Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kunigas ir teologas Holgeris Lahayne`as „Bernardinai.lt“ paskelbė daug dėmesio sulaukusį komentarą, kuriame išsakė kritiką Nacionalinio muziejaus Istorijų namuose eksponuojamai parodai apie sąmokslo teorijas. Anot jo, požiūris į jas viešojoje erdvėje – neigiamas ir ribotas, o iš tiesų šis reiškinys yra daug sudėtingesnis. Be to, kai kurios sąmokslo teorijos ilgainiui pasitvirtino, tokio situacijos vaizdavimo jis pasigedo ir muziejaus ekspozicijoje. Pasak pašnekovo, į sąmokslo teorijų reiškinį reikėtų žiūrėti objektyviai ir iš anksto visų sąmokslo teorijų nepasmerkti, nes piliečiai turi teisę kritikuoti bet kokią politiką.
– Panašu, kad jūsų komentaras kaupėsi ilgai, kaip kilo mintis rašyti būtent sąmokslo teorijų klausimu?
– Jau kurį laiką stebiu sąmokslo teorijos termino naudojimą viešajame diskurse, jis ypač suintensyvėjo prasidėjus pandemijai. O po to buvo paroda Istorijų namuose, proga apie tai rašyti. Išprovokavo šį tekstą tai, kaip ten buvo pristatyta Michaelio Schellenbergerio knyga (turima mintyje knyga „Apocalypse Never: Why Environmental Alarmism Hurts Us All“ – LRT.lt) <...> Galvojau, reikia rašyti, nes knyga parodoje pastatoma neteisingai, autorius statomas į klimato kaitos neigėjų eilę. Tai neteisinga, reikia įsigilinti plačiau, įvertinti parodą. Bet neužtenka sakyti: blogai, reikia ir plačiau pagrįsti mintis. Pradėjau gilintis, ir toks rezultatas.
– Pateikiate kritikos vyraujančiam požiūriui į sąmokslo teorijas ir žiniasklaidoje, ir iš politikų lūpų. Ką pastebėjote, koks požiūris Lietuvoje vyrauja ir ką kritikuojate?
– <...> Dominuoja neigiamas požiūris į tą fenomeną. Tai nelabai moksliška, nes sąmokslai egzistuoja ir sąmokslo teorijos negali būti visiškai neigiamas dalykas. Apgailestauju, kad daug žmonių ir žurnalistų tam tikra prasme eina trumpiausiu keliu, neargumentuoja nei klimato kaitos, dėl pandemijos valdymo priemonių ir priežasčių. Tiesiog uždeda etiketę – tai yra sąmokslo teorija ir toliau nediskutuoja. Tai – neteisingas požiūris.
– Kaip jūs siūlytumėte žiūrėti į sąmokslo teorijas?
– Galima sakyti, neutraliai, nešališkai. Aptinkame tą sąvoką ten, kur žmonės nori kitus žmones kritikuoti, menkinti. Jei patys svarsto apie vieną ar kitą sąmokslą, vadina kitaip. Konkretus pavyzdys: buvo po „Hamas“ atakų keli renginiai Vilniuje, palaikantys Izraelį, Vytautas Landsbergis ten dalyvavo, ir leido suprasti, kad Vladimiras Putinas atidarė naują frontą Gazos Ruože.
Tai savotiška sąmokslo teorija, kad Putinas per Iraną kiša savo rankas. Panašiai su „Nordstream“ dujotiekio sprogimu, turime kelias sąmokslo teorijas. Pradžioje Lietuvoje buvo rašoma, kad tai Kremlius sprogdino, dabar diskutuojamos kitos teorijos: JAV, Vokietijos tarnybos tiria versiją, kad tai net gali būti ukrainiečiai. Taigi, gal pasirodys, kad viena ar kita sąmokslo teorija yra prastai pagrindžiama, bet reikia sąžiningai ir kuo objektyviau visa tai ištirti, o ne iš karto užklijuoti etiketę. Deja, bijau, kad ši sąvoka jau yra sugadinta amžiams <...> Reikia sąvoką išgelbėti, apie įvairias teorijas kalbėti objektyviai ir kuo moksliškiau, ne iš karto dėti į vieną stalčių.
