Balys Sruoga – įdomi, sudėtinga asmenybė, žavinti erudicija, talentais, įvairiapusiška veikla: rašytojas, literatūros tyrinėtojas, publicistas, vertėjas, teatro istorijos teoretikas, pedagogas. Kartu – nerimstantis maištautojas, norintis viską keisti, naujinti, tobulinti, modernizuoti, estetizuoti, rašoma Maironio lietuvių literatūros muziejaus parengtoje publikacijoje.
Jis buvo ir didžiulis patriotas, ir sudėtingo kontroversiško charakterio, impulsyvus, spontaniškas, nesuvaldomas.
B. Sruoga – Aukštaitijos krašto vaikas, gimęs Biržų apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje, gausioje ūkininkų šeimoje, kurioje augo 5 sūnūs. Tėvas – griežtas, grubokas, tačiau turėjęs neblogą pasakoriaus talentą. Motina – labai pamaldi, jautri, rūpestinga moteris, turėjusi gabumų eiliuoti. Pats B. Sruoga sakydavęs, kad poetinius gabumus paveldėjęs iš tėvo, tačiau neabejotinai ir iš motinos.
Patriarchalinė stambaus ūkininko šeima, senos lietuviškos tradicijos, glaudus ryšys su žeme, iš kitos pusės – jokių varžtų neribojami kaimo pasilinksminimai, vestuvės, gegužinės. Be abejo, tie vaikystės patyrimai atsirado ir B. Sruogos poezijoje, ir dramose, ir prozos kūriniuose.
Pirmieji kūrybiniai bandymai
Pirmieji B. Sruogos kūrybiniai bandymai siejasi dar su Panevėžio realine mokykla, kurią jis baigė 1914 m. Pirmieji jo eilėraščiai ir straipsniai buvo spausdinami lietuviškuose laikraštėliuose „Rygos naujienos“, „Aušrinė“.
Kai studijavo Rusijos universitetuose, Petrograde, vėliau Maskvoje, B. Sruogai atsivėrė nepažįstamas, triukšmingas gyvenimas: teatras, koncertai, meno galerijos, naujos pažintys, meno svaigulys. Net ir B. Sruogos išvaizda itin neįprasta – aukštas, laibas, ilgais šviesiais plaukais, juodo aksomo pelerina, gintaro karoliais, juodu kaspinu ant kaklo, apsirišęs tautine juosta. Toks jaunuolis negalėjo likti nepastebėtas.
Į namus jį ėmėsi kviestis Lietuvos valstybės diplomatas poetas Jurgis Baltrušaitis. Šie namai buvo tarsi literatūrinis salonas, kuriame rinkdavosi garsiausi poetai simbolistai. Jautrus ir impulsyvus B. Sruoga buvo sužavėtas šia poezija ir pats paniro į jos gelmes.
„Kai aš rašau eiles – aš nežinau, ką aš parašysiu, pas mane jokios minties, jokio vaizdo nėra, tik juntu viduj kažkokį pragarišką skausmą – ilgėjimos ir juntu, kad tąją valandą aš turiu rašyti, kad nerašęs gyventi negaliu“, – rašė viename laiške. 1919 m. grįžęs po nebaigtų studijų į Lietuvą, poetas išleido pirmąjį eilių rinkinį „Saulė ir smiltys“ (1920), po kelerių metų – antrąjį „Dievų takais“ (1923).
1921–1924 m. tęsė slavistikos studijas Miuncheno universitete. Čia apsigynė mokslinį darbą apie lietuvių liaudies dainas ir įgijo daktaro laipsnį. Triukšmingos Vakarų didmiesčio aplinkos paveiktas, parašė ekspresionistinę poemą „Miestas“ ir kuriam laikui nutilo. Niekur ir niekada rašytojas nepaaiškino, kodėl liovėsi kūręs simbolistines eiles. Tačiau šie tylos metai subrandino jį kaip literatūros mokslininką.
Mokslinė veikla
Nors niekada nesižavėjo moksline veikla ir daug kartų tai pažymėjo užrašų knygelėse („Mokslo žmogaus iš manęs nebus. Tiktai tuo aš žudau savo dvasinį gyvenimą“ ir pan.), beveik visą gyvenimą B. Sruoga kruopščiai dirbo šioje srityje. Mokslinė jo veikla buvo glaudžiai susijusi su darbu universitete.
Pirmąjį stambų mokslinį darbą – disertaciją „Lietuvių dainų poetikos priemonės“, už kurią gavo filosofijos daktaro laipsnį, – apsigynė Miunchene studijų metais. Vėliau šį darbą B. Sruoga tęsė, 1924 m. išleido stambų veikalą „Dainų poetikos etiudai“. Iš studentams skaitomų paskaitų konspektų išaugo didžiausia jo knyga – dvitomė „Rusų literatūros istorija“ (1931 ir 1933 m.), taip pat parašė daugybę mokslinių straipsnių literatūros, tautosakos, kultūros, teatro temomis.
