Mintis, kad nuoseklus senovės Romos nuopuolis ir žlugimas panašus į dabarties Europos išgyvenamą situaciją, nėra nauja. Nepasakysiu, kad jai pritariu, nors panašumų esama. Barbarų antpuoliai primena nevaldomas imigracijos bangas, anuometinė jų integracija ir Romos kultūros perėmimas nenusileidžia dabarties procesams, o bendras politinio elito išgverimas ir nenoras veltis į bet kokius rizikingesnius konfliktus, tik išreiškiant susirūpinimą, niekuo nesiskiria nuo anuometinių senatorių ar konsulų gyvenimo ‒ intrigų, papirkinėjimų ir malonumų apsuptyje.
Pastarųjų savaičių kyšių, nelegalaus praturtėjimo ir pan. istorijos privertė iš naujo permąstyti valstybėje susiklosčiusią situaciją. Senovės Romos istoriniai precedentai tam labai parankūs ir iliustratyvūs.
Nusikelkime į tolimus 133-uosius metus prieš Kristų. Būtent tuomet iškilo klausimas apie tai, kas yra tie žmonės, kurie tinkamiausi valstybės valdymui?
Kare su Kartagina šlovę pelnęs Tiberijus Grakchas buvo išrinktas tribūnu. Jis iš karto ėmė tvarkyti įstatymus taip, kad smulkieji žemvaldžiai turėtų didesnę įtaką Romoje. Kitaip tariant, užsimojo sutramdyti anuometinius oligarchus, turtinguosius romėnus ir italikus, kurie turėjo per daug galios ir įtakos.
Toks beveik socialistinis užmojis šventajame mieste iškėlė esminę dilemą: kas geriau valdo valstybę? Tie, kurie rūpinasi plebėjais, mažiau turtingais vidutiniokais ar visgi turtingiausi, išmintingiausi ir išskirtiniai (lot. optimus) piliečiai? Susidarė dvi politinės grupės (lot. populares ir optimates), kurios nedingo iki šiol. Lietuvoje šis skirstymas taip pat galioja.
Neprapuolė ir klausimas: kuri grupė tinkamesnė siekiant valstybės klestėjimo?
Žvelgiant iš dabarties kyšių istorijų perspektyvos, regis, jiems neatsispiria nei stambieji žemvaldžiai, nei plebėjų atstovai. Šioje vietoje susiduriame su dar viena dilema, kuri įstatymiškai gal ir aptarta, tačiau asmeniškai sau, kaip Seimo nariui, atsakymo nerandu.
Vėl grįžkime į 133-uosius metus pr. Kr., kai Tiberijus įtikinėjo piliečius balsuoti už jam neįtinkančio tribūno nušalinimą. Jis tvirtino, kad pareigos yra šventos ir neliečiamos, tačiau, jei asmuo pridaro ydingų veiksmų, pažeidžia valdžios susitarimus ir dorą, tai praranda savo užimamą postą. Čia susiduriame su antruoju, dar svarbesniu delegato saviidentifikacijos klausimu.
Kas aš, kaip Seimo narys, esu?
Atsakymai galimi du: a) delegatas, kuris visuomet privalo vykdyti konkrečios politinės krypties rinkėjų valią ir b) rinkėjų atstovas, kuris savarankiškai sprendžia valstybinius reikalus pagal besikeičiančias aplinkybes. Iš pirmo žvilgsnio skirtumas lyg nežymus, tačiau iš tiesų jis esminis.
Mūsų Parlamente, regis, labiau laikomasi antrojo, „b“, parlamentaro supratimo. Ar tai yra gerai valstybei? Tai trečiasis klausimas, kuris visu aštrumu reiškiasi dabarties kyšių, neteisėtų praturtėjimų ir piktnaudžiavimų istorijose. Į jį anksčiau ar vėliau teks atsakyti.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
