Vilniaus meras Valdas Benkunskas jau atidarė 2027 m. rinkimų kampaniją. Tik pasirinko ne modernaus miesto viziją, o akmens amžiaus programą: apeliuoti į juodžiausią instinktą nepažįstamąjį pasitikti trenkiant kuoka per galvą.
Šiuolaikinė ksenofobija čia liejasi laisvai: raudonais dažais braukiamos svetimos kalbos, žadamas užsieniečių skaičiaus mažinimas, o vietoj maldos namų – deportacijos.
Tačiau šis pigus pataikavimas tamsiausioms prigimties pusėms turi milžinišką kainą mūsų saugumui. Kainą, apie kurią meras ar jo konservatorių partija tyli, bet kurią mums visiems teks sumokėti prie 5-ojo NATO straipsnio prekystalio.
Liaudies išmintis šią kainą apibūdina taikliai: „kaip šauksi, taip atsilieps“ arba „nespjauk į šulinį, nes pačiam teks gerti“. Pareigas einantys politikai, žinoma, tikisi, kad jų reitingai pakils, o prispjaudytą vandenį gersime mes – todėl jiems tai atrodo ideali strategija. Ypač dabar, kai rinkėjai jaučiasi nesaugūs dėl išorės grėsmių, ekonominių krizių ar tarptautinių naratyvų apie invazijas. Kai socialinių tinklų algoritmai į viršų iškelia tik didžiausią įniršį generuojantį turinį – konspiracijas ir melą – bet kokia kaina išrinkimo siekiančiam politikui gali pasirodyti, kad geriausia išeitis yra ieškoti atpirkimo ožio. O kas gali būti geresnis taikinys nei tas, kuris kitaip atrodo, kitaip kalba ar kitaip meldžiasi?
Būtent mero reakcija dėl mečetės Vilniuje yra iliustratyvus pavyzdys, kokį kelią renkasi šis politikas ir ką jis, kaip „dovaną“, neša mūsų visuomenei.
Mečetės kontekstas
Vilniaus musulmonų bendruomenė vietos maldos namams prašo dar nuo 1994 metų. Per tris dešimtmečius sostinėje žymiai išaugo musulmonų studentų, darbuotojų, verslininkų ir diplomatų bendruomenė, tačiau klausimas nejuda iš mirties taško. Pavyzdžiui, Kaunas savo mečetę turi dar nuo 1931 metų – ji, pastatyta tarpukariu, iki šiol yra vienintelė mūrinė mečetė Baltijos šalyse, globojama Turkijos ambasados.
Vilniaus meras Valdas Benkunskas į šį bendruomenės prašymą atsakė parodomąja „kieta“ pozicija – mečetės Vilniuje nebus. Nors Konstitucija garantuoja religijos laisvę, o viešasis administravimas privalo būti neutralus, meras religines teises suplakė su migracijos politika. Užuot sprendęs administracinį klausimą, jis prašantiesiems žada gausesnes deportacijas, nes musulmonai jam kelia tik saugumo klausimus.
Meras ignoruoja ir tai, kad Lietuvos musulmonai totoriai čia gyvena nuo Vytauto Didžiojo laikų. Vilnius ilgą laiką turėjo savo mečetes, kol paskutinę, istorinę Lukiškių mečetę, 1968 metais nugriovė sovietų valdžia, jos vietoje pastatydama Puslaidininkių fizikos institutą. Vilniaus musulmonų sunitų religinė bendruomenė siekia tiesiog atkurti šį istorinį teisingumą, tačiau savivaldybės vadovas nusprendė, kad jis turi galią spręsti, „reikia ar nereikia“ tam tikros religijos mieste. Pamiršęs pareigą vertinti projektus pagal įstatymus, o ne asmenines nuomones, V. Benkunskas kyla į savo asmeninį „šventąjį rinkiminį džihadą“ prieš mečetę ir musulmonų bendruomenę.
Argumentai prieš
Suprantama, šiam „džihadui“ meras subūrė ir nemenką ksenofobų kariuomenę, kuri dabar galanda savo argumentus feisbuke. V. Benkunskas su savo svita pateikia „svarius“ motyvus, kodėl negali būti leista atsirasti vienai mečetei Vilniuje, nors mieste skaičiuojama virš 60 bažnyčių.
Pirmiausia gąsdinama Vakarais – tais pačiais, į kuriuos daugelis lietuvių pabėgo ir vis dar bėga ieškodami geresnio gyvenimo. Dažniausias leitmotyvas: „pasižiūrėkite, kas darosi Švedijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje!“. Tai dažniausiai rėkia tie, kurie patys ten nėra buvę ir savo akimis jokių baisybių nematę, bet visgi kažką viena ausimi girdėjo „alternatyviose“ žiniose.
