Su 31-erių Rapolu kalbamės likus pusvalandžiui iki kojos amputacijos operacijos. Nuolat intensyviai sportavusio vaikino gyvenime lūžis įvyko 2021-ųjų spalį, kai aitvaruodamas patyrė traumą ir pusmečiui atgulė į lovą. Vaikinas patyrė 11 operacijų, po kurių vis tiek turėjo nuspręsti: ar gyventi su mažiausiai 14 cm trumpesne koja, ar rizikuoti, kad viskas vyks sėkmingai ir niekada nesportuoti, ar koją amputuoti, viltis įpirkti protezą ir grįžti į svajonę – sportą. Rapolas neslepia, kad sprendimas buvo labai sunkus – paverkė, pasinervino, bet dabar, likus kelioms minutėms iki operacijos, save tikina, kad viskas bus gerai.
10 sekundžių šoko, o tada – rėkiau
Rapolas labai gerai prisimena tą lemtingą dieną – spalio 16-oji, Svencelė. „Aš esu kaitavimo instruktorius. Dirbu biurinį darbą, tačiau laisvu laiku mokau kaituoti. Tai buvo savaitgalis, pamenu, dar po to ruošiausi važiuoti į tėčio gimtadienį, tik norėjau dar išmokti kelių triukų. Prašiau, kad keli žmonės mane pamokytų. Plaukiojau, mokiausi triukų, pirmas pavyko. Pasitikėjau savimi, gana aukštai – gal 8 metrų aukštyje – dariau ir kitą triuką, tada mane pagavo gūsis, metė į apačią ir nebespėjau suvaldyti aitvaro. Mane labai dideliu greičiu tėškė žemyn. Smūgis tiesiog išlaužė koją. Pamačiau, kaip pro hidrokostiumą kyšo kaulas“, – apie nelaimę pasakojo jaunas vyras.
Krantas buvo arti, aitvaruotojų bendruomenė, anot pašnekovo, – itin draugiška, padėjo nusigauti iki kranto. Jis nebuvo toli, Rapolas paprašė, kad iškviestų greitąją: „Pirmas 10–15 sekundžių nieko nejutau, o vėliau pajutau tokį skausmą, kad rėkiau.“
Aitvaravimo instruktorių medikai nugabeno į ligoninę. „Pamenu, dar juokavau, kad nekirptų viso hidrokostiumo, nes pasidarysiu šortus, – juokauja Rapolas. – Medikai, pažiūrėję, sakė, kad koja taip užlūžusi, jog nėra kraujotakos. Pažiūrėjo į mane ir pasakė, kad reikia tiesinti čia ir dabar, o anesteziologų tuo metu laisvų nebuvo. Davė įsikąsti skudurą, įsikabinau į gydytojus, ir atitiesino. Po to, kai tai atliko, kokį gerą pusvalandį ar valandą jau laukiau, kada bus vietos operacijai“, – atviravo Rapolas, pridūręs, kad tada ir prasidėjo visa jo pusmečio operacijų ir ligoninių epopėja.
11 operacijų
Nuo spalio iki dabar Rapolas išgyveno 11 operacijų, beveik nepakilo iš ligoninės lovos – juokauja, kad dabar pažįsta daug medikų, daug gydytojų ir ligoninių.
„Po pirmos operacijos įsimetė infekcija. Ėmė gydyti kitaip, gulėjau du mėnesius, padarė ir plastinę operaciją – persodino odą, bet vis tiek infekcija lindo, pūliavo. Tada atvažiavau į Vilnių, medikai pasakė, kad situacija negera, reikia tirti. Tyrimai buvo blogi ir vėl paguldė. Šalino dalį čiurnos kaulo, po to vėl plastinė operacija – iš nugaros išpjovė didelį raumenį, sutvarkė kraujotaką, buvo labai sudėtinga operacija, kuri truko 8 valandas. Viskas gerai prigijo, tačiau infekcija nesitraukė. Galiausiai pasakė, kad jau reikia palaukti, kol bent kiek pagis, nes viskas labai išpjaustyta“, – gydymo smulkmenomis dalinosi vyras.
Po to Rapolas kreipėsi į Lazdynų ligoninės medikus, kurių specializacija – galūnių ilginimas ir trumpinimas. „Po paskutinės operacijos man padarė magnetinį rezonansą ir pamatė, kad infekcija labai išplitusi. Tada medikai rinkosi į konsiliumą tartis, ką daryti toliau. Po konsiliumo grįžęs gydytojas pasakė, kad medikų nuomonė išsiskyrė – vieni sutiko su amputacija, kiti ne. Galiausiai pasakė, kad spręsti tenka man“, – sunkų pokalbį prisiminė Rapolas.
Išverkiau ir nusprendžiau
Sprendimas, anot pašnekovo, natūralu, nebuvo lengvas. Išėjus medikui, Rapolas neslepia, kad buvo sunku – verkė, dėliojo pliusus ir minusus, susisiekė su daugybe žmonių, kurie gyvena be kojų. Vyras labai domėjosi galimybėmis sportuoti su protezu. „Sprendimą nulėmė tai, kad pasiūlytas gydymas man neteikė jokių perspektyvų. Dveji metai gydymo, ligoninių, gulėjimo, operacijų ir koja trumpinama 14 cm, po to ilginama. Sąnario neturėčiau, geriausiu atveju – turėčiau koją, kurios negalėčiau sulenkti per čiurną. Šis geriausias atvejis man tiesiog netiko“, – išgyvenimais dalijosi Rapolas.
