Vilniuje gyvenanti Roberta Orlauskaitė jau šešerius metus gyvena kitokį gyvenimą. 2014 m. per motociklo avariją kairės kojos žemiau kelio netekusi moteris ėmėsi sportininkės kelio ir siekia tapti pirmąja Lietuvos paralimpiete žirginio sporto atstove Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse 2024 metais.
Svarbiausia – bendruomenė
Kaip sako sportininke siekianti tapti R. Orlauskaitė, tapus neįgaliai jai labiausiai trūko informacijos, o paskui norėjosi bendruomenės.
„Aš grįžusi į Lietuvą nelabai mačiau tokių žmonių. Pradžioje galvojau, kad aš viena tokia esu. Ieškojau informacijos, niekas nekalba, nieko niekur apie juos nėra. Mačiau, kad yra ortopedinių įmonių, bet kur jų klientai? Pradėjau ieškoti informacijos apie tokius žmones“, – teigia pašnekovė. Moteris pasakoja vėliau pradėjusi burti tokius žmones į bendruomenę, dalytis savo istorijomis ir stengtis kuo mažiau slėpti savo negalią.
Pasak jos, geriausiai tokius žmones motyvuoja tokie patys pavyzdžiai. Pradėjusi sportuoti Roberta ypač daug informacijos ieškojo užsienyje internete, tačiau net ir kasdieniniame gyvenime yra iššūkių, su kuriais sveikieji nesusiduria.
„Pavyzdžiui, yra toks dalykas, kaip fantominis skausmas, kai skauda galūnę, kurios nėra. Tau skauda pirštus, kurių nėra, skauda be galo. Tai nėra skausmas, kurį nuraminti gali tiesiog išgerti vaistų.
Dienų būna visokių. Reikia labai prisižiūrėti mitybą, nes jeigu priaugi svorio, galūnės padidėja, tada reikia keisti protezą, o gaminimas trunka apie mėnesį. Negali sau leisti daug ko. Jeigu savaitę laiko nepasisaugai, jau sunkiau koja įsideda į protezą. Alkoholio padauginti irgi negali, nes nuo jo tinsta galūnės, kaupiasi skysčiai. Jei eini į vakarėlį, o kita diena laukia užimta, turi tikrai pagalvoti, ar gali išgerti šampano“, – pasakoja R. Orlauskaitė.
Moteris prisipažįsta, kad visiškai susitaikyti su savo neįgalumu jai prireikė dvejų metų, o tam padėjo ir darbas su panašaus likimo žmonėmis. Ligoninėje Lietuvoje protezavimo specialisto aplankyta Roberta netrukus gavo darbo pasiūlymą – dirbti įmonėje ir padėti galūnių netekusiems žmonėms.
„Kai pradėjau dirbti ortopedinėje įmonėje su žmonėmis, patyrusiais amputaciją, pamačiau, kad jų yra daug. Pamačiau, kad tie žmonės jaučiasi labai vieniši. Dauguma žmonių yra vyresni, jiems amputuojamos galūnės dėl ligų, o jauniems žmonėms – dažniau dėl traumų. Tie žmonės vieni, jų niekas nemotyvuoja, nėra su kuo pasikalbėti. Pagalvojau, kas daugiau, jeigu ne aš. Aš siūlydavau protezus, bet drauge ir kalbėdavausi. Pradėjau matyti, kaip žmonės pasikeičia, kai mes pakalbame.
Amputuoja gydytojas galūnę ir informuoja, kad atsirado toks žmogus, jam reikės protezo – atvažiuokite. Susipažinau su labai daug žmonių, bet tai yra tikrai nelengvas psichologinis darbas. Tai ne tik vadyba ir protezo siūlymas. Išklausai žmogaus mintis, bandai jį motyvuoti, bet ne visada pavyksta“, – apie savo patirtį protezavimo įmonėje pasakoja R. Orlauskaitė.
Nors darbas buvo psichologiškai sunkus, jį moteris dirbo penkerius metus, nebegrįžo tik po motinystės atostogų: „Penkeri metai tokioje aplinkoje, visada ligoninėse, su medikais... Visada ateini pora dienų po operacijos. Yra nemažai atvejų, kai žmogus taip ir nepradeda vaikščioti.“
Kaip teigė R. Orlauskaitė, per tuos penkerius metus dirbdama su neįgaliaisiais ji susidūrė su atveju, kai žmogus po traumos net ir pasitraukė iš gyvenimo: „Yra atvejų, kai žmonės nusižudė, ne vienas, su kuriuo kalbėjome, atrodo, susidraugavome, o po kiek laiko jis tiesiog pasitraukia.“
Įgyvendinti svajonę padėjo trauma
„Sportas mano gyvenime atsirado tik po traumos. Nors visada svajojau apie tą žirgų sportą, bet tėvai turbūt neturėjo tam pinigų, o paskui aš tiesiog nerasdavau laiko. Bet kai viskas įvyko, supratau, kad tai mano svajonė, reikia ją pildyti, nes kada, jeigu ne dabar. Tada supratau, kad rytojaus jau gali ir nebūti“, – LRT.lt pasakoja R. Orlauskaitė.
Viso daugiau nei valandą trunkančio susitikimo ir pokalbio metu nuo Robertos veido nedingsta šypsena, moteris moka pajuokauti apie savo negalią, daug ir atvirai pasakoja apie iššūkius, kuriuos patiria be galūnės likęs žmogus. Nuo psichologinio smūgio ir susitaikymo su tolesniu gyvenimu iki kasdienių dalykų – kaip išsirinkti batus, koks gali būti protezas ir kaip būnant be kojos auginti ir auklėti vaiką.
