančių pastangų, rizikos ir kopimų kainos to nėra padaręs nė vienas lietuvis, o visame pasaulyje tai padariusių žmonių yra tik apie 50.
Pokalbyje su LRT.lt kalnų mylėtojas ne tik pasidalino ateities planais, bet pasakoja, kaip meilė aukščiausioms pasaulio viršūnėms pakeitė požiūrį į gyvenimą ir darbą.
Ir vėl pasiilgo kalnų
Po sėkmingų įkopimų praėjusių metų pavasarį Nepale, dar prieš kelionę M. Šatkauskas svarstė vasarą vykti į Pakistaną, kur yra penkios viršūnės, aukštesnės nei 8 kilometrai.
„Maksimalus planas buvo trys kalnai Nepale ir po to važiuoti į Pakistaną. Bet po trijų įkopimų pasakiau ne, ne, ne. Vidinis balsas sakė, kad jau užtenka. Džiaugiuosi tokį sprendimą priėmęs, nes Pakistane praėjusiais metais buvo labai sudėtingas sezonas. Buvo neįprastai karšta. Viskas tirpo, virto, griuvo“, – vidinio balso vedamu sprendimu džiaugėsi kalnų mylėtojas.
Po trijų įkopimų pasakiau ne, ne, ne. Vidinis balsas sakė, kad jau užtenka
Jo teigimu, po sudėtingų praėjusių metų ekspedicijų tris mėnesius apie kalnus nesinorėjo net galvoti.
„Tik vasaros pabaigoje įsijungiau telefone pažiūrėti nuotraukas, vaizdo įrašus iš ekspedicijos. Jau rudenį ir vėl pradėjau ilgėtis kalnų. Jau dabar matau savo pažįstamus, kurie Nepale žygiuoja, eina į Everesto bazinę stovyklą. Aš prieš tai tris kartus pavasariais ten eidavau, tai pavydu. Tad noras eiti į kalnus jau tikrai didelis“, – sako M. Šatkauskas.
Svajonė – penkios viršūnės
Į aukščiausias pasaulio viršūnes kopiantis vyras jau suplanavęs ir šių metų ekspediciją. Tikslas – šturmuoti penkias aukščiausias viršūnes Pakistane.
„Aš turiu svajonę vasarai, o visi planai pas Dievulį. Pasvajoju apie penkias viršūnes Pakistane“, – sako M. Šatkauskas.
Turiu svajonę vasarai, o visi planai pas Dievulį
Jis jau birželio 5 d. planuoja būti Islamabade ir pradėti ekspediciją į Nanga Parbato kalną, kuris dėl didelio mirčių skaičiaus dar vadinamas „Kalnu žudiku“: „Planas yra pradėti nuo Nanga Parbato, nes ten anksčiausiai prasideda sezonas. Be to, tas kalnas nutolęs nuo kitų keturių. Toliau logiškiausia būtų pirmas ir antras Gašerbrumas I, Brod Pikas ir K2.“
Visgi, pabrėžia Mindaugas, tikslas nėra bet kokia kaina pasiekti viršūnes. Šansai įkopti į visas viršūnes nėra dideli, o pagrindinis tikslas – grįžti namo.
Gal vienas kalnas bus, o gal nė vieno. Nematau čia jokių problemų. Nesu tas, kuris bet kokia kaina nori atsidurti viršūnėje
„Gal vienas kalnas bus, o gal nė vieno. Nematau čia jokių problemų. Nesu tas, kuris bet kokia kaina nori atsidurti viršūnėje. Iš pradžių turėjau tikslą per 3 metus įkopti į visas 14 viršūnių. Jau matau, kad nespėsiu. Bet viskas yra gerai. Nėra vidinio jausmo, kad turiu kuo greičiau. Lipu, kiek noriu“, – sako jis.
Terorizmo grėsmė ir krentantys akmenys
Ekspediciją Pakistane M. Šatkauskas pradės nuo bandymo įkopti į Nanga Parbatą. Kalnas yra žinomas dėl savo įspūdingų, labai stačių šlaitų. Ypač garsi „Rupal“ siena – viena aukščiausių kalnų sienų pasaulyje (apie 4 600 metrų vertikalaus aukščio).
Kol kas kalno viršūnės nėra pasiekęs nė vienas lietuvis. Du kartus be deguonies į ją bandė įkopti geriausias Lietuvos alpinistas Saulius Damulevičius, tačiau nesėkmingai. 2023 m. viršūnės planus teko iškeisti į lenko alpinisto gelbėjimą, o 2013 m. ekspedicija atšaukta dėl teroro išpuolio. Tuo metu bazinėje stovykloje buvo nušautas kartu su S. Damulevičiumi kopęs lietuvis Ernestas Markšaitis.
Nors praėjo daug metų, galima terorizmo rizika nerimą kelia ir M. Šatkauskui.
