Kultūra

2021.01.22 20:26

Marijos Gimbutienės dukra: mamą skaudino kritikai, pripažįstantys tik faktus

šimtmečio išvakarėse
Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.01.22 20:26

Šeštadienį pasaulinio garso archeologei Marijai Gimbutienei būtų sukakę 100 metų, 2021-ieji paskelbti mokslininkės metais. „Ji buvo kūrybinga, autentiška mokslininkė. Ji pritaikė savo kūrybingumą bei vaizduotę moksliniam darbui“, – LRT.lt pasakoja M. Gimbutienės dukra Živilė.

Živilė Gimbutaitė – vidurinė M. Gimbutienės dukra, šiuo metu gyvenanti Los Andžele, Kalifornijoje. Dr. Ž. Gimbutaitė dalyvavo daugelyje tarptautinių konferencijų, publikavo mokslinius straipsnius, redagavo Bernardo Brazdžionio poezijos vertimus į anglų kalbą, ne sykį dėstė Vytauto Didžiojo universitete – lyginamąją literatūrą ir anglų kalbą, lietuvių išeivijos literatūros kursą.

Ž. Gimbutaitė pasakoja apie lietuviškos kultūros židinius išeivijoje, M. Gimbutienės pasaulėžiūrą ir vertybes bei asmenybės unikalumą.

– Kokios M. Gimbutienės idėjos, jos pasaulėžiūros aspektai Jums asmeniškai atrodo svarbiausi?

– M. Gimbutienės plati, atvira pasaulėžiūra, apimanti materialų pasaulį ir mokslinę, idėjinę bei dvasinę sferą, buvo labai svarbi jai asmeniškai ir kaip mokslininkei. Ji neįsivaizdavo pasaulio be kūrybos, mokslo, idėjų, idealų ir kultūros puoselėjimo. Kartu ji džiaugdavosi gamta ir materialinėmis gėrybėmis, pavyzdžiui, geru maistu, odiniais batais ar nauja mašina.

Gal labiausiai ji vertino kūrybą kaip gyvenimo esmę, aišku, kūrybą įvairiose srityse. Kartu ji vertino autentiškumą, kūrimą iš savęs, originalumą. Todėl turėjo aiškią nuomonę apie įvairias meno išraiškas ir darbus. Ji pati buvo kūrybinga, autentiška mokslininkė, kitaip sakant, pritaikė savo kūrybingumą bei vaizduotę moksliniam darbui, suderino sintetinį mąstymą su analitiniu ir taip galėjo ne tik tyrinėti archeologinę medžiagą, bet ir ją interpretuoti, išaiškinti.

M. Gimbutienės moksliniame darbe yra daugybė idėjų, tarp jų svarbi senosios Europos civilizacijos sudėtinga idėja. Man pačiai įdomios mitologinės idėjos ir senovės žmonių sugebėjimas spręsti visokias problemas bei nežinomybes savo idealiomis būtybėmis, jų veikla ir įtaka. Taip pat senovės žmonių supratimas, kad idėjos turi pirmenybę žmonėms – galime palyginti su lietuvių kovomis už laisvę, laisvės idėją arba Honkongo studentų kovas už laisvę praeitais metais.

– Ryškiausias jos atradimas – senosios Europos civilizacija. Toks didžiulis atradimas – išskirtinis. Kokios asmeninės M. Gimbutienės savybės ir kokios susiklosčiusios aplinkybės lėmė, kad ji taip kryptingai dirbo, kol duomenis sujungė į bendrą civilizacijos vaizdą?

– Taip, senosios Europos civilizacija – didžiulis atradimas.

Marytė Alseikaitė kryptingai dirbo nuo maždaug antrųjų studijų metų, kai perėjo iš Vytauto Didžiojo universiteto Kaune į Vilniaus universitetą (1941–1942) ir netrukus nusprendė specializuotis archeologijos srityje. O jos gabumai, pasiryžimas, užsispyrimas ir polinkis į mokslą buvo akivaizdūs jau gimnazijos metais Kaune. Nuo mažens ji tvirtai pasitikėjo savimi, beje, skatinama tėvelių daktarų Veronikos ir Danieliaus Alseikų. Visur ir visada Marytė mėgdavo pasirodyti geriausia, pavyzdingiausia: ar skaučių veikloje, ar skaitydama pranešimus per Vilniaus radiją, ar dalyvaudama lietuvių kultūrinėje veikloje Vokietijoje ir vėliau Amerikoje.