Mokslinė B. Sruogos veikla susijusi ir su jo numylėtu teatru bei įkurtu garsiuoju teatro seminaru, kuriame besidarbuodamas parengė studijas „Kipras Petrauskas“ (1929 m.), „Šarūnas Valstybės teatre“ (1930 m.) ir „Lietuvių teatras Peterburge“ (1930 m.). Jos laikomos vienais pirmųjų lietuvių teatro istorijos bandymų.
Visai kitaip rašydavo straipsnius ar paskaitų konspektus. Čia jau buvo nepaisoma nei nuotaikų, nei nuovargio. Buvo daug rūkoma, geriama labai stipri kava ar arbata.
Po įtempto darbo atsipalaiduodavo su šeima, draugais. Su artimiausiais bičiuliais (jų buvo nedaug) B. Sruoga bendraudavo žaisdamas šachmatais. Bene artimiausiai rašytojas bičiuliavosi su Vincu Krėve-Mickevičiumi, Albinu Rimka, Andriumi Oleka-Žilinsku. Kitas B. Sruogos pomėgis – kalnai. Dar būdamas studentas apkeliavo Kaukazo, Alpių kalnus. Vėliau pats organizuodavo turistų grupes į kalnus.
Koks dėstytojas buvo Sruoga?
1924 m. sugrįžęs į Lietuvą, dėstė Kauno Vytauto Didžiojo, vėliau – Vilniaus universitete. Koks dėstytojas buvo B. Sruoga? Nepaisant itin originalios, „neprofesoriškos“ jo išvaizdos – gintaro karolių, kaspino po kaklu, trumpų iki kelių kelnių – B. Sruoga kaip dėstytojas buvo kuklus ir netgi drovus. Paskaitas visada skaitydavo iš konspektų monotonišku balsu, niekada nepakeldamas akių į auditoriją. Vis dėlto klausytojų netrūko, auditorijos būdavo pilnos – studentai suvokdavo tų aukštą paskaitų kokybę, informatyvumą.
Kalbant apie universitetą, neišvengiamai tenka minėti teatrą. Tai buvo didžioji B. Sruogos aistra ir skaudulys. Su teatru jis buvo susijęs nuo pat jaunystės – mėgėjiški spektakliukai kaime, „Vilkolakio“ teatro klubas, kurio pirmuoju prezidentu yra buvęs. Lietuvos teatras europietiško išsilavinimo B. Sruogai pasirodė apgailėtinas, provincialus, neįdomus.
Norėdamas gelbėti šią situaciją, universiteto rūmų palėpėje subūrė studentų Teatro seminarą, kuriame savaip ruošė naujus teatro kritikus, režisierius, net aktorius ir išugdė būrį talentingų Lietuvos žmonių. Dažnai teatro seminaro dalyvius kviesdavosi į savo namus – tada iš drovaus dėstytojo pavirsdavo triukšmingu šmaikštautoju.
Didžiausias literatūrinis nuopelnas – dramos
Pasak literatūros kritikų, didžiausias B. Sruogos literatūrinis nuopelnas yra jo dramos. Į dramaturgiją atėjo jau subrendęs menininkas, laikydamas šį žanrą privilegijuotu ir teigdamas, jog anksčiau ar vėliau kiekvienas rašytojas pradeda kurti dramas. B. Sruogos kūrybiniame palikime – 15 dramų. Beveik visos jos istorinės tematikos. Tačiau labiausiai rašytojui rūpėjo žmogus.
„Ar apie praeitį rašysi, ar apie dabartį, ar apie ateitį, vis tiek literatūros kūrybos pagrindinis objektas yra žmogus, žmogaus likimas, žmogaus laisvė ir džiaugsmas, žmogaus rimtis ir kova, laimėjimai ir pralaimėjimai nuo kūdikystės iki grabo lentos“, – teigė rašytojas, apibūdindamas savo kūrybos kredo.
Nepaisant itin originalios, „neprofesoriškos“ jo išvaizdos – gintaro karolių, kaspino po kaklu, trumpų iki kelių kelnių – B. Sruoga kaip dėstytojas buvo kuklus ir netgi drovus.
B. Sruogos dramaturgijos pradžia laikoma istorinė kronika „Milžino paunksmė“, kurią jis ėmėsi rašyti 1930 m. paskelbtam literatūriniam konkursui Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 500-ųjų metinių proga. Lietuvos istorija B. Sruoga seniai domėjosi, jį stipriai paveikė autentiškas 14–15 a. žodis, sudomino epocha. Dar viena paskata buvo ką tik skolon įsigytas automobilis bei neįprastai didelė piniginė premija. Šią ir daugelį kitų dramų B. Sruoga rašė atostogų metu žmonos tėviškėje Žemaitijoje.