– Net jei sąmokslo teorijos, kaip sakote, yra natūralus reiškinys, ar visuomenė, valstybė nėra geresnė be jų? Nes jei žmonės nuolat įsivaizduoja, kad kažkas mums nori pakenkti, jie jaučiasi nesaugūs, tai skatina nepasitikėjimą.
– Be abejo, jei plinta daug sąmokslo teorijų, tai rodo, kad kažkas visuomenėje, valstybėje gal ne visai gerai. Kuo mažiau sąmokslų, tuo geriau <...> Žinoma, tai neigiamas dalykas. Bet tai ne nuo mūsų priklauso, kas rezga sąmokslą. Negalima kaltinti piliečių, kad jų nepasitikėjimas kyla – tai labai pigu. Gali būti, kad valdžios institucijos slepia blogus ketinimus ir dažnai vyriausybės, tarnybos turi daug galios, pinigų ir geba paslėpti tam tikrus ketinimus. Aš, pilietis, irgi galiu regzti sąmokslą, slėpti blogus ketinimus, bet mano galimybės yra pakankamai ribotos.
Kai kyla galia, finansinė ir fizinė, [atsiranda] policijos aparatas, kariuomenė, kai kurie žmonės gali žymiai geriau paslėpti blogus ketinimus, planus ir veiksmus. Eilinis pilietis turi turėti galimybę bent jau mąstyti apie blogų veikėjų ketinimus ir planus. Valstybės institucijos, ir aš taip pat, turime užsitarnauti pasitikėjimą gerais veiksmais. Mane stebina, kad net ir ES lygiu skelbiama, kad norima užkardyti ir net išnaikinti sąmokslo teorijas. Atvirai sakant, tai gąsdina.
Politiškai save priskirčiau klasikiniam liberalizmui, tiek Johną Stewartą Millį, tiek kitus skaitant sakoma, kad žodžio, religijos, sąžinės laisvė yra demokratinės visuomenės kertinis akmuo. Tai reiškia ir teisę į nesąmonę, į kvailą sąmokslo teoriją. Negali būti, kad valdžios įstaiga nustato, kad tai yra tiesa, turite mąstyti taip ir ne kitaip. Teisė į religijos laisvę reiškia, kad gali būti teisinga ir neteisinga religija, teisinga ir neteisinga bažnyčia. Mano manymu, kitos bažnyčios ir religijos tam tikra prasme yra neteisingos, bet tegul jie gyvuoja, o mes tarpusavyje pilietiškai, broliškai diskutuokime. Tačiau nenoriu užtildyti katalikų, ortodoksų, ateistų, tegul jie reiškiasi. Žinoma, yra ribos, jei žmogus grasina žudyti, ragina smurtauti, tada jau ribos peržengtos.
– Bet kalbant apie pandemijos laikus, kas buvo tikrai girdima iš žmonių, kuriuos galėtume pavadinti tikinčiais sąmokslo teorijomis, tai buvo labai daug neapykantos kurstymo. Prisiminkime, buvo žmonių, kurie fiziškai grasino gydytojams, mokslininkams, kalbantiems apie pandemiją, filmavo ligonines, aiškino medikams, kad jūs nedirbate, nes jie žiūri į ligoninę pro langą ir ji tuščia. Prisiminkime, kad ir riaušės prie Seimo 2021 m. rugpjūtį buvo smarkiai įkvėptos sąmokslo teorijų pasaulėžiūros, ir pirmieji protestai prieš pandemijos valdymo priemones buvo persmelkti sąmokslo teorijomis, galiausiai, JAV įvyko Kapitolijaus rūmų šturmas. Vadinasi, sąmokslo teorijos perauga į smurtą?
– Be abejo, iš klaidingų sąmokslo teorijų gali išaugti smurtas, agresyvumas. Bet iš mokslo [taip pat]. Tarkime, buvo eugenika, mokslo sritis 20 a. pradžioje. Labai populiari JAV, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje. Rezultatas – priverstinė čiabuvių sterilizacija. Baisus rezultatas, nors buvo toks pripažintas mokslas.
