Nuomonės

2019.03.19 11:20

Aistė Pikšrytė. Apie klimato kaitą, arba kam paspirtukininkams reikalingi automobiliai?

LRT.lt2019.03.19 11:20

LRT portale paskelbtas Romo Sadausko-Kvietkevičiaus komentaras labai „gražiai“ papildo įvairių antimokslinių judėjimų, nukreiptų prieš mokslo pasiekimus ir tyrimus, lauką.

Užsipuldamas prieš klimato kaitos problemų ignoravimą kovo 15 dieną prie Lietuvos vyriausybės protestavusius Lietuvos moksleivius, visų Lietuvos ir pasaulio reikalų išmanymo šventoji trejybė Romas, Sadauskas ir Kvietkevičius formuluoja mintį, kad klimato kaita yra naudinga Lietuvai, nes, kai atšils, tai šildymas bus pigesnis.

Negali sakyti, kad tekstukas — nešmaikštus ir nelinksmas, tačiau, tenka pripažinti, kad, išskyrus autoriaus nuomonę bei laisvas interpretacijas, jame neradau nė vieno išsamiau (juo labiau moksliškai) pagrįsto argumento. Kad jau tų argumentų nėra, tai, rodos, ir kritikuoti nėra ką, juo labiau kad ir ginčytis su demagogija, atrodytų, yra beprasmiškas užsiėmimas, tačiau, kaip sakė Albertas Einsteinas, tie, kurie turi privilegiją žinoti, turi pareigą ir veikti (nors man visgi labiau patinka jo citata apie tai, kad yra tiktai du neišmatuojami dalykai — Visata ir žmonių kvailumas).

Skaitant šį kliedesėlį, taip pat iškilo klausimai, kaip tokias, jokiais mokslo argumentais nepagrįstas rašliavas, gali sau leisti publikuoti iš pažiūros gan solidaus portalo redakcija ir kur jos atsakomybė už turinį? Kita vertus, kuo šis portalas tuomet skiriasi nuo įvairaus plauko „laisvų laikraščių”, „ekspertų” ir panašaus pobūdžio „informacinių“ kanalų?

Kadangi kyla tokie klausimai, tad ir pagrįsti juos reikėtų kažkiek rimčiau nei savo iš piršto laužta nuomone.

Galima nuspėti, kad aptariamos rašliavos autorius piktinasi tuo, jog „šimtai tūkstančių moksleivių iš daugiau kaip 100 pasaulio šalių, tarp jų – Lietuvos, penktadienį sklaidėsi protestuose”, tarsi suponuodamas, jog šie (didžiąją dalimi) nepilnamečiai patys sukūrė problemą ir dabar, štai, prieš ją protestuoja, iš lempos reikalaudami, anot jo paties, „imtis drastiškų žingsnių prieš klimato šilimą”.

Galbūt R. Sadauskui-Kvietkevičiui nežinomas faktas, kad praeitų metų spalio mėnesį buvo paskelbta specialiosios Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (angl. Intergovernmental Panel on Climate Change) ataskaita, kurioje pasaulio klimatologai įspėjo, kad, nesuvaldžius klimato kaitos, žmonijos laukia spartūs, ilgalaikiai ir beprecedenčiai pokyčiai visose gyvenimo srityse. Ataskaitoje, paremtoje keliais tūkstančiais recenzuotų mokslinių studijų, aiškiai įspėjama apie tai, kad, jei dėl žmogaus veiklos šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis ir toliau didės dabartiniu tempu, mes pasieksime temperatūros kilimą 1,5 laipsnio (C) nuo priešindustrinio lygio jau 2030 metais.

Taigi teksto autorius teisus teigdamas, kad „Paryžiaus sutartimi raginama pasaulio temperatūros padidėjimą apriboti „gerokai mažesniu“ nei 2 Celsijaus laipsniai skaičiumi” nuo priešindustrinio lygio — tokį poreikį patvirtina ir minėtoji ataskaita, todėl pasaulio mokslininkai (ne vien naivūs paaugliai) ragina susitarti dėl 1,5 laipsnio rodiklio.

