„Man visada patiko būti pasirodymo dalimi ir padaryti viską, kad jį pagražinčiau, lyg uždėdama vyšnaitę ant torto“, – LRT.lt sako Lion Ceccah pritariančioji vokalistė Justa Rubežiūtė. Tiesa, ant scenos su mūsų atstovu ją matėme ankstesniais metais, kai nacionalinėje atrankoje „Drobė“ tik per plauką nelaimėjo. Nors tada sėkmės kiek pritrūko, šiemet Justa mėgaujasi eurovizine svajone ir dalijasi pasakojimais iš užkulisių, prisimena kelią, atvedusį ją iki „Eurovizijos“ ir ilgametę draugystę su Lion Ceccah.
Drauge su Lietuvos atstovu „Eurovizijoje“ Lion Ceccah į Vieną atvyko pritariantieji vokalistai Diana, Greta, Justa ir Justinas. Tiesa, per konkurso transliacijas savo ekranuose jų neišvysite, tačiau jų balsus tikrai išgirs visa Europa. LRT.lt kviečia praskleisti paslapties skraistę ir su jais susipažinti.
– Nors esate svarbi mūsų eurovizinės komandos dalis, jūsų ant scenos neišvysime. Kur būnate per Lion Ceccah pasirodymą?
– Palaikome Tomą (T. Alenčiką – Lion Ceccah – LRT.lt) iš toliau – specialiai pritariantiesiems vokalistams įrengtoje erdvėje prie scenos. Prieš save turime įrengtą ekraną, per kurį galime stebėti mūsų atlikėjo pasirodymą.
– Nesinori būti ant scenos?
– Tiesą sakant, kai pernai Tomas atrankoje dalyvavo su daina „Drobė“, scenoje buvau drauge su juo. Finale, prieš pat paskelbiant nugalėtoją, suvokiau, kad būsime arba antri, arba laimėsime ir teks nešti didžiulę atsakomybę. Juk, kai esi scenoje, svarbu ne tik kaip dainuoji, bet ir kaip judi, atrodai. Kadangi pats savęs iš šono nematai, išgyveni, ar tikrai viską tiksliai įgyvendinai.
Šįkart taip pat nešame didžiulę atsakomybę, bet būdami prie scenos, galime susitelkti tik į vienintelį mums patikėtą darbą, vienintelę užduotį – dainavimą ir nesijaudinti dėl nieko kito. Taip daug ramiau.
– Ar judu su mūsų šalies atstovu pažįstami seniai?
– Esame baigę tą pačią specialybę, muzikinį teatrą. Tik kai aš įstojau, jis jau buvo paskutiniame kurse. Tiesa, apie jį buvau girdėjusi jau anksčiau – mano tėtis dėstė Tomui operinį vokalą ir namuose vis papasakodavo, kad jis labai talentingas ir galėtų būti puikiu operos solistu. Tačiau artimiau susipažinome gal prieš devynerius metus – nors nestudijavome Vilniaus universitete, drauge dainavome roko operoje per Matematikų ir informatikų dienas.
Savo draugystę užtvirtinome, kai per karantiną kartu baigėme magistrantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete. Kaip tik buvo pokarantininis laikas, tad galima sakyti, leidome jį kartu, iki smulkmenų vienas kitą pažinome, o pasirodymas atrankoje su „Drobe“ mūsų ryšį sustiprino dar labiau.
– Laimėjęs nacionalinę atranką, Lion Ceccah prisipažino, kad gal net geriau susiklostė, jog į konkursą vyko ne pernai, o šiemet, jau subūręs stipresnę komandą.
– Pritariu. Iš tiesų norėjome parodyti Europai „Drobę“, buvome visiškai atsidavę savo pasirodymui ir labai juo tikėjome, todėl atrodė, kad viską galime ir niekas mums nebaisu. Bet kaip ir sakė Tomas, tada jis praktiškai neturėjo komandos, todėl daug papildomų darbų ir atsakomybių būtų tekę jam.