Anot jo, optimistiškai nenuteikė ir dar dveji metai ligoninių, emocinio kankinimosi, ir tai, kad dar buvo 30–40 proc. tikimybė, jog visas išvardintas scenarijus gali nepavykti: „Man šis skaičius yra didelis, todėl pamaniau, kad loterijoje tikrai nedalyvausiu. Tiek metų kankintis ir net nežinoti, kas bus po visko. Žinojau, kad per tą laiką galiu prarasti savo motyvaciją, pozityvumą, jau nebebūsiu aš.“
Rapolui apsispręsti buvo suteiktos dvi dienos – jis sudėjo pliusus ir minusus, pasitarė su draugais ir specialistais, kurie patikino, kad turint labai daug valios su protezu galima gyventi visavertį gyvenimą. Vyras užsidegė – jis bus tas, kuris gyvens. Nors tądien negalėjo pasitarti net su šeima, nes mama su tėčiu buvo močiutės laidotuvėse ir jis nenorėjo jų dar labiau jaudinti, sprendimą priėmė ir atgal jau nebesidairo.
Žiūri tik į priekį
„Šią minutę, kai mes kalbame, guliu ir laukiu amputacijos po pusvalandžio. Bet jau nesinervinu, žinau, kad turiu judėti į priekį“, – kupinas motyvacijos kalbėjo Rapolas.
Prakalbus apie protezus, Rapolas suvokia, kad jų kaina nemenka: tinkamo paprastai vaikščioti – nuo 10 tūkstančių eurų, tačiau tinkami sportuoti, aitvaruoti ar aktyviau gyventi kainuoja kur kas daugiau. Galiausiai, tai priklauso ir nuo pritaikymo. „Tiesą sakant, norint gyventi tikrai visavertį gyvenimą, reikėtų kokių 4 skirtingų protezų. Pasidomėjau, kad tik kokie 5 proc. tokių žmonių, kaip būsiu aš, gyvena aktyvų sportinį gyvenimą, tačiau aš esu labai pasiryžęs. Yra sportuojančių ir labai aktyviai, net profesionaliai. Oi, kiek tie žmonės padaro. Aš žinau, kad padarysiu viską, kad galėčiau sugrįžti į aktyvų gyvenimą“, – su viltimi kalbėjo vyras.
Rapolas tikina, kad pirmą kartą gyvenime ryžosi ir prašyti pagalbos, tai – jam labai sunku, tačiau tai padaryti padrąsino draugas, sukūręs fondą, norintiems prisidėti prie jauno vyro svajonės – protezų – išsipildymo.
Jaunas vyras savo instagramo paskyroje pasidalino tokia žinute:
„Labas! Aš Rapolas ir šiandien priėmiau sprendimą pradėti dalintis savo istorija. Šeima ir artimiausi draugai žino, tačiau niekada nesidalinau ja viešai. Viskas prasidėjo saulėtą spalio 16 d., 2021 m., kai patyriau labai sunkią kairės kojos traumą. Ką reiškia sunki trauma? Per pastaruosius 6 mėnesius gulėjau 3-ose skirtingose ligoninėse, patyriau 11 operacijų, pažinau begalę seselių bei gydytojų, skirtingų vaistų. (Kai kurie patiko) Galiausiai, po N skirtingų bandymų bei gydymo būdų, teko priimti labai sunkų sprendimą. Pirmadienį, balandžio 25 d., man bus amputuota kairė koja žemiau kelio. Nepaisant visko, šį žingsnį priimu kaip motyvaciją toliau gyventi visavertį aktyvų gyvenimą, užsiimti mėgstama veikla ir stengtis parodyti sau ir kitiems, kad viena koja nėra nuosprendis.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Protezai yra labai brangūs, o norint gyventi visavertį aktyvų gyvenimą dažnai jų reikia bent keleto. Mano geras draugas sukūrė „Rapolo prostetinių kojų fondą“ ir kiekvieno iš Jūsų pagalba būtų labai prasminga.
Kas mane pažįsta, žino, jog rašydamas šitą postą stipriai lipu per save. Jeigu pagalbą man duoti yra labai lengva, tai pagalbos prašymas nėra mano stiprioji pusė, ypač kai tai yra finansinė parama. Tačiau tam, kad galėčiau ir toliau siekti savo svajonių, man reikalinga jūsų pagalba. Tikiu, kad tai yra visko pradžia ir būsiu be galo dėkingas. Jeigu norite, galite prisidėti tiesiogiai prie „Rapolo prostetinių kojų fondo“, kurį galite rasti mano profilyje arba čia.“
Rapolas pasakoja jau dabar skaitantis, žiūrintis sėkmės istorijas – yra žmonių, kurie sportuoti gali jau po kelių mėnesių. Jaunas vyras svajoja, kad galbūt ir jam tai pavyks. Jau po savaitės Rapolo laukia pirmoji reabilitacija, o po gero mėnesio, jis tikisi, susitikimas dėl protezų. Tereikia šiandien baigti šį etapą. „Koja, ačiū, kad buvai, ir nuoširdus ate“, – sako Rapolas.