Toliau R. Sadauskas-Kvietkevičius samprotauja, kad klimato kaita gali būti naudinga Lietuvai dėl mažesnio šildymo poreikio ir, atitinkamai, dėl mažesnių sąskaitų už šildymą, o taip pat — dėl pailgėjusio vegetacijos laikotarpio, dėl kurio mūsų žemės ūkis „atrastų galimybes šiuo metu būdingas Pietų Europos šalims”, nepamiršdamas pabrėžti, jog Palangos verslininkai ir Dzūkijos kaimo turizmo sodybų savininkai taip pat turėtų būti patenkinti ar bent jau neturėtų skųstis šia pasaulinio masto katastrofa. Prisipažinsiu, ilgai abejojau, ar šie samprotavimai yra autoriaus ironija, ar visgi jis rašo rimtai. Kadangi neprisiverčiu patikėti, kad jis samprotauja rimtai, leisiu ir sau truputį paironizuoti: o jeigu, tarkim, šiais neramiais globalios įtampos laikais atsitiktų taip, kad stotų branduolinė žiema, vaikučiai galėtų ilgus metus džiaugtis sniegu!

Na, o kas dėl žemės ūkio galimybių, šiuo metu būdingų Pietų Europos šalims, nejučia prisiminiau Kolumbijos narkotikų kartelių karaliaus Pablo Escobaro įveistą zoologijos sodą, į kurį šis atsigabeno begemotų, kurie šiaip jau gyvena tik Afrikoje ir kurie, P. Escobarą nušovus, išsilakstė, pradėjo daugintis, prigijo ir laimingai sau gyvena Kolumbijoje (ne apie žemės ūkį, bet irgi šmaikštu). Visgi, turint galvoje tai, kad ekosistemos yra labai sudėtingos, o visi jų floros ir faunos elementai — tarpusavyje susiję, bet koks, net ir menkas, pasikeitimas ekosistemoje gali sukelti neprognozuojamas pasekmes, tad svaičioti apie žemės ūkio galimybes, būdingas Pietų Europai, Lietuvoje šiuo atveju būtų visiškai neatsakinga (prisiminkime kad ir istoriją su triušių invazija į Australiją XIX a. ir jų padarytą žalą vietiniams ūkininkams — šių triušių keliamų problemų, beje, iki galo nepavyksta išspręsti iki šiol).

Beje, besidžiaugdamas, kad bus šilčiau, autorius daro loginę klaidą, klimato kaitą painiodamas su orais.

Klimato kaita yra globalus reiškinys, dėl kurio kyla vidutinė Žemės paviršiaus temperatūra, o orai yra vietinis klimatinis reiškinys, priklausantis nuo ciklonų ir anticiklonų įtakos. Klimato kaitos pasekmės yra globalios – ledynų tirpimas, pasaulinio vandenyno lygio kilimas, kritulių kiekio didėjimas, potvyniai, ekosistemų nykimas, uraganai ir t.t. Šios pasekmės neigiamai veikia žmones, gyvūnus, augalus, ekosistemas ir ekonomiką, nepaisant valstybių sienų. Ir čia dėl šilumos bedžiūgaujantį teksto autorių reikėtų nuvilti, nes pagal matematinį modelį atlikta kompiuterinė simuliacija vaizdžiai demonstruoja, kad jeigu vidutinė temperatūra pakiltų 2 laipsniais (C), lyginant su priešindustriniu periodu, vakarinė Lietuvos dalis iki Žemaičių aukštumos būtų užlieta.

Toliau tekste keliamas klausimas, „[k]ą be vaizdelių apie sulysusias baltąsias meškas ir spalva pakeitusius pietų jūrų koralus tai žada Lietuvai?”  Turint galvoje tai, kad klimato kaita yra valstybių sienų nepaisantis globalus reiškinys, klausimas jau pats savaime skamba, švelniai tariant, keistokai.