Robertos sesuo, taip pat visą gyvenimą svajojusi apie žirgus, įkūrė „Raudonų vakarų“ žirgyną, jame pašnekovė sutiko savo trenerę Jolantą Matulytę ir paklausė, ar ji galėtų pabandyti joti.
„Ji nebuvo nieko girdėjusi apie neįgalius sportininkus, tiesiog pasakė „Pabandyk“, be jokių pažadų. Pabandžiau, pradžioje labai nesisekė.
Pagrindinis žirgo valdymas vyksta kojomis, o aš vienos kojos neturiu. Man visiškai nesisekė. Kadangi čiurnos aš nejaučiu, nes neturiu, man ji nuolat krisdavo iš balnakilpės, o aš to nejusdavau. Kas porą žingsnių vis krisdavo, kartais 20 kartų per treniruotę tekdavo koją dėti atgal į balnakilpę. Jau galvojau, kad nieko čia nebus, bet po trijų mėnesių kilpa nebekrito – reikėjo praktikos, laiko.
Buvo tokių silpnumo akimirkų, galvojau, kad gal iš tiesų žmogui tai neįmanoma. Bet suradau užsienyje pavyzdžių, kaip žmonės joja ir be kojų, ir be rankų, tai mane motyvavo“, – pasakoja Roberta.
Pradėjus joti jai kilo noras priklausyti bendruomenei, galbūt išbandyti jėgas su kitais tokiais sportininkais, bet Lietuvoje jų paprasčiausiai nėra. Be to, Roberta iš pradžių mokėsi konkūro rungties, kurios neįgaliųjų sporto programose nėra. Paralimpinėse žaidynėse neįgalūs sportininkai varžosi dailiojo jojimo rungtyje.
„Visur ieškojau informacijos, o paskui nusprendžiau tiesiai į paralimpinį komitetą kreiptis. Nesitikėjau, kad ten tokie šaunūs ir šilti žmonės. Jie labai mane šiltai priėmė, iškart pasikvietė mane, paaiškino, kaip viskas vyksta, kuo jie gali padėti. Neįgaliųjų jojimo Lietuvoje visai nėra, nežinojau, ar Lietuva gali turėti tokį sportininką. Jie mane labai palaikė ir dabar bando po truputį prisidėti, kad būčiau Paryžiuje“, – pasakoja pašnekovė.
Jau šiemet ji turėtų dalyvauti kvalifikacinėse varžybose, kad būtų klasifikuojama kaip neįgali raitelė. Tai leistų rimčiau siekti olimpinės svajonės: „Ten tikrai stiprus ir aukštas lygis, man dar yra kur augti, bet tie ketveri metai manęs visai negąsdina. Aš nenoriu daryti greičiau ir išvažiuoti bet kaip. Geriau išvažiuoti vėliau, bet stipriai pasiruošus ir padaryti maksimumą.
Nenoriu tik išvažiuoti, geriau įdėsiu daugiau darbo ir išvažiuosiu po ketverių metų, net jei tai bus pirmos ir paskutinės mano žaidynės. Lietuva nėra turėjusi net tokio kandidato jojančio, noriu pagarsinti tą jojimo sportą, parodyti, kad visi gali joti – ne tik sveiki ir stiprūs žmonės.“
Iššūkių neįgaliai raitelei yra nemažai. Prie sveiko žmogaus pripratęs žirgas gali tiesiog neklausyti Robertos, mat jos kairėje pusėje duodamas impulsas su protezu yra tiesiog per silpnas. Kol kas sportininkė specialiai neįgaliųjų sportui išmokyto žirgo neturi, nors planas tokį įsigyti yra.
Iki šiol Lietuva nėra turėjusi raitelio nei paralimpinėse, nei olimpinėse žaidynėse. Kaip pasakoja Roberta, net ir paralimpinio komiteto atstovams dažnai tenka kartu su ja tiesiog guglinti, ieškant informacijos apie jojančius neįgaliuosius. Vienas toks sportininkas yra Latvijoje, tad padeda ir kaimynų patirtis.
Negana daug laiko atimančio sporto, Roberta jau pustrečių metų augina dukrą, kuri moteriai be kojos suteikia dar kitokių iššūkių kiekvieną dieną.
„Ji užaugo su manimi tokia, nematė manęs sveikos. Nežinau, ar ji supranta, kad kiti tėvai neturi tokių kojų. Ji supranta, kad aš negaliu eiti be jos. Reikia daug tartis, kalbėtis, nepabėgiosi iš paskos su kasdiene koja. Mes bandome tartis ir visai gerai sekasi, ji mane supranta, visada laikosi tam tikro spindulio aplink mane“, – pasakoja sportininkė.
Dėl protezo trapumo ir specialaus pritaikymo kiekvienam žmogui pagal kūno svorį Roberta negali savo dukros tiesiog paimti ir pakelti į orą – protezas gali tiesiog sulūžti.
Nepaisant šių iššūkių, iš Robertos veido, atrodo, niekada nedingsta šypsena, o apie viską ji pasakoja nuotaikingai ir gyvai – ir apie kritimus nuo arklio, ir apie jojant nukritusią koją.
Jei nežinotum apie jos negalią, sutikęs Robertą gatvėje, net neįtartum, kad ji neturi vienos kojos. Puikiai vaikščiojanti sportininkė sako, kad mėgsta dėvėti sukneles, todėl yra pasigaminusi nuo įprastos kojos nesiskiriantį protezą.
Taigi, Roberta visų pirma savo pavyzdžiu įrodo, kad neįgaliajam gyventi visavertį gyvenimą įmanoma – reikia tik stengtis, šypsotis ir niekada nenuleisti rankų.