Tai gali pagimdyti mokslas, o ir religiniai karai – ne tik islamas, bet ir krikščionybė. Kiekvienu geru dalyku galima ir piktnaudžiauti <...> Mes, reformatai, esame įsitikinę – žmogus po nuopuolio iš prigimties nėra geras, jis labiau linkęs į blogį. O tada blogiui įgyvendinti tarnauja ir mokslas, ir religija, ir verslas.
– Žinau, kad jūs Lietuvoje gyvenate 30 metų, ir tikriausiai tiek laiko prie Seimo nebuvo susirinkęs toks žmonių skaičius, su tokiais ketinimais. Pamenu to meto protestus, žmonės į juos atvažiuodavo su dalgiais, neapykantos buvo labai daug.
– Užaugau Vokietijoje. Tos riaušės, vakariečio akimis žiūrint, – galima tik atsidusti, tai Prancūzijoje vyksta kasmet. Užaugau Vokietijoje 9 dešimtmetyje, ko ten tik nebuvo. Brandi demokratinė visuomenė su tuo gali kuo puikiausiai gyventi, nereikia nuogąstauti. Esu visiškai prieš smurtą, beveik pacifistas, esu už kuo mažiau prievartos. Savo pozicijos smurtu išreikšti negalima. Bažnyčios, bent jau Europoje, to išmokė <...>
Taip, jei piliečiai griebiasi smurto, tai dažniausiai yra blogai. Žinoma, kas kita yra, jei yra tironas, tačiau demokratinėje santvarkoje tai dažniausiai nėra galima. Jei kalbame apie pandemiją, manyčiau, kad valdžios prievartos buvo nemažai. Esu apie tai rašęs, su šeima mes boikotavome galimybių pasą. Mano manymu, tai bloga, neteisinga, paternalistinė priemonė, valstybė tokių teisių tikrai neturėjo <...> Tą pusmetį atimta galimybė dalyvauti viešajame gyvenime buvo tokia nepateisinamai griežta priemonė demokratinei visuomenei, kad pateisinimo tam nemačiau. Ačiū Dievui, kitaip nei Vokietijoje, bažnyčios buvo nuo to apsaugotos, mūsų durys buvo atidarytos. Vokietijoje [ribojimus] taikė net bažnyčios.
Sakyčiau, kad mano pasitikėjimas valstybe tada smuko į bedugnę, juolab kad priemones įgyvendino ir liberalios partijos. Man gaila, kad politinis liberalizmas Lietuvoje yra komos būsenos, taip elgtis su piliečiais negalima. Tokios valstybės kaip Švedija parodė, kad galima eiti ir kitokiu keliu. Plati diskusija, kodėl valdžia taip elgiasi.
– Kalbate apie pandemijos valdymą kaip prievartą, bet esu tikra, kad didelė dalis žmonių negalvojo, kad jiems liepiama, o ribojimų laikėsi dėl rūpesčio kitais žmonėmis, iš meilės.
– Be abejo, tokia motyvacija buvo, bet kalbu apie demokratijos pagrindus, liberalizmą. Mano vidinė motyvacija nėra valstybės reikalas. Einame prie to, kad valstybė plačiu mastu auklėja savo piliečius, kaip reikia gyventi, kaip gyventi sveikai, kaip maitintis. Tikras liberalas sakytų: tai ne valstybės reikalas, tau reikia žiūrėti, kad būtų apsauga nuo agresorių, kariuomenė, kad teisės sistema veiktų, kad veiktų nuosavybė ir sutarčių apsauga.