Priėmus domėn globalizacijos apibrėžimą, kur šį procesą siūloma traktuoti kaip socialinių santykių, kurie paliečia net atokiausias pasaulio vietoves, intensyvėjimą bei įvykių, vykstančių už tūkstančių mylių, gebėjimą daryti įtaką net nuošaliausių pasaulio valstybių lokaliems reikalams[1] galima teigti, jog aplinkos problemos, besireiškiančios įvairiose pasaulio vietovėse, teritorine prasme gali būti labai nutolusios nuo jas sukėlusių valstybių. Taigi, perfrazuojant skambią poetišką frazę, jog drugelio sparnų virpėjimas viename kontinente gali sukelti kataklizmą kitame, aplinkos problemų priežasčių globaliame kontekste kai kuriais atvejais reikėtų ieškoti daug toliau nuo vietovių, kuriose šios problemos kyla, o tokia fenomenali situacija, kai ekologinės problemos, jau „nebepaiso“ valstybių sienų, reiškiasi dėl tarpusavyje priklausomų tarptautinių struktūrų bei reiškinių, tokių kaip kapitalo mobilumo ar industrializacijos procesų, kurie skatina tarptautinį darbo jėgos mobilumą, išplitimo globaliu mastu.[2]

Jau nuo XVIII–XIX a. tokie garsūs mokslo vyrai ir mąstytojai, kaip T. R. Malthusas, D. Ricardo ar J. S. Millis (pastarasis, beje, yra vienas iš liberalizmo srovės, kurios pasekėju save laiko ir aptariamo teksto autorius, pradininkų), bandė įspėti pasaulį apie prieštaravimus tarp ekonominio augimo ir aplinkos ir iš šio prieštaravimo ateityje kilsiančias problemas, kurios šiuo metu jau įgavo globalų mastą, tačiau, pasirodo, kad į gamtinę aplinką iki šiol vis dar žvelgiama tik kaip į resursų gavybos sistemą ar trukdį žmogaus ekonominei veiklai.

Nors toks požiūris tūkstantmečių sandūroje, kai išsilavinimas jau kuris laikas yra prieinamas visuotinai, švelniai tariant, stebina, visgi, labai aiškiai atsakant į užduotą klausimą, nekontroliuojama klimato kaita (į ką ir apeliuoja Romas Sadauskas-Kvietkevičius), gali:

1) ir toliau kelti jau dabar sunkiai kontroliuojamus ir milžiniškus padarinius sukeliančius klimato reiškinius (jau šiuo metu nuo to ypatingai kenčia tokios valstybės, kaip JAV); turint galvoje tai, kad pasaulis (nepaisant augančio polinkio į uždarumą) vis dar tebegyvena tarpusavio priklausomybės (angl. interdependence) būklėje nuo ekonomikos iki saugumo klausimų, tokie kataklizmai įvairiomis formomis gali atsiliepti ir valstybių tarpusavio santykiams;

2) skatinti vis spartesnį ledynų tirpimą ir, atitinkamai, vandenynų lygio kilimą (nekalbėdami apie tokius miestus, kaip Niujorkas ar Amsterdamas, prisiminkime, kad Lietuva taip pat yra jūrinė valstybė);

3) kelti vandens, gyvybiškai reikalingo bet kokiai žmogaus veiklai, prieinamumo problemas (čia verta prisiminti garsiąją Egipto prezidento A. el Sadato citatą, ištartą 1979 m., jog vanduo yra vienintelis klausimas, dėl kurio Egiptas bus pasiryžęs kariauti); jei kažkas naiviai galvoja, kad Lietuvos šie klausimai tikrai nepalies, tegul pagalvoja, kur dėsis pabėgėliai iš sausrą, vandens išteklių trūkumą ir, atitinkamai, badą patiriančių regionų, pvz., kad ir Afrikoje (beje, apie įtampas ir karus dėl vandens ne kartą yra rašę tokie solidūs leidiniai, kaip „Foreign Policy”);

4) kelti skurdo, augančios nelygybės problemas ir socialinę įtampą (kad ir kaip keistai tai atrodytų romams, sadauskams ar kvietkevičiams, klimato kaita nėra vien tik ekologinio pobūdžio problema — šiuo metu galime stebėti katastrofiškai išaugusį netolygų populiacijų pasiskirstymą tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių, sąlygojantį skurdą, išteklių trūkumą ir jų paskirstymo problemas (šie populiacijų augimo skirtumai prognozuojami ir ateinantį šimtmetį);