Kitas dažnai girdimas argumentas – baimė, kad viena mečetė taps „kultūrinės invazijos“ pradžia. Staiga prisimenama, kad esame „tyros krikščionybės kraštas“, patogiai pamirštant, jog krikštą priėmėme paskutiniai Europoje ir tik po kelis šimtmečius trukusio kryžiuočių teroro. Iki tol Europa apie mus girdėjo tik kaip apie krikščionių kankintojus – prisiminkime patį Lietuvos vardo paminėjimą, susijusį su šv. Brunono ir visos jo palydos galvų nukapojimu.
Taip pat merui ir jo rėmėjams visiškai nesvarbu, kad patys „krikščioniškų vertybių gynėjai“ komentaruose vartoja tokią neapykanta persunktą leksiką, jog ją paskaitęs Popiežius turbūt akimirksniu patirtų infarktą. Paradoksalu, bet tie patys asmenys, kurie garsiausiai deklaruoja vakarietiškas vertybes ir būtinybę padėti Ukrainai, vos tik kalba pasisuka apie nedidelį Vilniaus žemės plotelį maldos namams, nusileidžia iki primityvaus radikalaus nacionalizmo lygio.
Galiausiai meras, siekdamas pasirodyti kaip pagrindinis Vilniaus saugumo ir stabilumo garantas, meta „terorizmo kortą“. Pagal jo logiką, mečetės yra išskirtinai tik radikalizavimo vietos, į kurias, neva, įeina paprastas žmogus, o išeina rėkdamas „Allahu Akbar“ ir ieškodamas, kam nupjauti galvą. Suprantama – kai situaciją taip primityviai piešia vienas įtakingiausių šalies politikų, ko kito tikėtis iš paprastų „mirtingųjų“ komentaruose?
Mero kišenėje taip pat slepiasi dar nepanaudotas, bet ksenofobijos „aukso standartu“ tapęs metodas: ištraukti kokį nors baisų įvykį, kuriame nusikalto musulmonas, žinoma – prieš nemusulmoną. Belieka pridėti tiek „sultingų“ smurto detalių, kad net siaubo romanų rašytojai pavydėtų, ir pateikti tai kaip galutinį įrodymą, jog „jie visi tokie“.
Nesvarbu, kad tie „jie“ yra ketvirtadalis pasaulio gyventojų iš skirtingų žemynų, puoselėjantys skirtingas kultūras bei istorijas, o dalis jų jau šimtmečius taikiai gyvena šalia mūsų. Nepaisoma ir to, kad tūkstančiai musulmonų Vilniuje per visą mūsų nepriklausomybės laikotarpį nesukėlė nė vieno incidento. Jei toks įvykis būtų buvęs, jis ksenofobų neabejotinai būtų iki skylių valkiojamas viešojoje erdvėje kaip didžiausias egzistencinės grėsmės įrodymas.
Argumentai už
Suprantama, kad mero nepavyks įtikinti, jog jo žodžiai ir veiksmai tiesiogiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 ir 43 straipsniuose įtvirtintai religinės laisvės teisei. Akivaizdu, kad jam ne itin svarbus ir totorių paveldas – juk meras ciniškai atkerta, kad savivaldybė negriauna mečečių Nemėžyje ar Keturiasdešimties Totorių kaime. Jo neįtikins ir tai, kad viešai reiškiami įsitikinimai balansuoja ant religinės neapykantos, diskriminacijos kurstymo bei dezinformacijos ribos. Todėl tokių argumentų aš net nenaudosiu.
Kaip nenaudosiu ir teiginių, kad V. Benkunskas tiesiog žaidžia ksenofobiniais jausmais dėl reitingų, bandydamas nukreipti dėmesį nuo nepadarytų darbų (nesančių slėptuvių, nepastatytų stadionų ar skylėtų ir duobėtų gatvių) į patogius „atpirkimo ožius“. Nemėginsiu įrodinėti, kad kol miestas dūsta spūstyse ir vasaros karščiuose, o sovietiniai daugiabučiai po truputį griūva be jokios ateities vizijos (išskyrus kosmetinį šaligatvių tvarkymą), meras randa laiko kovoti su vėjo malūnais. Kokie čia argumentai? Šnipštas, ir tiek.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Tai – krašto gynyba, kuri turėtų būti konservatorių ir paties V. Benkunsko pagrindinis „arkliukas“. Būtent mero islamofobinė retorika daro tiesioginę įtaką visuomenės nuotaikoms, kurios jau dabar prasiveržia bjauriausiomis formomis: nuo replikų gatvėje iki neapykantos jūros feisbuke po Kauno mečetės postais, kurią globoja Turkijos ambasada, puslapio įrašais.
Daugelis lietuvių turbūt net nesusimąsto, kad antra pagal galingumą NATO kariuomenė po JAV yra būtent Turkijos. Ši šalis Aljanso narė yra nuo 1952 metų. Jos naikintuvai ne kartą saugojo mūsų padangę, o šiemet, nuo rugpjūčio iki lapkričio mėnesio, Turkijos oro pajėgos vėl užtikrins Baltijos šalių saugumą, kai bus dislokuotos Estijoje. Tai ne virtuali, o labai apčiuopiama pagalba: kartu su 4–5 vienais geriausių pasaulyje naikintuvų saugoti mūsų erdvės atkeliauja pilotai, inžinieriai, mechanikai, ryšininkai bei logistikos specialistai – iš viso apie 100 karių. Be to, Turkijos kariai nuolat dalyvauja NATO pratybose Lietuvoje.
