Nelės Savičenko ir Gyčio Ivanausko auklėtinės Ingos Juškevičiūtės vaidmuo Oskaro Koršunovo / Jaunimo teatro spektaklyje pagal Henriką Ibseną „Laukinė antis“ tapo įvykiu. Aktorės sukurta Hedviga žavisi ir žiūrovai, ir kritikai. Neliko skolinga ir „Auksinių scenos kryžių“ komisija, Teatro dieną įvertinusi aktorę Pradedančiojo menininko apdovanojimu.
„Kaip visada, laimi tikrumas ir nuoširdumas. [...] Jaunoji aktorė trumpiausiomis sceninėmis akimirkomis veiksmą praturtina sudėtingiausių jausmų amplitude. Ji labai organiška, ir tai yra didžiausias spektaklio turtas“, – „7 meno dienose“ rašė teatro kritikė Daiva Šabasevičienė.
Alytuje užaugusi aktorė trylikametės Hedvigos personaže atpažino save. Paauglystėje ji dažnai nukeliaudavo į vaizduotės pasaulį, su draugėmis rengė pasirodymus prie gimtojo namo laiptinių Miško gatvėje. Sulaukdavo ir žiūrovų – geraširdžių kaimynų – dėmesio. Kelias į teatrą galbūt nebuvo sklandus ir lengvas, tačiau LRT.lt pašnekovė laiminga juo pasukusi. Džiaugiasi sėkme, o kur dar spektaklio gastrolės – „Laukinė antis“ rudenį pakviesta į Ibseno teatro festivalį Norvegijoje.
Pjesėje pasakojama apie Ekdalių šeimą (Jalmaras Ekdalis – Valentinas Novopolskis, Gina Ekdal – Aušra Pukelytė ir Neringa Varnelytė, Hedviga – Inga Juškevičiūtė ir Gintautė Rusteikaitė), kurios kasdienybę sujaukia svečias iš praeities Gregersas Verlė (akt. Donatas Želvys). Šis tiesos fanatikas atskleidžia šeimininkams jų praeities paslaptis ir sugriauna laimingo gyvenimo iliuziją.
Įsimintini metai
– Oskaras Koršunovas Henriko Ibseno „Laukinę antį“ iš pradžių ketino statyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, džiaugėsi radęs savąją Hedvigą. Tačiau susiklostė kiek kitaip ir spektaklis pernai rudenį atsirado Jaunimo teatro scenoje. O kaip tu jame atsiradai, kada susipažinai su režisieriumi?
– Oskaras pirmąkart galbūt mane pamatė, kai Laura Kutkaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) statė Antono Čechovo „Žuvėdrą“, vaidinau Mašą. Laura pakvietė Oskarą, režisūros kurso vadovą, į spektaklio peržiūrą. Nemanau, kad jis prisimena, kaip tada žvilgtelėjęs į mane šyptelėjo. Neneigiu, jis garsus režisierius, bet man pasirodė labai atpažįstamas, artimas, toks... dėdė.
Daug dar galėčiau pasakyti, bet užteks ir tiek.
Paskiau, po studijų, su kurso drauge Vaidile Juozaityte pradėjome Nacionaliniame teatre dirbti su šia pjese. Tada ir susipažinome su Oskaru Koršunovu. Pjesė labai patiko, viskas Ekdalių šeimoje man buvo aišku. Ir kai nutraukė tą darbą, labai gailėjausi.
Paskui mus vėl surinko Jaunimo teatre, vėl buvo atranka. Vaidinti Hedvigą likome trise: aš, Gintautė Rusteikaitė ir Aistė Rocevičiūtė. „Laukinė antis“ – mano debiutinis spektaklis, tokių didelių vaidmenų nebuvau turėjusi.
– Kas tau svarbu Hedvigos vaidmenyje, ką jis tau atskleidžia?
– Iš tiesų labai nelengva suvaidinti paauglę, nes tai sudėtingas amžiaus tarpsnis. Man pačiai tai buvo įsimintiniausi mano gyvenimo metai. Nežinau kodėl, gal kad tada skyrėsi tėvai. Prisimenu, kaip jaučiausi, ką dariau.