Manau, didžioji dalis M. Gimbutienės mokslinio darbo „Rytų Europos proistorija“, parašyta Harvardo Peabody muziejuje (1956), The Balts (1963), Bronze Age Cultures of Central and Eastern Europe (1965), ir ypač knygos apie senosios Europos deives ir dievus (1974; 1982) yra susijusios su senosios Europos civilizacijos gvildenimu.

Kasinėjimai, kurie vyko Pietryčių Europoje (1969–1979), apėmė senosios Europos vietoves. Taigi, vis dirbdama savo srityje ir tyrinėdama baltų mitologiją, ji pamažu pramynė kelią į senosios Europos atradimą. Kasinėjimuose ji ne tik čiupinėjo radinius, bet ir galvojo apie jų reikšmę; muziejuose ji mąstė apie visokių objektų kultūrinius kontekstus. Rašydama straipsnius ir knygas, ji mokėjo gerai susikaupti.

Dar viena svarbi M. Gimbutienės savybė – socialumas bei sugyvenimas su visokiais žmonėmis, bendravimas su kolegomis ir palaikymas ryšių, kurie padėjo organizuoti kasinėjimus ir gauti jiems ir knygų rašymui paramą, pavyzdžiui, metams Olandijoje 1973–1974-aisiais. Nuolatos dalyvaudama konferencijose, ji susitikdavo su kolegomis ir sužinodavo, kas naujo jos srityje: apie kasinėjimus bei tyrinėjimus, jų metodus, išradimus, naujus mokslo darbus.

Ji pati kūrė savo aplinkybes, turėdama užtarėjų bei rekomendacijų. Jos aplinka ir kolegos UCLA – Kalifornijos universitete Los Andžele, net universiteto rektorius buvo palankus jos darbui. Studentai ir neoficiali archeologijos mėgėjų draugija „Archeologijos draugai ir draugės“ noriai ateidavo jai į talką.

– Kada ir kaip jai kilo mintis, kad galėjo būti būtent tokia – senosios Europos – civilizacija, ir tai paragino ją tyrinėti toliau?

– Kada ir kaip kilo pirmoji mintis apie senosios Europos civilizaciją, sunku pasakyti. Turbūt archeologai geriau atsakytų į šį klausimą. Spėju, kad tai buvo 1972–1974 metais, kai ji rengė knygą apie senosios Europos dievus ir deives. Bet tai galėjo būti vėliau, net dešimt metų vėliau, kai įvairūs atradimai susiklostė į bendrą visumą. Vienu žodžiu, šis atradimas buvo ilgos mokslinės kelionės rezultatas. Nemanau, kad kas nors turėjo ją raginti tyrinėti toliau, – ji savaime tyrinėjo toliau. Bet visos jos korespondencijos su kolegomis nesu skaičiusi, nesu visų pokalbių girdėjusi…

– M. Gimbutienės senosios Europos vaizdinys ir jos taikytas metodas – ne tik aprašyti, bet ir interpretuoti radinius, jų simbolius, sujungti skirtingus mokslus – buvo sulaukę ne tik pritarimo, bet ir kritikos. Kaip tai veikė M. Gimbutienę? Ar tai ją skatino ieškoti naujų įrodymų, ar liūdino?..

– Jos mokslinių metodų bei drąsos interpretuoti radinius kritika liūdino M. Gimbutienę.

Ir ne tik pati kritika, bet ir trynimasis su kritikais, kurie buvo užsispyrę racionalistai, tik faktų pasaulį pripažįstantys, kategoriškai ir siaurai mąstantys, buvo skaudus. Šių kritikų akiratis buvo priešingas jos plačiai pasaulėžiūrai bei įsitikinimui, kad vaizduotė, intuicija ir sintetinis mąstymas apskritai yra svarbūs moksle, ypač humanitariniame ir visuomeniniame.