Šiemet komanda nepalyginamai stipresnė, todėl jis gali susitelkti į savo pasirodymą, vokalą, būti žvaigžde ir negalvoti apie pašalines smulkmenas. Dabar pagalvoju, kad gal ir gerai, jog pernai neišvažiavome. Tačiau labai džiaugiuosi, kad Tomui užteko užsispyrimo ir jis sugrįžo į atranką. Ir sugrįžo taip stipriai, kad laimėjo. Ne kiekvienam taip pavyktų.
– Vienoje jau esame savaitę, komanda jau galėjo išvysti konkurso užkulisius. Jie pateisino jūsų lūkesčius?
– Tiesą sakant, neturėjau jokių lūkesčių. Kadangi pažįstu pernai į „Euroviziją“ su „Katarsiu“ vykusį Titą Astafejevą ir Silvester Belt pritariančiąją vokalistę Moniką Švilpaitę, pasiklausinėjau jų ko tikėtis, bet aiškaus vaizdinio vis tiek neturėjau. Čia nebuvus, sunku suvokti, kaip tokio masto renginyje viskas vyksta, kaip viskas suvaldoma.
Jau per pirmąsias repeticijas galėjome pabūti užkulisiuose ir pamatyti, kad viskas sustyguota iki smulkmenų, netgi tai, kaip pritariantieji vokalistai yra palydimi iki scenos. Paprastai mes tiesiog pasiimame savo mikrofonus, įsikišame ausines, pasitikriname garsą ir einame dainuoti.
„Eurovizijoje“ kiekvienas pasirodymo dalyvis gali pasijusti ypatingu – kiekvienam pritariančiajam skiriama laiko, kad pasitikrintų garsą, personalas viską paaiškina, palydi iki reikiamos vietos. Visi labai malonūs, paslaugūs, viskas labai aišku, o jei neaišku, visuomet atsiranda, kas paaiškina. Todėl jaučiuosi rami ir užtikrinta.
Net jei ir būčiau turėjusi kokių nors lūkesčių, ši patirtis būtų juos gerokai pranokusi. Čia galima pavargti vien nuo daugybės įspūdžių (nusijuokia). Po pirmosios repeticijos arenoje jaučiausi labai pavargusi, nes vyko tiek daug, kad galva nespėjo visko sudėlioti į stalčiukus, užfiksuoti.
– Užsiminėte apie savo tėtį, operos solistą ir operinio vokalo dėstytoją Audrių Rubežių. Iš jo paveldėjote talentą ir įsikvėpėte eiti muzikiniu keliu?
– Iš tiesų abu tėvai dirbo Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tėtis buvo operos solistas, mama – režisieriaus, taigi vaikystę praleidau teatro užkulisiuose. Esu tiesiog teatro vaikas. Jis mane taip žavėjo, kad buvo sunku pasirinkti tarp teatro, dainavimo ir šokio (nusijuokia).
Tėvai mane leido į Balio Dvariono muzikos mokyklą, muzikinę klasę, tačiau su muzika susijusios profesijos primygtinai nesiūlė – jie puikiai žino, kokie šios profesijos privalumai ir kaina. Vis tik paauglystėje man pradėjo imponuoti teatras, norėjau tapti aktore. Pradėjau bėgti iš muzikos pamokų ir mieliau eidavau į dramos būrelius, Aleksandro Špilevojaus įkurtą teatrą-laboratoriją „Meno Alchemija“. Čia geriau pažinau teatro meną. Po mokyklos stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tačiau neįstojau. Nesėkmingas buvo ir antrasis bandymas.
Tada atrodė, kad sugriuvo visi mano planai ir svajonės. Pamaniau, kad turėčiau stoti į Vilniaus kolegiją, kurioje dėstė mano tėtis. Pasirinkau muzikinio teatro specialybę. Maniau, kad ten šiek tiek pastudijuosiu ir vėl pabandysiu įstoti kur nors kitur. Tačiau niekur kitur nebestojau – supratau, kad ši specialybė man labai tinka, nes joje susijungia ir dainavimas, ir šokis, ir vaidyba. Studijos man tapo atgaiva – mokslai ėjosi labai sklandžiai, man išties gerai sekėsi, negailėjau pastangų. Būtent šios studijos mane nuvedė tolyn. Taip pat ir iki Tomo bei „Eurovizijos“.
