Kelia nuostabą, kaip žaliojo kurso lobistai įžūliai klaidina visuomenę teigdami, kad Lietuvoje toliau plečiant žaliąją energetiką – didinant vėjo ir saulės jėgainių galingumus, atpigs elektra. Taip teigdami jie tiesiog prieštarauja gamtos ir ekonomikos dėsniams.
Žalioji energetika gali atpiginti vartotojams elektrą, kai vėjo ar saulės jėgainių galingumai rinkoje nėra dideli ir todėl nereikia stabdyti jėgainių, kai saulėtomis ir kartu vėjuotomis dienomis susidaro elektros pasiūlos perteklius, o tų jėgainių gaminamos elektros savikaina yra mažesnė už kintamus dujas naudojančios elektrinės kaštus. Kuo minėtų jėgainių galingumas yra didesnis palyginti su rinkos dydžiu, tuo ilgės laikotarpiai, kai jėgainės turės būti stabdomos, arba jų pagaminta energija bus labai pigi. Taip mažės investicijų į jėgaines atsipirkimas.
Lietuvoje jau yra minėta situacija. Todėl bankai nesuteikia finansavimo naujų vėjo ir saulės jėgainių, dirbančių be valstybės paramos, statybai arba finansavimo sąlygos yra nepatrauklios investuotojams. Aiškiausia žinia apie tai buvo iš Igničio bendrovės, kuri nurodė, kad mažinamos investicijos į žaliąją energetiką.
Ir štai čia pasigirsta žaliosios energetikos lobistų ir juos palaikančių politikų siūlymai remti žaliosios energetikos projektus. Pagrindinė siūloma paramos priemonė – supirkti elektrą iš jėgainių už valstybės garantuotą fiksuotą kainą ar kainų diapazoną. Tai reiškia, kad kai rinkoje bus elektros perteklius ir valstybės remiamos jėgainės gamins elektrą, skirtumą tarp rinkos kainos ir garantuotos kainos turės apmokėti visi elektros vartotojai per paramos mokestį elektros tarife.
Taip pat siūloma statyti daugiau elektros kaupiklių, kurie akumuliuotų elektrą esant jos pertekliui ir generuotų į tinklą, kai elektros gamyba saulės ir vėjo jėgainėse sumažėjusi dėl meteorologinių sąlygų. Atrodo patrauklu, tačiau investicijos į kaupiklius turi atsipirkti, ir šiuos papildomus kaštus tiesiogiai ar netiesiogiai turės kompensuoti visi elektros vartotojai.
Primenu, kad saulės ir vėjo jėgainės negali garantuoti elektros tiekimo ištisus metus, todėl bet kuriuo atveju reikia mokėti už rezervinius elektros gamybos galingumus, kuriuos, nepriklausomai nuo oro sąlygų, Lietuvoje ilgesnį laiką gali užtikrinti tik dujas ar mazutą naudojančios elektrinės.
Iš to, kas paminėta, turėtų būti akivaizdu, kad bet kokie šūkiai apie 90 proc. ar panašaus lygio apsirūpinimą elektra iš atsinaujinančių energetikos šaltinių yra labai pavojingi. Mat bandant juos įgyvendinti neišvengiamai smarkiai pabrangs elektra, didės kiti mokesčiai ir valstybės ekonomika bei pati valstybė bus žlugdoma. Bandymas įgyvendint klimatui neutralią energetiką sukeltų siaubingas pasekmes, kurios būtų tiesioginė grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Kovos su CO2 molekulėmis dėl pačios kovos ideologija kol kas ES yra įtvirtinta kaip neoficiali religija, nes jos negalima pagrįsti jokiais racionaliais argumentais, tarp jų – ir apie Žemės išgelbėjimą nuo klimato kataklizmų, nes ES valstybės generuoja mažiau negu 6 proc. globalių CO2 emisijų. Tačiau dėl Europos Komisijoje ir Europos Parlamente įtvirtinto kovos su klimato kaita kulto tik pavieniai politikai išdrįsta kalbėti apie tai, kokia pavojinga ši ideologija.
Ar tai reiškia, kad reikia pamiršti žaliosios energetikos plėtrą? Jokiu būdu ne. Tačiau plėtros mastas ir kalendorius privalo būti pagrįstas griežtais finansinės naudos rodikliais. Tam tikra parama galima elektromobiliams, nes jie mažina lokalią oro taršą didmiesčiuose ir palankiau veikia žmonių sveikatą. Kitos žaliosios energetikos plėtra turėtų būti glaudžiai susieta su didėjančiu elektros poreikiu, technologijų vystymusi ir jų pigimu.
Džiaugiuosi, kad sustabdytas II vėjo jėgainių parko Baltijos jūroje projektas, kurį buvo rengiamasi įgyvendinti su valstybės (visų mūsų) parama, garantuojant investuotojui jūrinei vėjo energetikai būtinas aukštas elektros supirkimo kainas. Įgyvendinant šį projektą būtų buvusi užkrauta labai sunki finansinė girnapusė mums visiems.
Jokiu būdu nerekomenduoju spausti Igničio dėl I jūrinio vėjo parko vystymo terminų. Leiskime juos nustatyti įmonės finansininkams, kurie geba atlikti gerą projekto kaštų ir naudos analizę, jeigu jiems netrukdo politikai. Kad šis projektas finansiškai nežlugdytų Igničio, turėtume būti suinteresuoti mes visi, nes netiesiogiai, per valstybės institucijas, valdome apie 75 proc. bendrovės akcijų.
Galima būtų svarstyti, kad žaliąją energetiką reikia plėtoti dėl teikiamos ES paramos. Tam tikru mastu taip. Tačiau planuojant naują ES finansinį laikotarpį, būtina iškelti klausimą, ar žaliajai energetikai skiriama parama neturėtų būti panaudota labiau prioritetinėms sritims – pavyzdžiui, paramai technologijų inovacijoms arba gynybinės galios stiprinimui, nes, neatbaidžius potencialaus agresoriaus iš Rytų, tikrai niekam nerūpės kova su klimato kaita.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