Nežinau, ar ji dėl kritikos ieškojo naujų įrodymų. Kai kurie kolegos ir kolegės ją užstojo. Pavyzdžiui, kultūros istorikė Charlene Spretnak rašė straipsnius, įrodydama kritikų klaidas ir M. Gimbutienės teorijų teisumą. Joan Marler, M. Gimbutienės literatūrinio palikimo vykdytoja, baigia disertaciją apie M. Gimbutas mokslinio darbo kritiką, tai yra tos kritikos kritiką. Pastarųjų penkerių metų tyrinėjimai pagal naujus metodus, ypač genetinę DNA analizę, įrodo M. Gimbutas Kurganų – protoindoeuropiečių – teorijos galiojimą, pavyzdžiui, straipsnis „The Skeletons in the Lake“ 2020 metų gruodžio žurnale „The New Yorker“.

– Kaip bendrai buvo priimtos jos paskaitos, jos idėjos? Žinau, kad jos idėjos buvo itin svarbios ir ekologinių, feministinių judėjimų dalyviams. Taip pat – įvairių neopagonių bendruomenėms, kurioms M. Gimbutienė buvo tolerantiška, bet joms nepriklausė.

– Kiek esu girdėjusi mamą kalbant ar mačiusi jos paskaitų įrašus, atrodo, ji labai sudomindavo auditoriją. Pavyzdžiui, jai pasakojant apie senosios Europos civilizaciją Santa Monikoje 1991 metais, auditorija buvo užsidegusi.

Manau, jos idėjos labiau palietė ekologinį judėjimą ir neopagonių veiklą Lietuvoje negu Amerikoje. Ne visi feminisčių rateliai Amerikoje yra aktyvūs ekologiniame judėjime.

Taip, feminisčių draugijos buvo draugiškos M. Gimbutienei, rodos, iš jų tinklo atsirado filmuotoja Donna Read, „Signs Out of Time“ kūrėja.

– Kokie žmonės, Holivudo aktoriai, garsūs menininkai atvykdavo į svečius sužinoti apie M. Gimbutienės atradimus plačiau?

– Vieną sykį pasirodė Jane Fonda, lankėsi aktorė, aktyvistė Olympia Dukakis. Tiek to Holivudo. Neteko man visų svečių sutikti, pavyzdžiui, 1981–1987 metais.

Labiausiai prisimenu kai kurias mamos koleges bei kolegas, studentus ir „Archeologijos draugus“, kurie gal ir kalbėdavo apie kasinėjimus bei atradimus. O apsilankantys lietuviai prieteliai, daugelis jų – Dailiųjų menų klubo nariai kalbėdavo apie lietuvių literatūrą, kultūrinę veiklą ir t. t.

Pirmaisiais UCLA profesoriavimo metais buvo įprasta ruošti vakarienes kolegoms ir būti kviečiamai pas juos. Ne sykį lankėsi indoeuropiečių programos slavistai, lingvistai ir estas mitologas Jaanas Puhvelas su žmona. Jų pokalbiai buvo labai gyvi, nors neatsimenu tematikos.

– VDU dėstėte lietuvių išeivijos literatūros kursą.

– 2010 metais VDU dėsčiau lietuvių išeivijos literatūros kursą kartu su prof. Dalia Kuiziniene, kitka – atskirai. Anksčiau, 1991–1993 ir 1997 metais, dėsčiau lyginamąją literatūrą ir anglų kalbą VDU.

– Ar M. Gimbutienė įdiegė susidomėjimą literatūra?

– Jei kas sudomino, tai pasaulinės literatūros mokytojas gimnazijoje sudomino mane literatūra, bent laikinai. Tačiau namuose Bostone ir Los Andžele visada būdavo daug knygų ir savaime vertinau lietuvių literatūrą bei poeziją. Gimtadieniams ir Kalėdoms dovanų gaudavau lietuviškų knygų.

Per tėvelius ir jų visuomeninį ratą esu sutikusi kai kuriuos lietuvių išeivijos rašytojus ir poetus, pavyzdžiui, B. Brazdžionį, Faustą Kiršą, Birutę Pūkelevičiūtę, kunigą Mykolą Vaitkų, Praną Lembertą, Henriką Nagį, Kazį Bradūną, Stasį Santvarą, Antaną Gustaitį, kuris buvo mokytojas lietuvių mokykloje. Los Andžele – Alę Rūtą-Arbienę, Praną Visvydą, Bronį Railą, Liudą Dovydėną ir kitus.

– Kiek buvo kalbama, pasakojama apie Lietuvą?

– Nedaug, progomis, tarp svečių, po kelionių Lietuvon. Apie Lietuvą gal daugiau išmokau lietuvių šeštadieninėje mokykloje ir vėliau gyvendama ar apsilankydama Lietuvoje.