Dabar daugiausia pasirodau kaip pritariančioji vokalistė įvairiuose televizijos projektuose, talkinu atlikėjams. Mėgaujuosi šia veikla. Man visada patiko būti pasirodymo dalimi ir padaryti viską, kad jo nesugadinčiau, o pagražinčiau, lyg uždėdama vyšnaitę ant torto. Esu dėkinga ir „Vilnius Voices“ kolektyvui, kuriame dainuoju, ypač jo įkūrėjai Kristinai Žaldokaitei.Kaip kolektyvas, neretai sulaukiame labai įdomių pasiūlymų, prisidedame prie įvairių projektų.
Taip pat vaidinu edukaciniuose spektakliuose vaikų darželiuose. Dėl to tenka keltis labai anksti, nors visiškai nesu ryto žmogus ir mėgstu ilgai pamiegoti. O ir pats darbas nėra labai lengvas – vaikų daug, aš viena, tad juos suvaldyti gali būti nelengva, tai tam tikras iššūkis ir balsui. Tačiau dirbdama su vaikais jaučiuosi vertingai praleidžianti laiką, jaučiu prasmę, kurios pramogų pasaulyje kartais pasigendu.
– Panašu, kad jūsų darbe įvairovės netrūksta.
– Iš tiesų visi projektai, prie kurių prisidedu, yra labai skirtingi, tas mane ir žavi labiausiai. Dėl to nepavargstu nuo savo darbo, nes kiekvieną kartą gaunu skirtingas užduotis, atlieku skirtingą muziką, patiriu skirtingas emocijas. Kita vertus, toje įvairovėje kartais gali ir pasimesti. Todėl dabar stengiuosi, kad kiekvieną kartą eidama į sceną kurčiau grožį, bet išlikčiau savimi ir savęs neišduočiau. Matyt, dabar toks etapas, kai norisi būti labai tikra ir labai nuoširdžia.
– Nors ir sakėte, kad nuo savo darbo nepavargstate, tam tikra atsvara muzikai veikiausiai yra reikalinga.
– Mano atsvara – kelionės ir nauji patyrimai. Ypač pastaruosius trejetą metų. Išbandžiau daug naujų veiklų, sportų. Beje, kaip tik šiemet Italijos kalnuose pirmąkart užlipau ant snieglentės. Atrodo, ką tik to dar nemokėjau, o kitą akimirką jau jaučiuosi kaip filme skriedama per kalnus 30 km per valandą greičiu (kas labiau patyrusiems snieglentininkams nėra didelis greitis, bet man pakako). Nors jau pirmąją dieną visos kojos buvo sumuštos, ši patirtis man suteikė labai daug laimės ir leido pasijusti gyva, atrasti naujas savo galimybes, patobulėti ir pabūti su savimi, pamatyti pasaulio.
– O čia, „Eurovizijoje“, nesijaučiate kaip filme?
– Jaučiuosi, bet gaila, kad turbūt tik grįžusi namo galėsiu peržiūrėti tą filmą, viską susidėlioti į stalčiukus ir suvokti, ką išgyvenau. Nelengva būti čia ir dabar, nes gyvename pagal griežtą tvarkaraštį ir mintys nuolat sukasi apie tai, kur eisime, kur važiuosime ir ką turėsime padaryti. Visos mintys – į ateitį. Dėl to nepavyksta pasimėgauti šia akimirka taip, kaip norėtųsi, nepaisant to, man labai smagu. Iš ties atrodo, kad esu filme arba kokiame nors žaidime, kurį žaidžiu pirmuoju asmeniu, judu tolyn, turiu įveikti kažkokias užduotis, daryti pasirinkimus... Smagu, įdomu, kas mūsų dar laukia.
Daugiau naujienų apie šių metų „Euroviziją“ ir mūsų atstovo viešnagę Austrijoje rasite čia.
