Verslas

2020.06.18 14:32

Šeimos restorano Kauno rajone savininkei karantinas buvo it košmaras: skambindavau dukrai, kad restoraną parduosiu

Gabrielė Sagaitytė, LRT.lt2020.06.18 14:32

Lygiai tris mėnesius dėl koronaviruso pandemijos Lietuvoje trukęs karantinas palietė didžiąją dalį verslininkų. Štai šeimos verslą Kauno rajone, Ramučiuose, turinti Daiva Čapkauskienė neslepia, jog buvo itin sunkių momentų: „Skambindavau dukrai ir sakydavau, kad restoraną parduosiu.“

Ji pabrėžia, kad turėti nuosavą verslą nėra taip paprasta, kaip iš šalies gali pasirodyti.

LRT.lt vėl keliauja aplink Lietuvą! Visą vasarą žurnalistai keliaus po šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Keliauja iš kartos į kartą

Restorano įkūrėja ir siela Daiva Čapkauskienė teigia šiuo verslu užsiimanti jau 25-erius metus. Ramučiuose, kur šiuo metu yra restoranas „DU“, anksčiau buvo D. Čapkauskienės mamos kavinė.

„Iš pradžių mano tėvai verslu užsiimė vieni, o po to aš ėmiau jiems padėti. Iš pradžių buvo baisu ir sunku: nuolat lankėsi įvairios komisijos, reikėjo viską sugalvoti, todėl nenorėjau, kad mano vaikai eitų į šį verslą. Vyresnioji dukra buvo nukreipta į teisės studijas, nenorėjau, kad mane pakeistų, nes tai yra savaitgalinis darbas, sunku, [...] tačiau ji turėjo begalinį norą grįžti pas mane“, – pasakoja restorano įkūrėja.

Šiuo metu šeima gyvena netoli turimo restorano, kurį D. Čapkauskienė vadina šeimos relikvija. Kadangi šeima daugiausiai orientuojasi į mažas šventes, kurioms reikia mažesnių patalpų, nuspręsta rekonstruoti senąją kavinukę, priklausiusią D. Čapkauskienės tėvams.

„Nežinau, kaip dukros verslą perims iš manęs. Aš jį perėmiau iš savo mamos, nieko nemokėjau, viskas prasidėjo nuo nieko, tačiau mano mama labai džiaugiasi, kad jį perėmiau“, – pažymi moteris.

Paklausta, iš kur kilo pavadinimas „DU“, restorano įkūrėjos tvirtina, kad tai įvyko labai spontaniškai.

„Pavadinimas gimė automobilyje, per penkias minutes. „DU“, nes Daiva ir Ugnė. Dvi mamos – aš ir mano mama, dvi dukros, dvi anūkės ir du vyrai – žentas ir mano vyras“, – pažymi D. Čapkauskienė.

Verslui patrauklesnis regionas

Pašnekovė sako, kad konkurentų aplinkinėse vietovėse mažai, esą dauguma orientuojasi į lietuvišką virtuvę, o LRT.lt kalbinta šeima – atvirkščiai, siekia išsiskirti, todėl gamina įvairesnius patiekalus. Restorane tiekiamos tiek šventiškos vakarienės, tiek dienos pietūs.

„Mes nenorime restorano, kur yra visi pasitempę – čia visi ateina atsipalaiduoti su vaikais, leidžiame jiem čia ir basiems vaikščioti“, – tikina verslininkė.

Anot pašnekovės, turėti restoraną užmiestyje yra kur kas palankiau nei, tarkime, Kauno senamiestyje.

Kai kurie klausia, kodėl tai darote ne Vilniaus gatvėje? Aš atsakau – Vilniaus gatvėje jų pilna. Kas aš būsiu Vilniaus gatvėje? Niekas.

„Kai kurie klausia, kodėl tai darote ne Vilniaus gatvėje? Aš atsakau – Vilniaus gatvėje jų (restoranų – LRT.lt) pilna. Kas aš būsiu Vilniaus gatvėje? Niekas. Čia aš turiu savo klientų ratą, žinau visų norus. Turime nuolatinius klientus ir iš Elektrėnų, ir iš Alytaus, ir iš Kedainių“, – tvirtina ji.

Atvyksta dėl jau pamėgtų patiekalų

D. Čapkauskienė sako, kad dėl lokacijos čia mažesnės ir maisto kainos. Dienos pietų kaina siekia 4,90 ir 4,20, euro. Kitų patiekalų kaina restorane svyruoja nuo 8 iki 17 eurų. Ji priduria, kad dėl karantino teko dalies patiekalų atsisakyti.

„Dėl karantino meniu teko sumažinti, nes neišeina tų produktų prisigaminti, tačiau greitu metu turėtume leisti pilną meniu. Kiti lankytojai grįžta ir klausia: „Kada leisite tą burokėlių sriubą?“ Jau jie ją net žino“, – pasakoja D. Čapkauskienė.

Dalį tiekiamų patiekalų D. Čepkauskienė teigia perėmusi iš savo mamos: „Pas mamą buvo dideli čeburekai, mes padarėme tokius „mini“ čeburekus, kad viską susietume.“

Nors daugiausiai ruošiami dienos pietums skirti patiekalai, restorano šeimininkė taip pat sako turinti šefus, kurie paruošia kiek prašmatnesnius valgius. Verslininkės sako daug dėmesio skiriančios restorano estetikai: indams, kuriuose teikia maistą, papuošimams ir pan.