Galima sakyti, kad valstybei reikėjo saugoti gyvybes. Bet valstybės apsauga čia irgi ribota, ji gali apsaugoti nuo agresorių, bet nuo visų ligų ir pavojų? Ji to negali ir neturi, nes kitaip gyventume totalitarinėje santvarkoje: [visada] bus ir ligos, bus avarijos, kvailas ir pavojingas elgesys. Liberalu ir pilietiška būtų pandemijos metu gerai informuoti piliečius, koks tai virusas, kokia liga, kaip atitinkamai elgtis, o jūs po to apsispręskite, su kuo norite bendrauti, kokią riziką prisiimti. Tačiau tai nebuvo daroma: buvo socialinės distancijos, iš viršaus nustatyta, kaip tie kvaili piliečiai turi elgtis.
– Bet yra ir priešingai mąstančių, sakančių, kad valstybė turi pasirūpinti ir imtis kraštutinių priemonių. Ir dėl išteklių: trūko net lovų ligoninėse, kvėpavimo aparatų, tai sirgimas buvo nebe privatus, o viešas dalykas?
– Gal Lietuva nebuvo pasiruošusi. Visuomenė turi suvokti, kokios yra valstybės funkcijos, kur ribos, pagalbos eiliniam piliečiui buvo mažai. Į diskusiją nebuvo įtraukti kai kurie žmonės <...>
– Sąmokslo teorijos atveria kelią populizmui ir nepagrįstam gąsdinimui. Žinome ir tai, kad Rusijos Vyriausybei jos irgi palankios arba ji net stengiasi pasėti tokias abejonės valdžia nuotaikas Vakarų demokratijose. Sąmokslo teorijos yra palankios tam tikriems politikams.
– Bet ar tai stebina? Žinoma, jos panaudojamos. Tai kas? Tai blogas argumentas, juk vyksta ir atvirkščiai.
– Bet įsivaizduokime, žmogus patiki tuo populistu, kuris, tarkime, visiškai nėra medicininių kaukių specialistas, tačiau įtikinamai kalba, kad kaukės neva sukelia dusulį, kas yra paneigta mokslo. Galiausiai nuo to nukenčia gyventojas.
– Bet kas iš to seka? Kad jei prieštarauji vyraujančiam naratyvui dėl kaukių, tau nebeleidžiame pasisakyti, arba sakome, kad esi kvailas ir durnas. Lieka tik išsamios studijos, mokslas, tyrinėjimai ir plati diskusija <...> Vokietijoje ir Lietuvoje buvo daug bjaurių pavyzdžių, kad reikia mokėti baudas už kaukių nedėvėjimą, valdžia peržengė ribas labiau, o dabar nutylima, kad persistengta. Piliečiams reikia diskutuoti apie viską. Aš taip pat užsitarnavau antivakserio etiketę.
Ši sąvoka netinka demokratinėms visuomenėms, nes aš nesu nusistatęs prieš skiepus. Man jau nuo 2020 m. kilo įtarimas, kad ne viskas vyksta gerai <...> Jei sakoma, apie viską galima diskutuoti, tik apie skiepus ne – tai nedemokratiška, galima diskutuoti apie viską, o apie gyvybės ir mirties klausimus ypač. Bažnyčios ir religijos tarpusavyje kalba apie amžinybės klausimus, su žydais, musulmonais, kitais krikščionimis. Todėl apie medicinos priemonę, vaistus, negalime diskutuoti? Atsiprašau. Jei norima diskusiją užkardyti, tai gal tavo argumentai yra prasti? Geras argumentas neturi bijoti ir kontrargumentų, ir kvailų pasisakymų. Jei kvaila nuomonė, bus matoma, kad ji kvaila.
– Norėčiau paprieštarauti, nes akivaizdu, kad socialiniuose tinkluose ir klaidinantys, ir, kaip sakote, kvaili argumentai plinta labai greitai, ir kai bandome atsakyti į juos, būna jau per vėlu diskutuoti, nes informacija jau būna padariusi žalą.
– Bet kas nusprendžia, kad šita nuomonė yra pavojinga? Grįžtant prie parodos, joje buvo šaipomasi: cha cha, superblogiečių nėra, o kažkas teigia, kad Bilas Gatesas yra superblogietis. <...> Dėl B. Gateso aš neturiu tvirtos nuomonės, bet norėčiau, kad galėtume dėl to tvirtai diskutuoti <...> Į žmones su didele galia reikia žiūrėti skeptiškai, tai yra mūsų demokratijos kertinis akmuo, kad su nepasitikėjimu žiūrime į juos, jei jie versle ar politikoje. Mūsų rinkimai yra nepasitikėjimo išraiška, skeptiškai žiūrime į valdžioje esančius, ir jei nepateisino mūsų lūkesčių, po kelerių metų sakome: ne, balsuosiu už kitus.