Šiaip labai mėgstu dirbti su vaikais, vedu LRT TELEVIZIJOS laidą „Čia dabar?!“. Gerai suvokiu, kad vaikai skirtingi ir kiekvienas tokio amžiaus vaikas elgiasi savaip. Gal dėl to ir režisierius norėjo spektaklyje trijų mergaičių, kad pamatytų, kuriai labiau pavyks įkūnyti Hedvigą. Patiko jo mintis: neįsivaizduoju, ką reiškia būti trylikos metų mergaite, todėl negaliu patarti, kaip turėtumėte ją vaidinti.
„Laukinę antį“ skaičiau tiek kartų, ji taip gerai parašyta, kad man atrodė, jog Hedvigos neįmanoma blogai suvaidinti. Nemoku paaiškinti to jausmo, kai atpažįsti save pjesės pasaulyje, toje šeimoje, tame Ekdalių name Norvegijoje. Dar ten senelis yra (Senasis Ekdalis, akt. Valerijus Jevsejevas), o aš ilgai gyvenau su savo seneliu.
Visi pjesės personažai man atrodo amžini: vyras, žmona, senelis, dukra... Ir iš tų šeimos aplinkybių atsiranda kažkoks juodulys, melas – man tai atrodo taip tikra, nes ir dabar taip vyksta kurioje nors šeimoje. Ir man taip buvo, todėl viską suprantu, jaučiu, žinau. Gal dėl to man ir pavyko.
Kartais pagalvoju apie Lietuvos politinę situaciją: ar jie mato jaunąją kartą, kai priima tokius sprendimus?
Aš Hedvigą apkabinau kaip save vaikystėje ir kažkaip ja pavirtau.
– Tavąją Hedvigą daugelis teatro kritikų įvertino kaip vieną didžiausių spektaklio vertybių.
– Tačiau labai svarbu ir scenos partneriai. Jie profesionalai, bet ir nuostabūs žmonės, taktiški, mieli. Man tai labai brangu, nepaprastai džiaugiuosi, kad patekau į tokią aplinką. Kartą pagalvojau – negali būti, kad visa tai baigsis ar kas nors atsitiks ir manęs čia neliks. Ateidavau į repeticijas dviem, trimis valandomis anksčiau, man taip patikdavo visų laukti! Nepaprastai smagu buvo dalyvauti kūrybiniame procese.
Apdovanojimo nesitikėjo
– Kurie epizodai labiausiai įsiminė repetuojant „Laukinę antį“?
– Jų buvo daug ir įvairių, smagių ir nesmagių. Visus labai vertinu, man jie buvo akis atverianti patirtis. Labai įsiminė tie paskutiniai aptarimai po repeticijų prieš premjerą. Vėlus vakaras, jau reikėtų grįžti pas šeimas, bet pradedame kalbėtis, mėgindami suvokti, ko dar nepastebėjome Ibseno kūrinyje. Man tai labai brangu, niekada to nepamiršiu.
Oskaras kiekvienai Hedvigos atlikėjai liepė parašyti monologą apie tai, kuo ji norėtų tapti. To monologo nėra pjesės originale. Man pasiūlė parašyti, kad Hedviga nori tapti aktore, vaidinti scenoje. Toks variantas man truputį pasirodė cringe, na, bet gerai... Tą patį vakarą namie parašiau nuoširdų Hedvigos monologą, jis neblogai suveikė.
– Kaip pati vertini apdovanojimą pradedančiajai menininkei?
– Nežinau, ar manimi patiki, kai pasakau, kad jo visiškai nesitikėjau. Džiaugiausi, kaip gerai, kad kažkas mane pastebėjo, kad atsidūriau nominantų sąraše ir galėsiu dalyvauti renginyje. Ateinu į jį, visi vilki juodai, iškilmingai. O aš visa žydra su žydru kostiumėliu. (Juokiasi.)
Persmelkė nuojauta, kai scenoje pamačiau Donatą Želvį, atėjusį paskelbti laureato. Pagalvojau, hm, kaip būtų juokinga! Dar prieš tai jis pasakė, kad jaučia, jog perskaitys mano pavardę. Visi tikėjo, išskyrus mane.
– Kokių dar vaidmenų esi sukūrusi?
– Su aktore Jurga Kalvaityte vaidiname teatro „Labas“ spektaklyje „Žodžiai, sklidę miškais“ (rež. Urtė Sėjūnaitė) apie poetes partizanes Dianą Glemžaitę ir Ireną Petkutę. Labai įdomi spektaklio koncepcija.
Visą gyvenimą tarp moterų
– O kaip apskritai atėjai į teatrą?
– Nežinau, kas taip sudėliojo, bet užaugau labai saugioje, gražioje, geroje kaimynystėje – Miško gatvėje Alytuje. Buvo daug draugų, turėjau daug draugių. Kažkodėl mums labai rūpėjo rengti visokius renginius prie kiekvienos laiptinės. Kabindavome plakatus, už tai gaudavome pylos. Vykdavo ir „Dainų dainelė“, ir cirko pasirodymai, ir magijos šou. Užaugau su tokia nuostata – reikia veikti, išmėginti save, nebijoti, kai visi į tave žiūri.
Gal ir trauma dėl tėvų skyrybų paveikė, o gal tai, kad esu vienturtė: persikeldavau į svajonių pasaulį, įsivaizduodavau, kuo norėčiau būti, ką daryčiau, kaip galėčiau atrodyti. Mokyklos laikais į tai įdėjau labai daug energijos.
Lankiau teatro būrelį, jam vadovavo nuostabioji Svetlana Žadeikienė, tikra dzūkė, rašanti dzūkiškas knygas vaikams. Puikus pavyzdys, kaip tokio amžiaus moteris gali aprėpti šitiek skirtingų veiklų.
Visą gyvenimą esu tarp moterų. Man taip saugiau. Norėjau turėti draugių, ir labai tai vertinu iki šiol. Būtent su merginomis pajutau teatro smagumą: daug kalbėjomės, bendravome, kūrėme. Tada pradėjau galvoti rimčiau, ar teatras – mano kelias? Pajutau, kad turiu būti scenoje, kažką įrodyti.
– Kurie vyresnės kartos aktoriai ar aktorės tave žavi?
– Man labai gera bendrauti su Valentinu Novopolskiu. Jaučiu jo tėviškumą, šilumą. Jaučiu, kaip jis linki man gero. Vienas tyriausių sutiktų žmonių.
Kartais stebina, kaip kai kurie aktoriai, kuriuos žinau nuo vaikystės, atsisako senti. Ne priešinasi laikui, o eina kartu su juo, tobulėja, dirba su jaunais režisieriais. Mane tai taip džiugina. Ir įkvepia drąsos, kad ir man bus viskas gerai, kad senėjimas – nieko baisaus. Pažiūrėkite, kokia grakšti Nelė! Arba, tarkime, Vitalija Mockevičiūtė – man ji tokia nuostabi aktorė. Būtent ji yra pavyzdys, kaip aktoriai nesipriešina laikui. Tokie žmonės džiugina.
„O vaiką jūs palikite ramybėje“
– Kaip manai, ar Hedvigos istorija nėra savaip simbolinė ir šiandienos Lietuvai, kai tam tikri veikėjai tampa panašūs į tuos dogmatiškus Kremliaus senukus ir kėsinasi į jaunosios kartos ateitį? Protesto mitinguose matydamas jaunus žmones pagalvoju apie Hedvigos tragediją.
– Taip, tą labai gerai jaučiu. Jau repetuodama galvojau, kad Hedviga yra ta jauna Lietuvos karta, dėl kurios arba pjaunamasi, arba norima ją sutraiškyti. Jaunimas viską stebi ir mato. Vaikai yra akyli, mato tave kiaurai ir supranta daugiau, nei pats apie save supranti.
Vaidindama vis pagalvoju, kad „Laukinėje antyje“ naikinamas jaunas žmogus. Andriaus Bialobžeskio Relingas sako: „O vaiką jūs palikit ramybėje. [...] dėl Dievo meilės, galit kiek tik patinka aiškintis savo santykius. Bet su Hedviga elkitės atsargiai, sakau jums; antraip galit jai kokią nelaimę užtraukti.“
Kartais pagalvoju apie Lietuvos politinę situaciją: ar jie mato jaunąją kartą, kai priima tokius sprendimus? Juk mums reikės čia gyventi, mes ateisime jūsų pakeisti, užimsime jūsų vietas. Veikiate matydami tik save, tarsi čia gyvensite dar du šimtus metų.
Toks jaunas ir toks mažas jautiesi, kumšteliais mojuoji, mojuoji, ir niekam neįdomu, eik tu iš čia... Man norisi daugiau tokių Relingų, kurie pasakytų: ar nematote, kad kankinate jauną žmogų?!
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