Kita musulmoniška NATO narė – Albanija – prie Aljanso prisijungė 2009-aisiais. Nors naikintuvų ši šalis neturi, jos kariai nuolat tarnauja NATO priešakinių pajėgų batalione (eFP) Latvijoje, o jų karininkai dirba NATO vadavietėse, esančiose ir Lietuvoje. Be to, planuojama, kad Albanija iki 2030 m. taps Europos Sąjungos nare, todėl Lietuva bus susijusi su šia šalimi ir kitais svarbiais politiniais bei ekonominiais ryšiais. Bet svarbiausia, kad abi šios šalys turi veto teisę, kai sprendžiamas NATO 5-ojo straipsnio – kolektyvinės gynybos – aktyvavimas.
Ir čia kyla „auksinio proto“ lygio klausimas: kodėl Turkijos ar Albanijos kariai turėtų norėti vykti į Lietuvą ir būti pasiruošę mirti už mus, jei dalis mūsų šalies bei sostinės vadovai atvirai niekina jų religiją, kultūrą, o per tai – ir juos pačius?
Arba paklauskime kitaip: jei girdėtume kitos šalies lyderius viešai tiražuojančius juodžiausius stereotipus apie lietuvius – vadinančius mus „tais pačiais rusais“ (keikiamės juk rusiškai, ar ne?), nepataisomais nusikaltėliais ar dar baisiau (ką ir dabar kartais tenka išgirsti žemuose Vakarų Europos sluoksniuose – žinote, tuose pačiuose, kur gimė „Brexitas“), ar mums patiems kiltų noras eiti už juos mirti? Vien todėl, kad taip parašyta kažkokiame popieriuje? Tikrai ne. Tad kodėl tikimės, kad kiti pamins savo orumą dėl mūsų, kai mes patys juos trypiame?
Būtų gerai, jei matytųsi šių ksenofobinių politinių dainelių galas, bet savivaldybių rinkimus pakeis Seimo, vėliau – Europos Parlamento ir Prezidento rinkimai. Panašu, kad ši neapykantos programa taps pagrindiniu įrankiu tam tikriems veikėjams bei partijoms, kurios jau dabar sėdi Seime, užima pirmąsias reitingų vietas bei turi didžiausius šansus laimėti būsimus rinkimus.
Pabaigai
Tad kol meras su savo interneto burbulų neapykantos sėjimo svita stato virtualias gynybines sienas nuo vieno pastato, būtų neblogai jam bent kartą nuvažiuoti į Kauną ir pamatyti, kaip ta viena mečetė per 100 metų taip ir nesugriovė Lietuvos valstybingumo bei nesukūrė nė vieno teroristo.
O gal net, duok Dieve, įvykus stebuklui, jam pavyktų apsišviesti nuvažiavus į Turkiją, kurioje veikia bent 400 bažnyčių (iš jų virš 100 – vien Stambule). Arba į Albaniją, kurioje skaičiuojama apie 900 bažnyčių, o vien sostinėje Tiranoje jų yra apie 60. Galbūt pamačius, kiek bažnyčių yra pas juos, ir supratus, kad mūsų sostinėje jų maldos namų – nulis, kažkas galvoje „suveiktų“. Gal net tuomet jis pagaliau suprastų, kad musulmonų maldos namai nėra tapatūs galvų pjaustymui.
Aišku, stebuklais tikėti sunku matant mūsų renkamas pozicijas užimančius politikus. Bet galbūt galima pasvajoti, kad kada nors jie supras: didžiausia grėsmė saugumui yra ne maldos namai, o asmenys, kurie dėl kelių papildomų balsų pasiruošę NATO solidarumą iškeisti į pigius plojimus, pataikaudami mūsų juodžiausiems instinktams ksenofobijos festivalyje. Tad dabar belieka tikėtis, kad kai kitą kartą virš Vilniaus skris mus saugantys turkų naikintuvai, meras spės bent trumpam nuleisti savo rinkiminę atributiką ir mandagiai pamojuoti.
Keista, kad daugeliui taip sunku suprasti gyvenimo ironiją: garsiausiai šaukiant apie „Vakarų civilizacijos saugojimą“, nematyti, jog būtent griaunant religinę laisvę ir sėjant ksenofobiją naikinamos tos pačios vakarietiškos vertybės, už kurias, neva, kovojama. Tuo pačiu griaunamas ir mūsų visų saugumas. Tai ne gynybos strategija – tai intelektualinis ir geopolitinis pasidavimas, priimant tas „vertybes“, kurias aktyviai platina mūsų kaimynai iš Rytų.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