„Sakyčiau, kad terorizmo rizika yra ir tai kelia nerimą. Lyg ir bus su mumis kariuomenės palyda – vienas vyrukas su kalašnikovu. (...) Skardu (miestas Šiaurės Pakistane), kai JAV pradėjo atakuoti Iraną, buvo neramumų. Skaičiau istoriją, kad italų turistų grupė naktį dėl galimų neramumų policijos buvo išgabenta iš miesto. Tai kelia nerimą“, – sako jis.
Sakyčiau, kad terorizmo rizika yra ir tai kelia nerimą
Rizikų kopiant į sudėtingą kalną bus ir daugiau. Pavyzdžiui, kopiant „Rupal“ siena nuolatos krenta akmenys.
„Dar vienas niuansas Pakistane yra virvės. Neretai jas tvirtina ir vietiniai pakistaniečiai, kurie turi mažiau patirties nei nepaliečiai. Neverta tikėtis, kad visas kalnas bus padengtas virvėmis. Belieka viltis, kad jos bus pavojingiausiose vietose“, – rizikas vardija Mindaugas.
Svarbiausia neperspausti organizmo
Šiuo metu M. Šatkauskas yra pasiruošimo etape. Penkis kartus per savaitę bėgioja, treniruojasi sporto salėje. „Dirbu su bėgimo treneriu, salėje taip pat turiu trenerį. Dar vienas padeda planuoti mitybą ir papildų vartojimą.“
Visgi pagrindinis tikslas – pasiruošimo etape nenualinti organizmo, ko nepavyko išvengti ankstesniuose pasiruošimuose.
„Tiek prieš Everestą, tiek pernai prieš ekspedicijas pradėjau byrėti. Kojų traumos prasidėjo, net negalėjau sportuoti normaliai. Prisimenu, prieš kopiant į Everestą nuėjau pas gydytojus pasitikrinti sveikatos, tai kraujo rodikliai buvo labai prasti.
Tiek prieš Everestą, tiek pernai prieš ekspedicijas pradėjau byrėti. Kojų traumos prasidėjo, net negalėjau sportuoti normaliai
Dabar geriau pažįstu save. Aišku, limitų nežinau, nes jų nesužinome, kol nepasiekiame. Bet jau jaučiu save labiau ir stengiuosi neperspausti“, – tikina M. Šatkauskas.
Rizikingiausias momentas
Kalbantis su M. Šatkausku, jis prisimena ir praėjusių metų pavojingiausią momentą. Jo teigimu, bene labiausiai į atminti įsirėžė kuluaras, esantis tarp Anapurnos antros ir trečios stovyklų.
„Tame kuluare klausimas yra ne ar šiandien bus lavina. Ten per valandą kartais būna viena lavina, o kartais penkios. Visiška loterija“, – sako vyras.
Tame kuluare klausimas yra ne ar šiandien bus lavina. Ten per valandą kartais būna viena lavina, o kartais penkios. Visiška loterija
Jau žengiant į pavojaus zoną, kur vyrauja pati didžiausia rizika susidurti su lavina, Mindaugas pasakoja mintyse sau kartojęs „tik eik į priekį, nesustok, kvėpuok“. Vietoje, kur didesnės ar mažesnės lavinos pasirodo kasdien, kiekviena minutė itin svarbi.
„Atsimenu, praėjusiais metais, kai jau buvau prie kažkur 20 metrų aukščio sienos, kuria reikia užkopti, girdžiu, kažkas rėkia. Apėmė baimė. Žiūriu į sienos viršų ir nieko nematau, kas vyksta. Pradėjau bėgti nuo sienos ir pamačiau, kad nedidelė lavina nuslinko. Ten ant sienos buvo 3 alpinistai, kuriuos jau skalbė sniegas. Laimei, niekas nežuvo“, – pasakoja Mindaugas.
Tiesa, jau einant žemyn nuo viršūnės pro tą pačią pavojingą vietą besileidusius šerpus nušlavė lavina, vyrai žuvo.
„Besileidžiant įvyko lavina, kur žuvo du šerpai. Iš jų vienas buvo mano bičiulis, su kuriuo esu nemažai kopęs. Turėjome visi likti trečioje stovykloje, nes žemiau kelias buvo nušluotas. Neturėjome net kur normaliai miegoti. Visi susigrūdome į palapines, kur kas tilpo. Patekau į palapinę su suome, kuri buvo nušalusi galūnes. Vėliau ją sraigtasparnis evakavo. Buvo, beje, ir tokių, kurie bijojo leistis iš stovyklavietės žemyn dėl lavinos, tai jie kvietėsi sraigtasparnius, kurie juos nuskraidino nuo kalno“, – prisimena M. Šatkauskas.
