Gegužės 9-ąją švenčiame Europos Sąjungos, kaip taikos projekto, dieną, tačiau karo debesys virš jos vėl telkiasi. Užuot laukę, kol karas mus suvienys, turime susivienyti tam, kad jo išvengtume. Rusija nekeis savo imperialistinės politikos, kol nebus sustabdyta Ukrainoje. Ji puls Europą, jei būsime silpni.
Pasikliauti vien JAV apsauga pavojinga. Tačiau dabar mūsų kariuomenės primena bonsus: jos mažos, brangios ir trapios. Mums reikia vieno tvirto ąžuolo, po kuriuo galėtume pasislėpti nuo audros.
Laimei, Europai nereikia plano B vietoje JAV dominuojamo NATO. Galime grįžti prie plano A – Europos Gynybos sąjungos, su bendru sprendimų priėmimu, integruotomis vadovavimo struktūromis, strateginiais pajėgumais ir greitojo reagavimo pajėgomis. Tokia Gynybos sąjunga nedubliuotų NATO, bet ją stiprintų – turėdama tvirtą europinį ramstį jos centre, gebantį veikti savarankiškai, jei reikia. Atskiriamą, bet ne atskirtą.
Du trečdaliai europiečių nori, kad Europa galėtų apsiginti savarankiškai. Jei nedelsdami imsime veikti, Europa gali apsaugoti 450 milijonų piliečių laisvę ir įgyvendinti savo pamatinį pažadą kurti taiką. Tačiau pažanga išlieka lėta – nacionalinių vyriausybių žodžių nelydi veiksmai.
Bandome pirkti laiką, bet iš tiesų jį švaistome
Pastaraisiais metais ES ir JAV „diplomatija“ reiškė laiko pirkimą per nuolaidžiavimą. Tačiau po metų JAV spaudimo Ukrainai, vienašalių tarifų, kišimosi į mūsų rinkimus ir grasinimų aneksuoti Grenlandiją akivaizdu, kad ši strategija žlugo.
Užuot švaisčiusi laiką šiai nesėkmingai strategijai, Europa turėjo jį išnaudoti plėsdama savo gynybos pramonę, stiprindama karinius pajėgumus ir didindama atsparumą hibridinėms atakoms bei užsienio kišimuisi.
Nors nacionaliniai lyderiai ne kartą išreiškė politinį norą tai daryti, tikros politinės valios trūksta. Spartus Europos artilerijos sviedinių gamybos augimas rodo, kad tai įmanoma, jei tokia valia yra. Deja, kitose srityse panašaus pagreičio nematyti. Tai kelia pavojų europiečiams.
Klumpama ties pirmaisiais žingsniais
Būsimi teisės aktai, vadinamasis „gynybos omnibusas“, numato pirmuosius žingsnius: trumpinti laiką ir mažinti biurokratiją gynybos gamybai, integruoti mūsų gynybos rinką ir sudaryti sąlygas bendriems pirkimams.
Tačiau trumparegiški savanaudiški interesai ir seni įpročiai, naudingi didelėms tradicinėms pramonėms, ir toliau blokuoja tikrą pažangą. Gynybos pirkimų srityje tokios nuostatos trukdo teikti pirmenybę ES pagamintai įrangai. Bandymai silpninti automatinį leidimų išdavimą pasibaigus terminams gali lemti kritinių gynybos gamybos objektų vėlavimą metais. Vidaus ES perdavimo licencijos (Intra-EU transfer licenses) ir komponentų reglamentavimas lieka užblokuoti, trukdant panaikinti nacionalines kliūtis prekybai gynybos priemonėmis.
Bendri įrangos pirkimai galėtų sutaupyti iki 100 mlrd. eurų per metus. Tačiau valstybės narės tebėra įsitvėrusios savo nacionalinių pozicijų. Šie teisės aktai turėjo būti priimti jau praėjusiais metais. Per tą laiką Putinas suformavo 6 naujas divizijas. Nors turime bėgti rekordiniu tempu, valstybės narės klumpa ties pirmaisiais žingsniais.
Laimėkime lenktynes
Tai turi keistis. Europa privalo veikti kaip vieninga jėga. Tik kartu galime sukurti strateginę autonomiją gynybos, energetikos ir pramonės srityse. Laikas spaudžia. JAV nustatė terminą iki 2027 m., kad europiečiai prisiimtų didesnę atsakomybę NATO. Po įvykių Irane šis terminas gali ir sutrumpėti. Tai įmanoma tik glaudžiai bendradarbiaujant su pagrindiniais partneriais – Jungtine Karalyste, Norvegija, Kanada ir ypač – Ukraina.
Trys kertiniai žingsniai:
- skubiai priimti gynybos omnibusą;
- sukurti tikrą bendrą gynybos rinką, mažinti priklausomybes pirmenybę teikiant europiniams gaminiams, didinti sąveikumą ir pasiekti masto ekonomiją;
- sukurti Europos Gynybos sąjungą, kuri stiprintų NATO, bet galėtų veikti nepriklausomai nuo JAV.
Europos Komisija ir Europos Parlamentas yra pasirengę. Dabar reikia valstybių narių veiksmų. Todėl mūsų kvietimas visoms ES šalims minint Europos dieną paprastas: kurkite Europos Gynybos sąjungą – ir darykite tai dabar.
Kaip yra sakęs vienas iš ES kūrėjų, belgas Paul-Henri Spaak: „Dar ne vėlu, bet jau laikas.“