„Norėjome estetikos, grožio. Sakau, gal restoranas už dviejų metų taps viešbučiu, jeigu man vėl kas nors šaus į galvą“, – teigia D. Čepkauskienė.

Karantinas sudavė smūgį

LRT.lt kalbinta verslininkė neslepia, kad karantino laikotarpis buvo itin sunkus. „Gavome tokį smūgį, kurio neturėjome per 25-erius metus. Žinoma, atsilaikėme, tačiau iš pradžių buvo liūdniau, kai reikėjo sugalvoti, kaip viską sustatyti į savas vėžes, kad išgyventume“, – atvirai kalba D. Čapkauskienė.

Nors valstybės paramos sulaukė, D. Čepkauskienė sako, kad esanti skola ypač slegia. „Užtat, kad būtų valstybė davusi (paramą – LRT.lt) tiesiogiai darbuotojui, o tau neuždėję. Bet, aišku, mes dabar gavome paramą, tačiau ją turėsime atidirbti po kažkiek laiko. Tik tiek, kad mes dabar galime vystytis toliau“, – kalba ji.

Per karantiną didžioji dalis restorano darbuotojų buvo prastovose, pasakoja pašnekovė. „Stojome ant nulio, galiu tiesiai šviesiai pasakyti. Išsaugojau 21 darbuotoją, 13 buvo prastovose, keli buvo pasilikę dirbti. Tiems, kurie buvo su vaikais, buvo skirtas nedarbingumas. Dabar po truputį grįžtame į pilnas pajėgas“, – sako D. Čepkauskienė.

Nors su papildomomis skolomis, tačiau D. Čepkauskienė džiaugiasi išsaugojusi darbuotojus. „Didelė dalis darbuotojų labai suprato šią situaciją. Jeigu gaudavo 1000 eurų atlyginimą, per karantiną – minimumus”, – pažymi ji.

Pašnekovė džiaugiasi savo darbuotojų lojalumu ir atkreipia dėmesį, kad šiomis dienomis juos surasti yra išties sudėtinga.

„Aš pusę metų ieškojau darbuotojų nuo atidarymo. Praėjusią vasarą susistačiau pirmą komandą rugsėjo mėnesį, o turbūt gyvenimo aprašymų begalę turėjau, todėl didžiausia baimė buvo, kad juos atleisti galėjai labai greitai, bet kaip dabar reikėtų juos greitai surasti...“, – svarsto moteris.

Valstybės paramą verslui D. Čapkauskienė tikina vertinanti teigiamai: „Man viskas gerai, gavome visko, ko prašėme, [...] Verkia galbūt tie, kurie tik atsidarė restoranus, investavo daug pinigų, pelno nėra, o iš kur gauti, jeigu tu nerodai pelno? [...] Skaičiau, kad kai kurie negavo, esą neduoda, bet neduoda, nes tu neturi kažko.“

Kaip pasakoja D. Čapkauskienė, iš pradžių buvo baimė, kad viskas žlugo.

„Aš visada sakau, kad jeigu kažkas įvyko, taip turėjo būti, kad iš to būtų pasimokyta. Reikėjo sugalvoti, kaip iš to išeiti. Tu iškart imi ir suskaičiuoji, ką tu uždirbdavai, kaip tu ėjai į priekį, dėl to, kad tiek uždirbai ir tau per vieną dieną viskas krenta. [...]

Buvo labai daug baimės. Vienas vairuotojas pasakė, kad prekių nevešiu, nes turiu cukrinį diabetą ir man prekes reikėjo vežti pačiai. Patys viską darėme, važiavome. [...] Vienas kito palaikymas labai padėjo. Darbuotojai sakė „nepergyvenk, viskas bus gerai“, – išgyvenimais dalijasi moteris.

Pabrėžia didelius mokesčius

Ramučiuose verslą turinčios moterys greitu metu viliasi ne tik tiekti maistą, bet ir organizuoti įvairius renginius. „Norime padaryti terasą, daryti gyvos muzikos koncertus dienos metu. [...] Bandysime. [...]“, – sako D. Čapkauskienė.

Paklausta, kaip vertina verslininkų padėtį Lietuvoje, Kauno rajone restoraną turinti D. Čapkauskienė akcentuoja didelius mokesčius.

„Daug susimokame. Taip, kad yra lengva, kai kiti sako va atsidarysiu restoraną – aš tikrai jiems nepavydžiu. [...] Nereikia norėti, kad atsidarius restoraną bus gerai – tai yra labai sunku ir aš niekam nepavydžiu, kas nori atsidaryti restoraną. [...] Buvo tokių momentų, kai norėjau viską mesti. Skambinu dukrai ir sakiau, kad restoraną parduosiu. [...] Per karantiną galbūt kažkiek fiziškai pailsėjome, bet psichologiškai pavargome“, – pažymi D. Čapkauskienė.

Šeimos restoraną įkūrusi moteris sako, kad per karantiną gelbėjo tik šeimos palaikymas. „Gale mėnesio ateina 5 tūkst. eurų PVM ir tu žinai, kad tikrai jų nesumokėsi. Bent ramino tai, kad galėsi juos sumokėti vėliau. [...] Pamenu, kai VMI sąrašuose radau save ir sakiau „Valio, aš nukentėjusi, man bus lengvatos!” Apie viską galima parašyti knygą. Jeigu kas nors pavydi, tai tegul nepavydi, nes turėti restoraną nėra taip lengva, kaip atrodo“, – tikina D. Čapkauskienė.