– Tačiau ar tikėjimas sąmokslo teorijomis nėra prieštaraujantis tam pačiam liberalizmui? Iš liberalaus žmogaus būtų galima tikėtis, kad jis tikės savo jėgomis ir neieškos aplink kaltų dėl to, kas jam gyvenime nepatinka.
– Sakyčiau, kad tai klaidingas liberalizmo supratimas. Bijau, kad mūsų šalies liberalių partijų atstovai taip galvoja. Savo straipsnyje cituoju britų autorių krikščionį C. S. Lewisą, kuris rašo: tikiu demokratija dėl žmogaus nuodėmingumo. Kodėl liberalizmas gimė Vakarų pasaulyje, krikščionybės fone? Liberalizmo ištakos yra dvi, ir abi iš krikščionybės: individo orumas ir garbė. Kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir dėl to turi įgimtą orumą kaip individas, jo negalima savavališkai nužudyti, atimti turto. Iš to išplaukia žmogaus potencialas kurti, realizuoti planus ir ketinimus. Liberalas to nenori užkardyti.
Kartu krikščionys yra giliai įsitikinę, kad esame giliai puolę ir linkę į blogį, ir dėl to reikia žiūrėti, kad viena žmonių grupė savavališkai neužvaldytų kitos, arba diktuotų, kaip gyventi. Dėl to liberalai akcentuoja, kad jei vieni žmonės valdo kitus, tai tik įstatymo rėmuose, nes įstatymai nustato ribas, ką galiu daryti kito atžvilgiu. Nes kitaip atsiranda savavališkas elgesys, smurtas ir taip toliau.
Jei tai negalvotume, kad yra keli blogi žmonės, tada gali greitai atsirasti žmonių grupė, kuri nurodinėja visiems, kaip gyventi, nori juos išlaisvinti ir panašiai. Jei liberalai pamiršta žmogaus nuodėmingumą, ypač valstybėje, pamiršta, kad mes, valdantieji, irgi nesame tobuli, esame linkę piktnaudžiauti valdžia. Šitas supratimas apsaugo mus nuo per didelių ambicijų, per didelio paternalizmo, nurodinėjimo, kaip gyventi. Tai turėtų vesti prie didesnio nuolankumo: gal aš klystu, gal yra kitaip, gal problema esu aš, o ne kiti, gal kartais teisūs sąmokslo teoretikai? Tai ir tam tikras nuolankumas.
– Paminėjote paternalizmą, ir iš tiesų dažnai politikos apžvalgininkai pastebi, kad Lietuvos gyventojai ilgisi tvirtos rankos ir rinkimuose, renkant prezidentą. Jūs tą pastebite?
– Taip. Nesu Lietuvos pilietis, bet jau Lietuvos Konstitucija turi stiprų prezidentą, kuris turi visus išgelbėti, nors įgaliojimų vidaus politikoje daug neturi. Kodėl taip yra? Gal tai posovietinis fenomenas. Galbūt, kaip evangelikas protestantas, matyčiau tam tikrą, noriu tai formuoti atsargiai, katalikišką paveldą, nes kaip ir Lewisas rašo, matome, kad demokratija yra brandesnė anglosaksų, skandinavų šalyse, kur vyravo protestantizmas. Nenoriu sakyti, kad protestantizmas pagimdė demokratiją, bet ryšys gali būti, nes Katalikų bažnyčia labiau hierarchinė. Mūsų, reformatų, bažnyčios sistema jau turi vadovų kritiką, sinodą su išrinktais delegatais. Protestantiškos bažnyčios įkūnija nepasitikėjimą savo vadovais. Manoma, kad jei yra grupė vadovų, geriau, kad jie nepiktnaudžiautų savo galiomis.