– Kaip buvo supažindama su lietuvių kultūra šeimos rate ir Amerikos visuomenėje?

– Šeimos rate buvo kalbama lietuviškai, Kalėdos ir Velykos švenčiamos pagal lietuviškas tradicijas. Lietuvių kultūros buvo galima paragauti bostoniečių veikloje, pavyzdžiui, Antano ir Aleksandros Gustaičių parengtuose vaidinimuose, Jeronimo Kačinsko choro koncertuose, meno parodose.

Marija ir Jurgis Gimbutai porą metų vadovavo lietuvių kultūros klubui Bostone, tad girdėdavau, kas ten planuojama, ar tai profesoriaus Vytauto Kavolio paskaita, B. Pūkelevičiūtės literatūrinis vakaras, ar Viktoro Vizgirdos paskaita apie tapybą. Be to, dalyvavau skaučių veikloje – Kaziuko mugėse, stovyklose, kuriose nuolat pasireikšdavo močiutė Elena Gimbutienė.

Los Andžele, Kalifornijoje, studijų metais prisidėjau prie Skautų akademikų draugijos ir lietuvių tautinių šokių grupės.

– Kaip šeimai pavyko nepamiršti savo šaknų ir jas puoselėti?

– Svarbiausia – išlaikyti kalbą. Dalyvavimas lietuvių veikloje – skautų stovyklose, įvairių draugijų subuvimuose, „Santaros-šviesos“ suvažiavimuose – irgi primindavo šaknis.

Studijuodama Indianos universitete doktorantūrą stengdavausi įtraukti lietuvių literatūrą, poeziją ir folklorą į kursinius darbus, išversdama tam reikalui tekstų, ir tada vis labiau pamėgau lietuvių literatūrą ir tautosaką.

– Ar M. Gimbutienė neplanavo grįžti į nepriklausomą Lietuvą?

– Negirdėjau, kad būtų planavusi. Jai buvo vėlu persikelti į tėvynę. Ji buvo pripratusi prie savo namų ir aplinkos Kalifornijoje. Bet ji labai džiaugėsi nepriklausomybės atkūrimu ir savo kelione Lietuvon 1993 metais, kai priėmė garbės daktaro vardą Kaune, VDU.

– Ar nenorėtumėte grįžti gyventi Jūs?

– Porą sykių galvojau apie tai, vienu metu ruošiausi kraustytis, bet apsigalvojau – ne, nes vis dar tvyrojo mąstymo, elgesio ir bendravimo skirtumai tarp sovietmetį pergyvenusių ar sovietmečiu augusių žmonių ir išeivijos lietuvių. Be to, esu pripratusi prie Kalifornijos klimato.

– Kaip manote, ar M. Gimbutienės tyrimai, jos palikimas pakankamai vertinami? Ar Lietuvoje ji pakankamai pažinta ir įvertinta kultūros, akademinės bendruomenių?

– Manau, taip. Tai mayti iš jos 100-mečio programos Lietuvoje: įvairios parodos, konferencijos, seminarų ciklai, varžybos moksleiviams ir mokytojoms, kiti renginiai. Ši plati programa supažindins visuomenę su M. Gimbutienės moksliniu darbu, o kultūrinės ir akademinės bendruomenės ją šiek tiek pažįsta nuo tų laikų, kai ji atvykdavo į sovietinę Lietuvą skaityti paskaitų ir susitikti su kolegomis.

Kiek ji pažinta ir įvertinta, priklauso nuo pavienių mokslininkų ir studentų specialybių, jų susidomėjimo Europos archeologija ir baltų mitologija. Savo gyvenimo paskutiniais dešimtmečiais M. Gimbutienė buvo labai šiltai priimama ir vertinama Lietuvoje.

Lietuvos kronika 1994 - 11 (1693)  Atsisveikinimas su Marija Gimbutiene

Sausio 26 d., antradienį, 10 valandą Lietuvos Respublikos prezidento rūmų Baltojoje salėje vyks virtuali konferencija „Stiprybės semiuosi iš Lietuvos“, skirta Marijos Gimbutienės šimtmečiui. Virtuali konferencija su vertimu į gestų kalbą bus tiesiogiai transliuojama portale LRT.lt.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt