Gamta – be tekstilės atliekų. Tokį tikslą užsibrėžė mažeikietė, buvusi mokytoja Almantė Karpienė, savo krašte įkūrusi tekstilės dirbtuves „Dirbinyčia“. Čia daiktai taisomi ir prikeliami antram gyvenimui. Nors šio socialinio verslo tikslas mažinti tekstilės atliekas, dirbtuvės netikėtai tapo bendruomenės susibūrimo vieta. Po „Dirbinyčių“ stogu vyksta ne tik šunų dresūros pamokos, įkuriama biblioteka, bet ir žmonės iš naujo atranda pasitikėjimą savimi.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Tekstilės dirbtuvėse „Dirbinyčia“ yra taisoma žmonių atiduota tekstilė, o iš nepataisomos siuvami pirkinių maišeliai, šluostės, prijuostės ir pan.
- Kaimuose žmonėms trūksta laisvalaikio ir darbo, todėl „Dirbinyčia“ siekia atstoti regiono kultūros židinį, kviečiant savanoriauti ir organizuojant įvairias veiklas.
- Daugiausiai į dirbtuvių veiklą įsitraukia senjorės, kurioms savanorystė yra galimybė pasijausti naudingoms, prasiblaškyti, pabendrauti prie kavos puodelio, pavalgyti šilto maisto.
- Septyni „Dirbinyčios“ savanoriai, kurie buvo „visuomenės paraštėse“, įstojo į Užimtumo tarnybą ir susirado darbą.
– Prieš tai buvote anglų kalbos ir technologijų mokytoja. Kodėl nusprendėte darbą mokykloje išmainyti į vadovavimą socialiniam verslui?
– Dirbdama Ruzgų kaimo pagrindinėje mokykloje mačiau prasmę padėti jaunimui išeiti į gyvenimą. Tačiau ši mokykla buvo prijungta prie gimnazijos. Man tai buvo didelis smūgis, nepritariau šiai idėjai, ir išėjimas iš mokyklos buvo mano maištas. Nors mokinių tėvai skambino ir prašė, kad grįžčiau, buvau per daug užsispyrusi.
– Kaip jums kilo idėja įkurti tekstilės dirbtuves?
– Dirbtuvių idėja išsirutuliojo iš kito socialinio verslo. Kartu su kolege Jolita Butkiene įkūrėme daiktų atiduotuvę „Būk su manimi“, nes iki tol Mažeikiuose nebuvo nieko panašaus. Iš žmonių surenkame jiems nebereikalingus daiktus ir juos atiduodame likimo nuskriaustiems žmonėms: bėgantiems nuo karo, smurto, sergantiems. Tarp atiduotų daiktų pasitaikydavo nebenešiojamų drabužių, tad sugalvojome įkurti dirbtuves, kuriose galėtume juos prikelti antram gyvenimui. Kartais tereikia išskalbti drabužį, kad jis būtų vėl tinkamas nešioti.
– Kokia istorija slypi po pavadinimu „Dirbinyčia“?
– Kadangi mano kolegė ir tėvai yra suvalkiečiai, norėjome organizaciją pavadinti suvalkietišku žodžiu. Tačiau neradome tinkamo. „Dirbinyčia“ – tai aukštaitiškas žodis, kuris reiškia dirbtuves. Išgirdę šį pavadinimą, žemaičiai nustemba, bet labai gerai jį įsimena.
– Kaip atrodo darbas tekstilės dirbtuvėse?
– Kasdien gauname didelius kiekius tekstilės: drabužių, batų, namų tekstilės, aksesuarų. Viską peržiūrime, atrenkame. Jeigu reikia įsiūti sagą, pataisyti užtrauktuką ar prairimą, pataisome. Iš nebepataisomų siuvame naujus tekstilinius produktus: šluostes, prijuostes, pirkinių maišelius ir pan. Darbas su tekstile yra juodas, nes tarp drabužių randame visko: peiliukų, adatų, pastipusių žiurkių.
– Kokią misiją tekstilės dirbtuvės vykdo be to, kad prikelia drabužius antram gyvenimui?
– Lietuvos kaimai nyksta ir merdi. Žmonės, neturėdami laisvalaikio, o kai kurie ir darbo, ne tik degraduoja, bet ir regresuoja. Todėl stengiamės atstoti kultūros židinį. Vieną arba du kartus per mėnesį pas mus į dirbtuves atvažiuoja kinologė ir moko žmones, kurie augina šunis, dresūros ir paklusnumo komandų. Dabar įrengiame biblioteką, kadangi tarp atiduotų knygų yra nemažai vertingų ir senų. Taip pat vaikams ir suaugusiesiems vedame edukacijas apie tekstilę ir jos rūšiavimą.
– Kaip sprendžiate darbo trūkumą savo regione?
– Iš tekstilės pasiūtus daiktus parduodame savo elektroninėje parduotuvėje „Mes2“, gauname paramos iš gyventojų ir verslų, tačiau viską išleidžiame patalpų nuomai, komunaliniams mokesčiams, degalams ir savanorių maitinimui. Neuždirbame tiek, kad kurtume darbo vietas, todėl kviečiame žmones savanoriauti mūsų dirbtuvėse.
Savanoriaudami žmonės įgyja pasitikėjimo savimi ir pasiruošia darbo rinkai. Gal skaičiai ir juokingi, bet septyni savanoriai, kurie buvo visuomenės paraštėse, įstojo į Užimtumo tarnybą ir susirado darbą. Sutinku tuos žmones ir jų neatpažįstu. Pamačiusi tų žmonių akis suprantu, dėl ko verta tiek draskytis ir plėšytis. Tam, kad tas žmogus pajaustų savivertę, kad jis žinotų, kad nėra nereikalingas. Visada sakau: „Pasauliui tu esi kažkas, bet kažkam tu esi visas pasaulis.“
– Ar bandėte kreiptis paramos į savivaldybę?
– Į savivaldybę kreipėmės prašydami išnuomoti likusią dalį dabartinio mūsų pastato ne konkurso būdu už simbolinį mokestį. Buvau pas merę, paaiškinau situaciją bei nurodžiau, kokią simbolinę nuomos sumą galėtume mokėti. Deja, buvo nurodyta suma, kuri mūsų tuo metu netenkino. Kol turėjome dalį pastato, savivaldybė sutvarkė stogą. Dabar, kai pastatas visas išnuomotas mums, pastatą tenka remontuoti savo jėgomis.
– Kokie žmonės prisijungia į savanorių gretas?
– Į dirbtuves labiausiai įsitraukia senjorės, kurias savanoriškam darbui atsivežame iš aplinkinių kaimų. Taip pat žmonės iš probacijos tarnybos ir moterys, kurioms sunku susirasti darbą, nes regione moteriai gauti darbą yra ypač sunku. Taip pat į mus kreipiasi asmenys, baigę individualios priežiūros specialisto kursus (žmogus, teikiantis pagalbą žmonėms, kuriems jos reikia dėl amžiaus, negalios ar sveikatos būklės, – LRT.lt) ir norintys atlikti praktiką.
– Ką šiems žmonėms reiškia savanorystė?
– Senjorės dirbtuvėse turi galimybę ne tik padirbėti, pasijausti naudingos, bet ir paprasčiausiai pabendrauti prie kavos puodelio, pavalgyti šilto maisto. Kelios iš jų serga depresija, todėl jos čia savotiškai užsimiršta ir supranta, kad nėra vienos. Kaip smagu žiūrėti į jas ir matyti, kad ši veikla turi prasmę. Šie žmonės gyvenime nėra girdėję apie savanorystę. Taip pat viena mūsų savanorė turi tris vaikus, du iš jų turi stiprią protinę negalią. Savanorystė dirbtuvėse jai yra būdas atsipūsti nuo kasdienybės, kuri tikrai nėra lengva.
Iš sutaupytų lėšų kartais turime galimybę išsivežti savanorius į išvykas. Vieną kartą vykome į Šventąją, tada 72 metų savanorė pirmą kartą pamatė jūrą. Jos iš vandens nebuvo galima iškrapštyti. Ji nuo ryto iki vakaro, kaip tie maži vaikai, iki pamėlynavusių lūpų sėdėjo jūroje. Didžiosios įmonės gali duoti daug, bet mes būsime arčiau žmogaus, labiau jį pamatysime.