– Iš tiesų pandemijos metu išsiskyrė Skandinavijos valstybės, nes ten nebuvo, tarkime, prievolės dėvėti kaukes, buvo tikimasi, kad piliečiai patys tai darys.
– Taip, Švedijos kelias man nuo pradžios buvo artimesnis. Žinoma, tai ne tik religija, bet ir visuomenė, nes, tarkime, Austrija yra protestantiška valstybė, o taisyklės buvo griežtos <...>
– Ar sutiktumėte, kad didelė problema, kalbant apie sąmokslo teorijas, yra tai, kad žmonės jomis tiki, tai yra, kalbame apie tikėjimą? Tai kitoks būdas suprasti pasaulį, nei, pavyzdžiui, žinojimas. Gal dėl to ir ginčijamės, nes to, kuo tiki, negali paneigti?
– (Šypsosi) Nėra aiškios ribos tarp tikėjimo ir žinojimo, mes tai skiriame dėl Imanuelio Kanto [minčių]. Moksle visada yra pasitikėjimas: pasitikime stebėjimais, retai, tik matematikoje ir logikoje, turime tvirtų įrodymų. Gamtos moksluose įrodymai yra tam tikra prasme laikini, pavyzdžiui, heliocentrizmas pasitvirtino per dešimtmečius, bet viskas lieka atvira kritikai. Visada lieka tikėjimo elementas. Tikėjimas dalyvauja moksle, kaip ir žinojimas dalyvauja religijoje. Mokslininkai tiki tam tikromis prielaidomis. Reguliarumas gamtoje, fizinių daiktų tikrumas yra tikėjimo objektas. Mes pasitikime, kad mokslininkai mūsų neapgauna, pasitikime institucijomis, jų pranešimais. Tikėjimas visur įpintas, klaidinga skirti, kad yra tikintys ir tie, kurie žino <...>
– Pasiteiravau parodos organizatorių, ką jie mano apie jūsų išsakytą kritiką. Pacituosiu kuratorę Mildą Kvizikevičiūtę: „Parodos vienas iš tikslų ir buvo skatinti diskusiją, ar ji mums būtų maloni ir palanki, ar ne, bet kalbantis gimsta tiesa.“
– Aišku, jie gali taip teigti. Problema yra ta, kad dabar visi taip kalba, bet tikrovėje diskusijų pandemijos metu nebuvo. Jūs eksponuojate Schellenbergerio knygą, o šalia – Greta Thunberg. Gera knyga – bloga knyga, sąmokslo teorija. Įsigilinkite į tą knygą, darykite namų darbus, diskutuokime, pakvieskite. Kodėl į parodos atidarymą nebuvo pakviesti žmonės iš „Sveikatos teisės instituto“? Jei norite diskutuoti, tai diskutuojame. Mes visada diskutuojame su saviškiais, ir gaunasi gana nuobodi diskusija.
– Norėčiau sureaguoti į pastabą dėl vadinamojo „Sveikatos teisės instituto“, kodėl pati kol kas nemačiau poreikio kalbinti šios organizacijos atstovų koronaviruso klausimais. Jų veikla nėra mokslas, gal greičiau politika.
– Jūs taip manote (šypsosi).
– Tai galima matyti tiesiog iš mokslinių straipsnių, kuriuos yra paskelbę, arba nepaskelbę, ten dalyvaujantys asmenys. Čia noriu grįžti prie pastebėjimo, kad pandemijos metu atsirado žmonių, kurie pasinaudojo ja savo asmeniniais tikslais.
– Tačiau būkime atviri, tai diskutuotinas dalykas. Viskas remiasi pasitikėjimu. Pažįstu kelis žmones iš „Sveikatos teisės instituto“, ne visus, ir pasitikėjimas gana aukštas <...> Jie yra mano tikėjimo broliai ir seserys, jauti, kad gali jais pasitikėti. Dėl to liūdna, kai aš, klasikinis liberalas, matau Aušrinę Armonaitę, Remigijų Šimašių <...>. Jie išdavė liberalizmo principus, tas baisusis valdžios paternalizmas. Tikras liberalas per pandemiją turėtų elgtis mažų mažiausiai kaip švedai,. Kad Laisvės partijos ministrė A. Armonaitė propagavo tą galimybių pasą, esu labai nusivylęs <...>. Kai apie tai rašiau, iš parapijiečių gavau kritikos.