Besileidžiant įvyko lavina, kur žuvo du šerpai. Iš jų vienas buvo mano bičiulis, su kuriuo esu nemažai kopęs. Turėjome visi likti trečioje stovykloje, nes žemiau kelias buvo nušluotas
Jo teiraujuosi, ar, kopiant į itin pavojingas viršūnes, tenka pagalvoti apie mirtį, ar nuo tokių minčių pavyksta atsiriboti?„Nesistengiu šių minčių nuvyti į šoną. Tai yra alpinizmo dalis. Apie tai daug galvoju. Visada tikiuosi geriausio ir visada noriu grįžti namo. Tačiau nebėgu nuo mirties minties. Aš suprantu, kad tai yra labai rizikinga, kad galiu negrįžti. Bet visada labai noriu grįžti.“
Visada tikiuosi geriausio ir visada noriu grįžti namo. Tačiau nebėgu nuo mirties minties. Aš suprantu, kad tai yra labai rizikinga, kad galiu negrįžti. Bet visada labai noriu grįžti
M. Šatkauskas teigia esanti katalikas, o kalnai tik dar labiau sustiprino tikėjimą. „Iki kalnų buvau tikintis, o kalnuose tapau labai tikintis. Kalnai stiprina tikėjimą.“
Iki kalnų buvau tikintis, o kalnuose tapau labai tikintis. Kalnai stiprina tikėjimą
Ne tik stiprina tikėjimą, bet ir priverčia gyvenime vertinti tai, ko anksčiau nevertinai. „Kalnuose pradedi kitaip vertinti dalykus. Kavos gėrimas, dušas ar tualetas, net nesusimąstome, kokį patogumą ir malonumą tai suteikia. Mes nevertiname buities, kuri mus supa. Pradėjus kopti į kalnus dėkingumo gyvenimui atsirado daug daugiau, nei buvo iki tol.“
Kavos gėrimas, dušas ar tualetas, net nesusimąstome, kokį patogumą ir malonumą tai suteikia. Mes nevertiname buities, kuri mus supa. Pradėjus kopti į kalnus dėkingumo gyvenimui atsirado daug daugiau
Kalnai atnešė sėkmę ir į verslą
M. Šatkauskas pasakoja, kad netikėtai gyvenime atsiradę kalnai ne tik suteikė daugiau prasmės ir džiaugsmo, bet sėkmė ėmė lydėti ir jo kartu su broliu valdomą draudimo paslaugų verslą.
„Iki kalnų buvo didesnis ribotumas dėl to, ką gali. Esi versle, nori atsidurti kitame taške, bet galvoji, kad nepavyks. Po kalnų atsirado tikėjimas, kad gali viską. Anksčiau buvusios ribos manyje pasislinko. Pasitikėjimo ir tikėjimo atsirado tikrai daugiau“, – sako verslininkas.
Iki kalnų buvo didesnis ribotumas dėl to, ką gali. Esi versle, nori atsidurti kitame taške, bet galvoji, kad nepavyks. Po kalnų atsirado tikėjimas, kad gali viską. Anksčiau buvusios ribos manyje pasislinko
Jo teigimu, kalnai kuria ir naujus tikslus. Kopti į aukščiausias pasaulio viršūnes – ne tik fizinis, bet ir finansinis iššūkis: „Tad grįžus iš kalnų protas tapo aštresnis. Ieškai sprendimų, kurie padėtų tau pasiekti tikslą.“
Be to, verslininkas pataria nebijoti svajoti garsiai. „Tikiu, kad yra traukos dėsnis. Kai aš paleidau į gyvenimą Everesto svajonę, man tuo metu buvo 37 metai. Gal čia buvo vidurio amžiaus krizė, nežinau, bet norėjau turėti istorijų, kurias galėčiau prisiminti, anūkams papasakoti. Ir taip gimė mintis kopti į Everestą. Nors tam neturėjau net finansų. Tačiau, kai paleidau šią svajonę, atsirado vienas kalnas, kitas. Verslas pradėjo augti ir plėtotis. Viskas ėjo geryn. Todėl nebijokime svajoti“, – dalinasi kalnų mylėtojas.
M. Šatkausko teigimu, nors kalnai reikalauja ne tik didelio fizinio, bet ir finansinio pasiruošimo, patirti kalnų džiaugsmą galima ir stovint daug arčiau žemės bei tam skiriant nedideles sumas. „Esu lipęs į Araratą, Kilimandžarą. Kiekvienoje kelionėje turėjau fantastinių emocijų. (...) Be to, visiems reikia ieškoti savo kalnų. Nebūtinai kopti į aštuonetukus.“
Pabaigai M. Šatkausko teiraujuosi, ar kalnai liks jo gyvenime ir pavykus pasiekti visas 14 aukščiausių pasaulio viršūnių.
„Nežinau, kaip bus. Į Nepalą tikrai norėsiu. Buvau ten savanoriauti, gyvenau šeimoje, kurią noriu aplankyti. Į Nepalą tikrai keliausiu. Ką su kalnais toliau darysiu? Nežinau, taip toli negalvoju. Turiu ambicingą tikslą ir skiriu visą dėmesį jam. Galbūt norėčiau Pietų ašigalį pasiekti, įkopti į Vinsono masyvą. Galbūt Šiaurės ašigalį aplankyti. Žinau tik tiek, kad gyventi nuobodžiai ir neįdomiai aš negalėsiu“, – sako Mindaugas.
