Pirmą kartą su Rapolu kalbėjome likus 20 minučių iki kojos amputacijos. Vyras buvo kupinas ryžto pamiršti daugiau kaip pusmetį vegetacijos ligoninių lovose ir vylėsi, kad 11-a operacija – amputacija – bus paskutinė. Nors viskas nevyko pagal scenarijų, Rapolas toliau nepasiduoda. Iš ligoninės jis išėjo vėliau, nei manė, tačiau šį kartą kalbame, kai Rapolas ruošiasi į pirmąjį protezo, už kurį yra dėkingas padėjusiems žmonėms, matavimą.
12 operacijų per 8 mėnesius
Prieš daugiau kaip mėnesį Rapolas dalinosi savo istorija, kaip 2021 spalį jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Vaikinas pasakojo, kad aitvaruodamas patyrė traumą ir pusmečiui atgulė į lovą. Per tą laiką Rapolas patyrė 11 operacijų, po kurių vis tiek turėjo nuspręsti: nertis į nežinią, kaip viskas klostysis toliau, gyventi su 14 cm trumpesne koja ir niekada nesportuoti ar atsisveikinti su koja, kažkokiu būdu įpirkti protezą ir grįžti į aktyvų gyvenimą. Rapolo pasakojimą, ką jam teko iškęsti iki atsisveikinimo su koja, galite skaityti čia.
„Tada, kai mes kalbėjome, prieš daugiau kaip mėnesį, buvo labai daug emocijų, pamenu, netrukus turėjau vykti į kojos amputaciją“, – taip pat entuziastingai kalbėdamas prisimena Rapolas.
Bet jis pripažįsta, kad istorija toliau nesiklostė pagal jo norimą scenarijų. „Pati amputacija įvyko, kaip ir planavome, viskas sklandžiai, gerai. Pabudau po operacijos ir iškart supratau, kad nėra jokių fantominių skausmų, apie kuriuos tiek daug girdėjau. Atrodė, kad vis dar turiu tą koją, judinu ją, žiūriu į antklodę, o ji nejuda, tačiau paties skausmo nebuvo“, – pirmaisiais potyriais po operacijos dalijasi vyras.
Rapolas tyliai viduje vylėsi, jog jis bus tas retasis, kuriam fantominiai skausmai nepasireiškė, sulaukė lankytojų ir svajojo apie greitą reabilitaciją. Vis dėlto, dvi dienas jautęsis puikiai, trečiąją pasijuto prastai – pradėjo labai stipriai karščiuoti. Kelis kartus per dieną termometras rodydavo net 40 laipsnių, ligoninės personalas rūpinosi, vis mėgino numušti temperatūrą, tačiau ji po kelių valandų vėl kildavo.
„Taip gyvenau savaitę, buvo tikrai labai blogai. Gydytojai nelabai suprato, kas vyksta, įtarė, gal sepsis, nes man jis yra buvęs, tačiau tai nepasitvirtino. Nieko nerado ir manė, kad galbūt taip reaguoja mano kūnas. Galiausiai po savaitės mano žaizda nuo pūlinių „sprogo“. To nesimatė, kraujo rezultatai irgi nerodė jokios infekcijos ar pan., tačiau infekcija ten buvo“, – apie besitęsusius skausmus pasakoja vaikinas.
Kai tai nutiko, pagrindinio Rapolą gydančio mediko nebuvo, jis išvyko į komandiruotę, taigi gydyti perėmė kitas gydytojas. „Kitas gydytojas pamatė ir pasakė: „Reikia tave vėl staigiai kišti į operacinę.“ Taip ir nutiko. Patrumpino dar kaulą, padarė formą, kokia turi būti, išvalė minkštuosius audinius. Po šios operacijos anksčiau kamavę skausmai praėjo, temperatūra nukrito, tačiau, vos po jos pabudęs, pajutau fantominius skausmus, kurie stipriai kankina iki šiol, ir naktimis“, – apie dvyliktąją operaciją per 8 mėn. pasakoja Rapolas.
Skaudą čiurną, kurios neturi
„Vienas labai didelis pliusas, kad baigėsi visos tos iki paskutinės operacijos buvusios bėdos, tačiau didžiulis minusas – prasidėję fantominiai skausmai, jie tęsiasi iki šiol. Dieną gal kiek mažiau, jei susikoncentruoju į kokią kitą veiklą, naktį ar namie vakare, kai būnu ramiai, – kur kas labiau“, – pasakoja Rapolas, dabar besimokantis gyventi kitaip, nei yra pratęs.
Po tiek laiko, praleisto ligoninėse, labiausiai, neslepia Rapolas, norėjosi susitikti su draugais, grįžti į socialinį gyvenimą, kiek įmanoma normalesnį ritmą ir tai vyrui pavyko.
Paklaustas, ar buitis šiandien yra lengvesnė ar sunkesnė, tikina, kad pirmiausia džiaugiasi galiausiai pakilęs iš ligoninės lovos, grįžęs namo, kad gali jau eiti ir planuotis reabilitaciją, planuoti ateitį. Rapolas pasakoja, kad dabar visas krūvis tenka dažniausiai vienai kojai, todėl ji – dabar dvigubai raumeningesnė, stipresnė, vyras juokiasi negalėjęs įsivaizduoti, kad ji tiek atlaikys.