– Iš tiesų, dėl mūsų aptartų klausimų susipyksta ir parapijiečiai, ir šeimos, ir kaimynai. Kaip dabar reikės susitaikyti?
– Esu giliai įsitikinęs, kad užkardyti, išnaikinti, uždaryti, užčiaupti nėra kelias. Turime kalbėti atvirai, negalima uždėti etiketės, kad su tavimi visai nekalbu. Aš esu pasiruošęs ir su ateistais, su musulmonais, su visais diskutuoti, to ir reikia. Nesakyti, kad jūs dirbate nemoksliškai, o mes moksliškai. Susitaikyti gali tik skirtingos [pusės], kitaip gali tik vienos pusės taikos diktatas. Mes, krikščionys, dabar einame link Kalėdų. Dievas su savo evangelija irgi neateina prievarta, bet siūlo, dovanoja. Mes kviečiame susitaikyti su Dievu, bet neiname su botagu, ne smurtu, ne tokiu keliu. Susitaikymui reikia laisvės, bet laisvė kartu reiškia ir laisvą diskusiją, laisvę klysti, turėti klaidingą nuomonę, nepagrįstą, nemokslišką. Tai turi tik raginti kitą pusę geriau argumentuoti, geriau paaiškinti, moksliškiau, protingiau, kad kita pusė būtų įtikinta.
***
LRT.lt pasiteiravo ir H. Lahayne`o sukritikuotų parodos rengėjų pozicijos. Viena kuratorių M. Kvizikevičiūtė atkreipė dėmesį, kad parodos pavadinimas yra „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“. Anot jos, organizatoriai tikėjosi įvairių reakcijų, tačiau kol kas ekspozicija labai populiari, dažnai apsilanko moksleiviai, o lankytojus ypač domina ta parodos dalis, kurioje aiškinamos sąmokslo teorijos apie žydus ir kaip tai galiausiai tapo Holokausto pamatu.
„Parodos vienas iš tikslų ir buvo skatinti diskusiją, ar ji mums būtų maloni ir palanki, ar ne, bet kalbantis gimsta tiesa. Paroda yra labai ribota medija, kur galima atskleisti tik dalį temos, ir tikrai nebuvo siekio dalį informacijos paslėpti. Įvairiapusiškai žiūrint, parodoje visko papasakoti neįmanoma. Stengėmės kaip įmanoma plačiau apžvelgti spektrą, parodos tikslas buvo apžvelgti sąmokslo teorijas nuo viduramžių iki šių dienų“, – teigia ji.
Vienas iš parodos katalogo autorių, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas Mantas Martišius atkreipia dėmesį, kad daug sąmokslo teorijų istorijoje tikrai nepasitvirtino, anot jo, parodoje nebuvo stengiamasi slėpti, kad kartais sąmokslo teorijos pasitvirtina.
„Komentaro autorius [H. Lahayne`as], man atrodo, nori pasakyti, kad yra mano tiesa, jūsų tiesa ir jos abi yra lygios. Dalinai su tuo galima sutikti <...> Ten nebuvo meluota, kad kai kada sąmokslo teorijos pasitvirtina, pavyzdžiui, kad JAV Vyriausybė slapta klausosi [pokalbių], kol Edwardas Snowdenas, pabėgęs į Maskvą, pasakė, kad taip ir yra.
Tačiau jei sakytume, kad galima nagrinėti bet kurią sąmokslo teoriją ir pateikti alternatyvas, skirtingus požiūrius – tada galima abejoti bet kuo ir bet kur, nes tokiu atveju dėl nieko nesutarsime, o nesutardami, kaip visuomenė, negalėsime judėti į priekį“, – pažymėjo M. Martišius.