Rašytojo žmona Vanda Daugirdaitė-Sruogienė pasakojo: „Dramas B. Sruoga paprastai rašydavo atostogų metu mano tėviškėj Būgiuose. Jei ten nebuvo ramybės – vyko kur nors kitur, į gamtą, toliau nuo miesto triukšmo. Balys, be lietuvių, rusų ir vokiečių kalbų, galėjo skaityti lenkiškai, čekiškai, prancūziškai, taip pat raštus senąja slavų kalba. Miunchene mokėsi bulgarų kalbos gramatikos ir suprato lotyniškai. Dažnai kartu nagrinėjom šaltinius. Retas rašytojas turbūt taip nuodugniai susipažįsta su istorija kaip jis. Ne visada kūrybos fazės nuosekliai sekdavo viena po kitos. Jeigu nepavyko spręsti kurios problemos, nesisekė rasti tinkamos formos – prasidėdavo kančia, nerimas... Po pakilimo į šviesias aukštybes – kritimas į juodą bedugnę...“
Į lietuvių dramaturgijos lobyną neabejotinai įeina B. Sruogos dramos „Milžino paunksmė“ (1932 m.), „Baisioji naktis“ (1935 m.), „Kazimieras Sapiega“ (1938–1941 m.), „Apyaušrio Dalia“ (1945 m).
„Tuoj suartėjom ir likom neišskiriami“
B. Sruoga su būsimąja žmona V. Daugirdaite artimai susipažino laikraščio redakcijoje Kaune. Apie šį susitikimą V. Sruogienė pasakojo: „1919 metais vasarą likimas nukreipė mane į Kauną, pas Albiną Rimkų, Spaudos biuro šefą. Atvedė jis į įstaigą ir pristatė trim poetam: Binkiui, Kiršai ir Sruogai: „Čia jums sekretorė. Kas norit, priimkit.“ Pažinojau tik Sruogą ir nusigandusi paprašiau: „Baly, paimk tu mane…“ Taip pasidariau laikraščių apžvalgininke ir vertėja. Su Baliu tuoj suartėjom ir likom neišskiriami.“
1924 m. pora susituokė Viekšnių bažnyčioje, po metų gimė dukra Dalia.
Istorikė V. Sruogienė buvo tikra Dievo dovana B. Sruogai – rami, santūri, taktiška ir vienintelė sugebanti sudrausminti ir suvaldyti vyrą. Buvo be galo vaišinga, todėl namai visuomet būdavo pilni svečių – profesorių, menininkų.
Tokių susiėjimų metu, pasak V. Sruogienės, „tuoj prasidėdavo temperamentingos diskusijos meno, politikos klausimais. Krėvė mintinai cituodavo ištisus puslapius iš Adomo Mickevičiaus, Puškino ar Lermontovo poezijos, Šilkarskis, kuris mokėjo kone visą „Faustą“, Karsavinas, gražia dikcija berdavo posmus iš „Dieviškosios komedijos“ itališkai“.
Koncentracijos stovykla
Koncentracijos lageris Štuthofe, kuriame rašytojas praleido dvejus metus kaip įkaitas už lietuvių tautą, skaudžiai pakeitė šeimos gyvenimą. Grįžęs B. Sruoga jau neberado savo brangiausių žmonių – žmonos ir dukters. Garsioji B. Sruogos atsiminimų apie Štuthofo koncentracijos stovyklą knyga „Dievų miškas“ buvo parašyta per tris mėnesius, besigydant Birštono sanatorijoje.
Knyga, išleista praėjus dešimčiai metų po rašytojo mirties ir jį išgarsinusi, pačiam autoriui atnešė daug skausmo. Uolūs tarybiniai redaktoriai, cenzoriai negailestingai braukė ir darkė kūrinį. B. Sruoga kovojo dėl kiekvieno žodžio ir sakinio, neįstengdamas suvokti, kuo neįtinka nekalčiausi žodžiai. Po ilgų diskusijų, praradęs viltį, rašytojas nuleido rankas. Be to, visuotiniame rašytojų suvažiavime 1946 m. šis unikalus kūrinys buvo įvertintas itin neigiamai.
Šiandieną „Dievų miškas“ išverstas į daugelį užsienio kalbų ir žinomas pasaulyje. Į anglų kalbą knygą išvertė rašytojo vaikaitė Aušrinė Byla.
Parengė MLLM Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vyr. rinkinių saugotoja Birutė Glaznerienė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