Rapolas neslepia, kad kai kuriuos dalykus buityje pasidaryti šiandien yra sunkiau, tačiau, kad ir lėčiau, bet viskas įmanoma: „Kaip sakau, gyvenu lygiai taip pat, kaip ir su dviem kojomis, tik kad su viena. Bandau pasidaryti viską, ko man reikia, aišku, jei reikia ilgiau pastovėti ant vienos kojos, ieškau, kur pasiremti. Mano draugė manimi labai rūpinasi, matau, kad nori man padėti, sutinku, kai pasiūlo, nes matau, kad jai rūpi, bet, jei tektų suktis vienam, tikrai sukčiausi.“
Visą gyvenimą šiandien, pasak vyro, apkartina minėti fantominiai skausmai: „Jie yra tiesiog tragiški. Bemiegės naktys, kai žiauriai skauda koją, kurios jau nėra. Jausmas toks, lyg man ta koja būtų gal atitirpusi po narkozės ir man tiesiog pjaustytų kaulą, čiurną, pirštus. Skausmas nebūna kas kartą vienodas, jis visoks. Kartais atrodo, kad tą čiurną, kurios iš tiesų neturiu, kažkas bado adatėlėmis iki aštraus skausmo“, – apie kenčiamus fantominius skausmus pasakoja Rapolas.
Pasak jo, medikai sako, kad šie skausmai tęsiasi kiekvienam individualiai, vyras geria ir vaistus, kurie turėtų padėti, tačiau skausmas vis tiek didžiulis. „Eksperimentuoju, kas galėtų man padėti. Prieš kelias savaites nutraukiau visus vaistus, nes maniau, kad jau kaip ir pamiegu truputį – nutraukiau ir stipriuosius nuo skausmo, ir antidepresantus. Porą dienų pavyko pamiegoti, atsikeldavau kelis kartus, bet 5–6 val. pamiegodavau. Po kokių trijų dienų supratau, kad jau nebegaliu užmigti, kankinuosi po tris, keturias valandas, kenčiu didelius skausmus, taigi vakar grįžau prie vaistų“, – atvirauja vyras.
Vis dėlto, Rapolas pasirengęs išbandyti visokius skausmo mažinimo būdus. Dabar jau kelias dienas bando veidrodžio terapiją, kuri, kaip jis domėjosi, ilgainiui žmonėms, kurių galūnės amputuotos, padeda.
„Kaip ji vykta? Paprastai. Pasidedu veidrodį tarp kojų, kad dešinioji koja, kurią turiu, atsispindėtų veidrodyje ir atrodytų, kad kairiąją aš irgi turiu. Imu tada judinti dešinės kojos pirštus, žiūriu į veidrodį ir atrodo, kad judinu kairiąją. Labai keista, bet tuo metu, kai tai darau, iš tiesų neskauda. Realiai tu apgaudinėji smegenis, kad turi koją ir ją judini. Bet tik padėjau veidrodį į šoną ir vėl pradėjo skaudėti“, – patirtimi dalinasi vyras. Rapolas tikisi, kad per dieną kelis kartus naudojant šią terapiją, netrukus skausmas ims mažėti.
Didi diena ir paralimpinė svajonė
Pasiteiravus, ar sprendimas amputuoti koją šiandien atrodo teisingas, Rapolas yra įsitikinęs, kad nusprendė taip, kaip reikėjo, o kitokių minčių net neprisileidžia.
Kojos amputacijos dieną savo visas mintis Rapolas sutelkė į ateitį, daug skaitė, domėjosi žmonių, kurių likimas panašus, gyvenimu. Ypač aktyvių, užsiimančių aktyvia sportine veikla. Tada vyras pasakojo, kad svajoja apie tą dieną, kai galės matuotis protezą. Žinojo, kad jų aktyviai sportinei veiklai reikės ne vieno, todėl skatintas draugų Rapolas prašė žmonių finansinės pagalbos protezams įsigyti. „Esu labai dėkingas visiems žmonėms, kurie prisidėjo, panašu, kad tam, apie ką svajojau, kol kas pakaks, o toliau jau susimąstysiu, kaip susiveikti“, – kiekvienam nelikusiam abejingam dėkoja vyras.
Ateities planus Rapolas braižo labai drąsiai. Jo didžiausia svajonė – būti pirmuoju lietuviu, kuris atstovaus šaliai žiemos paralimpinėse žaidynėse. Vyras jau domėjosi tokiais pavyzdžiais iš kitų šalių, taigi, pasak jo, reikia imtis darbo. Vyras tikisi, kad susidraugauti su protezu jam pavyks greitai ir pradės sportuoti, o 2026 m. žiemos paralimpinėse žaidynėse dalyvaus snieglenčių krose.
Rapolas neabejoja, kad neįmanomų dalykų nėra – tik reikia labai tikėti, norėti ir stengtis tai įgyvendinti.
„Įdomu, kad mes vis kalbame prieš man svarbius įvykius. Praėjusį kartą – prieš pačią amputaciją, dabar – prieš man vykstant matuotis protezo, kurio taip laukiu. Noriu vėl pradėti gyventi kuo greičiau“, – entuziastingai kalba Rapolas. Abu nusijuokiame, kad gal kitą kartą pasikalbėsime prieš debiutą paralimpinėse žaidynėse.
