Kai penktoje klasėje suprastėja vaiko mokymosi rezultatai ar sumažėja motyvacija mokytis, tėvai dažnai pradeda nerimauti. Tačiau šiame amžiuje vyksta kur kas svarbesni pokyčiai nei keli prastesni pažymiai. Vaikas pradeda žengti į paauglystę, ieško daugiau savarankiškumo, mokosi prisiimti atsakomybę ir vis dažniau kelia klausimą, kodėl apskritai reikia mokytis vienų ar kitų dalykų.
Penktoje klasėje keičiasi ne tik pažymiai
Mano įsitikinimu, 5–8 klasių laikotarpis yra vienas svarbiausių visame ugdymo kelyje. Tuo metu vaikas išgyvena didžiulę asmeninę transformaciją. Jis jau nebėra mažas vaikas, tačiau dar nėra ir suaugęs žmogus. Kartu su fiziniais pokyčiais atsiranda daugiau klausimų apie save, savo vietą tarp bendraamžių, santykį su autoritetais, atsakomybę.
Viena vertus, iš mokinio tikimasi, kad jis mokysis, laikysis susitarimų ir prisiims atsakomybę už savo veiksmus. Antra, visa tai vyksta tokiu metu, kai jis pats dar tik mokosi suprasti save ir savo galimybes. Todėl šiame etape ypač svarbus tiek tėvų, tiek mokyklos aplinkos įsitraukimas ir dėmesys.
Kuo daugiau laisvės suteikiame jaunam žmogui, tuo daugiau klausimų ir iššūkių jam kyla. Todėl mokykloje reikėtų sukurti tokią ugdymo aplinką, kurioje kiekvienas mokinys būtų matomas, išgirstas ir gautų jo poreikius atitinkantį individualų dėmesį, o ne jaustųsi tik vienas iš daugelio.
Didžiausia tėvų klaida
Pereinant iš pradinės į pagrindinę mokyklą, daugelis tėvų susiduria su nauju iššūkiu. Iki tol vaiką kasdien lydėjo vienas mokytojas, kuris ne tik mokė, bet ir nuolat stebėjo jo pažangą, primindavo apie užduotis bei padėdavo planuoti dieną. Penktoje klasėje situacija pasikeičia – atsiranda daugiau mokytojų, daugiau atsakomybės ir daugiau savarankiškumo.
Būtent todėl nemaža dalis tėvų pradeda nerimauti, ar vaikas sugebės susitvarkyti su didesne laisve. Kyla noras tikrinti, kontroliuoti ir įsitraukti į kiekvieną mokymosi žingsnį.
Dažnai matau, kad būtent čia slypi viena didžiausių klaidų. Savarankiškumas ir atsakomybė neatsiranda tada, kai vaikas yra nuolat kontroliuojamas. Priešingai – šie gebėjimai formuojasi tada, kai jam suteikiama galimybė pačiam priimti sprendimus, susidurti su pasekmėmis ir iš jų mokytis.
Kai tėvai, matydami pirmuosius sunkumus, ima dar labiau spausti ir kontroliuoti, dažnai susiformuoja uždaras ratas – vaikas praranda motyvaciją, rezultatai prastėja. Ilgainiui tai gali skatinti ne atsakomybę, o pasipriešinimą ir nusivylimą mokymusi.
Kodėl tradicinis ugdymo modelis vis sunkiau motyvuoja paauglius mokytis?
Paauglystėje formuojasi ne tik mokinio asmenybė, bet ir jo požiūris į mokymąsi. Būtent šiame amžiuje vaikams darosi vis sunkiau priimti tai, kas jiems atrodo beprasmiška.
Kuo labiau formuojasi jauno žmogaus asmenybė ir savarankiškumas, tuo sunkiau jam priimti veiklas, taisykles ar metodus, kurių prasmės jis nesupranta. Tai galioja ir mokymuisi.
Viena didžiausių problemų yra ta, kad daliai mokinių tradicinis mokymosi modelis nebesukuria aiškaus atsakymo, kodėl apskritai reikia mokytis. Daugelį dešimtmečių nusistovėjęs mokymosi modelis, kai mokinys ateina į klasę, atsisėda ir klausosi mokytojo pasakojimo, šiandien vis dažniau susiduria su motyvacijos problema.
Viską, ką mokytojas pasakoja, šiandien galima susirasti per kelias minutes. Todėl mokiniams vis sunkiau suprasti, kodėl jie turi tiesiog sėdėti ir klausytis. Problema nėra žinios ar mokytojai. Problema atsiranda tada, kai mokinys nebemato ryšio tarp to, ką mokosi klasėje, ir realaus gyvenimo. Tuomet mokymasis tampa pareiga, o ne prasminga veikla.
Dar vienas iššūkis – dėmesio išlaikymas. Kai mokymasis grindžiamas vien klausymusi, daliai mokinių sunku išbūti net ir 45 minučių pamoką. Kuo labiau mokinys priverstas prisitaikyti prie jam nesuprantamų mokymosi būdų, tuo sudėtingesnis tampa jo mokymosi procesas.
Kai žinios tampa įrankiu, o ne tikslu
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie mokymosi būdus, kurie leidžia mokiniams ne tik kaupti žinias, bet ir suprasti, kam jos reikalingos. Vienas iš tokių yra projektinis mokymasis.
Man atrodo, kad viena svarbiausių projektinio mokymosi stiprybių yra ta, jog jis leidžia mokiniams pasaulį matyti ne per atskirus mokomuosius dalykus, o kaip visumą. Mokykla yra organizuota pagal atskirus mokomuosius dalykus, tačiau gyvenimiškos problemos nėra suskirstytos į matematiką, biologiją ar istoriją.
Mokiniui sprendžiant projektini iššūkį, svarbiausia ne dalykas, o užduotis, problema ar kūrybinė idėja, kuriai reikia rasti sprendimą. Pavyzdžiui, mokiniai gali gauti užduotį sukurti verslo idėją. Tuomet jiems tenka apskaičiuoti biudžetą, atlikti rinkos analizę, parengti pristatymą ir argumentuoti savo sprendimus. Tokiame projekte žinios tampa ne galutiniu tikslu, o priemone rezultatui pasiekti.
Būtent tada atsiranda ryšys tarp žinių ir realaus gyvenimo. Mokinys pradeda suprasti, kad taikydamas žinias gali sukurti konkretų rezultatą.
Mano manymu, tai yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl toks mokymasis motyvuoja. Todėl 5–8 klasių mokinių tėvams, besirenkantiems mokyklą, siūlyčiau pasidomėti ne tik ugdymo programa ar mokymosi rezultatais. Ne mažiau svarbu suprasti, kaip organizuojamas pats mokymosi procesas. Ar mokiniai didžiąją laiko dalį praleidžia klausydamiesi ir atkartodami informaciją, ar turi galimybę spręsti problemas, ieškoti atsakymų ir patys atrasti įgyjamų žinių prasmę.
