Šie metai lietuviškam kinui buvo išties sėkmingi. Įžangoje nepaminėti Saulės Bliuvaitės ir Lauryno Bareišos leopardų Lokarno kino festivalyje būtų tiesiog nuodėmė. Igno Miškinio „Pietinia kronikas“, į kino teatrus kviesiantis sausio mėnesį, Talino juodųjų naktų kino festivalyje buvo paskelbtas geriausiu Baltijos filmu, o tame pačiame festivalyje Vytauto Puidoko dokumentinio filmo „Murmančios širdys“ operatorius Linas Žiūra įvardytas kaip geriausias metų operatorius. Ką jau kalbėti apie įvertinimus, skirtus ne filmams, o, pavyzdžiui, festivaliams (Vilniaus trumpųjų filmų festivalis šiemet tapo apskritai pirmuoju festivaliu, pelniusiu „Oskarų“ kvalifikaciją) ar kino centrams („Skalvijai“ buvo įteiktas kino teatrų tinklo „Europas Cinemas“ apdovanojimas už geriausią kino edukaciją) – Lietuvos kino vyksmams aptarti reikėtų atskiros publikacijos. Bet mano užduotis kita – pasidalyti savo lietuviškų filmų sąrašu ir pakviesti jus pirmą, o gal dar kartą pasižiūrėti, ką gero sukūrė mūsų kino kūrėjai.
1. Lauryno Bareišos „Sesės“ nekvestionuotinai užima mano pirmąją sąrašo vietą. Laurynas Bareiša minėtame Lokarno kino festivalyje gavo apdovanojimą už geriausią režisūrą (beje, analogišką apdovanojimą gavo ir Talino kino festivalyje), o aktorių kvartetas – Gelminė Glemžaitė, Agnė Kaktaitė, Paulius Markevičius ir Giedrius Kiela – apdovanoti už geriausią vaidybą. Labai džiaugiuosi, kad po labai didelių laimėjimų vasarą neteko daug laukti ir filmas jau rugsėjį atkeliavo į Lietuvos kino teatrus.
„Sesių“ aprašas gana paprastas: tai įprastas savaitgalis sodyboje prie ežero, laiką leidžia dviejų seserų šeimos. Visgi apdovanojimai neatkeliauja veltui, tad greičiausiai nujausite, jog šioje, kaip skelbia aprašas, psichologinėje dramoje slypi kažkas daugiau, ko negaliu atskleisti filmo nemačiusiems.
Pati „Seses“ žiūrėjau du kartus: pirmąkart bežiūrint režisierius mane tiesiog išmušė iš vėžių savo pasakojimo struktūra ir netikėtais įvykiais. Kaip prasivėrė burna (iš šoko? Išgąsčio? Netikėtumo?), taip ir nebesusičiaupė iki pat pabaigos. Antrą kartą žiūrėdama jaučiausi saugi, žinodama, kas laukia, bet tuo pačiu galėjau įžvelgti daugiau užslėptų detalių. Tad pažiūrėti dukart filmą galite ir jūs. Atpažįstamumo šiame filme daug, o ir susitapatinti su veikėjais nebus sunku: jei ne visi turi brolių ar seserų (G. Glemžaitės ir A. Kaktaitės veikėjose regėjau save su savo seserimi), jei ne visų šeimų bendravimas paremtas gana šaltu lietuvišku artumu, tai tikrai bent dalis jūsų yra leidę savaitgalį prie sodybos, turite vaikų, nepasitikite savimi ar savais prisiminimais – kaip suprantate, šį filmą „perskaityti“ kelių daugybė.
2. Antrasis Eglės Vertelytės filmas „Gardutė“ – mano šių metų džiaugsmas širdžiai. Su šia kulinarine komedija susipažinau dar prieš kelerius metus, kai su LRT Klasikos laida „Pilno metro“ įsiprašiau į aikštelę ir teko sudalyvauti filmavimuose vienoje Vilniaus valgyklų. Nuo tada iki pat šių metų lapkričio laukiau dviejų draugių – Saulės ir Onos – nuotykių televizijos kulinariniame šou, jų draugystės istorijos ir, žinoma, maisto.
„Gardutė“ man stoja į vieną gretą šalia Tito Lauciaus „Parado“, kur skanus humoras gražiai dera su režisierių užmačiomis, kur viskas kokybiška, lengva, bet ir gilu. „Gardutę“ smagiai sužiūrėjo ir dvylikametė dukra, su manimi kartu kikeno iš televizinių realybės šou užkulisių absurdo, šiuolaikinių kulinarų išsidirbinėjimų (juodi, kvadratiniai cepelinai? Juos tikrai pamatysite) ar neva provincialaus, o iš tiesų labai nuoširdaus elgesio snobiškame pasaulyje.
3. Žurnalistės, o dabar jau ir režisierės Aistės Stonytės debiutinis ilgametražis filmas „Mamutų medžioklė“ man priminė, kaip myliu dokumentiką. Aistė kartu su kino operatore Kristina Sereikaite (beje, už darbą šiame filme įvertinta ir Lietuvos kinematografų sąjungos) žiūrovus veda tikru detektyvo keliu: nukelia į 1968-uosius, kai tuomet jaunas ir charizmatiškas režisierius Jonas Jurašas Kauno dramos teatre pastato be proto sėkmingą spektaklį „Mamutų medžioklė“, kurį gana greit uždraudžia sovietinė valdžia. Visgi sklando legenda (kurią, beje, Aistei Stonytei perdavė jos pačios tėtis), kad vieną naktį teatre susirinkus visai spektaklio komandai, „Mamutų medžioklė“ suvaidinama prieš kameras. O pati juosta mįslingai dingsta...
Šiaip daugtaškių tekstuose nemėgstu dėlioti, bet čia jie tinka labai gerai, mat čia ir prasideda režisierės ir operatorės kelionė, ne tik bandant išsiaiškinti dingusios juostos likimą, bet ir sekant paties Jurašo gyvenimo vingiais, ano meto kontekstu ir kūrėjų gyvenimu. Aistės Stonytės žurnalistiniai, laiku ir vietoje užduoti klausimai atskleidžia išties labai daug. Kaip kino žurnalistė, bandanti žengti į kiną, labai pavydžiu Aistei Stonytei temos ir tokio pavykusio filmo.
4. Leisiu į šį sąrašą įtraukti ir vieną filmą, prie kurio prisidėjo lietuviai. Tai Dorotos Kobielos ir Hugho Welchmano „Kaimiečiai“, rankomis tapytas filmas, festivalyje „Kino pavasaris“ apdovanotas kaip žiūroviškiausias filmas bei pelnęs „Sidabrinę gervę“ už geriausią mažumos bendros gamybos darbą.
Vėlgi, prieš trejus metus pati savo akimis stebėjau, kad studijoje Vilniuje atrinkti menininkai tapo kiekvieną kadrą kadrelį iš šio filmo ir, jei atvirai, net neįsivaizdavau, kaip viskas suguls į vieną ilgametražį animacinį filmą. Bet buvo verta palaukti vien dėl smalsumo patenkinimo. 19–20 amžių Lenkija ir jauna mergina Jagna, jos gyvenimo drama, žinoma, meilė, (ne)pritapimas vietos bendruomenėje, gamtos ir žmogaus gyvenimo ciklas kaime – „Kaimiečiuose“ visko išties daug, filmas ryškus, intensyvus. Ir tikrai labai įdomu stebėti ir kartu žinoti, kad kiekvienas potėpis čia yra darytas ranka. Ir nemažai – lietuvio ranka.
5. Penktas lietuviškas filmas į šį sąrašą pateko irgi mano pavydo dėka. Esu jautri kalbai, labai mėgstu dialogus filmuose (šiai temai net paskyriau visą kinotyros magistro darbą), tad Romo Zabarausko „Rašytojas“ man buvo didi intriga.
Pats Romas neslepia, kad „Rašytojas“ yra savotiško triptiko dalis: 2020 metais buvo pristatytas „Advokatas“, ir jau visai greitu metu trilogiją užbaigs „Aktyvistas“. Šiemet pristatytas režisieriaus darbas – labai kamerinis: iš esmės tai yra dviejų ilgamečių draugų Kosto ir Dimos pokalbis. Jiedu nesimatė bemaž 30 metų, juos likimas, užmezgus draugystę dar sovietų armijoje, nubloškia į labai skirtingas pasaulio puses, ir štai jie pagaliau susitinka ir ... (vėl tas daugtaškis) kalba apie viską. Išties viską – pradedant geopolitika, istorija, literatūra, baigiant receptais.
Gal vienos ar kitos temos man nebuvo labai aktualios, galbūt vienas pokalbio dalis suklausiau labiau susidomėjusi, negu kitas, bet žiūrint šį filmą tiesiog neapleido mintis, kaip Romui Zabarauskui ir scenarijaus bendraautoriams (Marcas Davidas Jacobsas, Anastasia Sosunova, Artūras Tereškinas) turėjo būti įdomu rašyti: (beveik) viena lokacija, du žmonės ir daug daug šnekos. Kiek išmonės, kiek savotiško žaidimo, temų kaitos ir nėkart nepaleidžiamo žiūrovo dėmesio! Norėčiau ir aš tokio režisūrinio iššūkio.