5) kelti problemas žemės ūkio, maisto, transporto, sveikatos apsaugos, o ypatingai — industriniame sektoriuje, kurios yra susijusios ne tik su gamybos procesu ir jo keliama žala aplinkai dėl oro ir vandens taršos, bet ir su stipriai išaugusiu vartojimu, išteklių paskirstymu globaliu mastu, atliekų utilizavimo problemomis ir pan.[3];

6) nors tokios problemos, kaip katastrofiškai išaugęs biologinės įvairovės (rūšių) nykimas, pavojai pasaulinio vandenyno ekosistemai, dykumėjimas, koralai (prognozuojama, kad iki 2100 m. pasaulis praras 70 proc. koralinių rifų)[4] ir  baltosios meškos, klimato kaitos skeptikų nedomina, manyčiau, verta paminėti ir jas.

Sakoma, kad žmonės labai mėgsta skaičiuoti pinigus. Paskaičiavo iš akies ir aptariamo teksto autorius — kaip pats teigia, „[p]risitaikymo prie klimato kaitos išlaidos Baltijos ir Šiaurės šalims būtų gal net mažesnės už patiriamą dėl atšilimo ekonominę naudą, jei tik mūsų politikai, pasinaudodami protestuojančių mokinukų priedanga, nesumanys prisiimti įsipareigojimų taškyti mokesčių mokėtojų pinigus kaitą mažinančioms programoms”. Į šį teiginį ironiškai būtų galima atsakyti, kad ilgainiui gali nelikti ir kam taikytis. Tačiau laikykimės argumentų kalbos.

Į žalos aplinkai (ir, kaip jau išsiaiškinome, ne tik jai) sumažinimą egzistuoja keletas požiūrių — visuotinai, t.y., pasaulio mokslininkų konsensusu, pripažįstama, kad efektyviausias būdas klimato kaitos problemų sprendimui yra užkirsti joms kelią, nei atitaisyti jų sukeltą žalą (kuri, kaip neseniai įspėjo Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisija savo ataskaitoje, gali pasiekti tokį mastą, kad atitaisyti ją tiesiog nebebus įmanoma, jei klimato kaita nebus suvaldyta). Šis būdas reikalauja mažiau lėšų ir yra ekonomiškai naudingesnis, turint galvoje tai, kad dauguma aplinkos problemų yra ilgalaikės ir linkusios į sinergiją ar savotišką susiliejimą viena su kita.

Tiesa, nelabai aišku, ką galvoje turi autorius, nuogąstaudamas dėl politikų įsipareigojimų „taškyti mokesčių mokėtojų pinigus kaitą mažinančioms programoms”. Kaip žinia (o gal Romui Sadauskui-Kvietkevičiui ir nežinia), Lietuva, kaip ir daugelis kitų pasaulio valstybių, dalyvauja globaliame klimato kaitos režime ir yra prisiėmusi tarptautinius įsipareigojimus jos mažinimui, tačiau, teisybės dėlei reikia paminėti ir tai, kad su klimato kaita susijusių įsipareigojimų vykdymas, nepaisant dėl dėkingai susiklosčiusių aplinkybių laiku pasiekiamų rodiklių (ypač atsinaujinančių išteklių energetikos srityje), Lietuvoje jau ilgą laiką yra daugiau fasadinis, deklaratyvus ir labiau iš reikalo. Kitaip tariant, šioje vietoje dėl „švaistomų” mokesčių mokėtojų pinigų labai nuogąstauti nereikėtų, nes tiek Aplinkos, tiek Energetikos ministerijoje teksto autorius rastų krūvą bendraminčių.

„Garsiausiai rėkia apie tirpstančius arkties ledynus tie, kas nemoka sąskaitų už šilumą”, savo tekstukyje teigia autorius. Žinoma, rėkimo decibelus išmatuoti būtų gana keblus uždavinys, todėl kyla klausimas, iš kur jis žino, kas būtent garsiausiai rėkia? Galbūt autorius laikosi nuomonės, kad mokslininkai — žmonės solidūs, todėl, įspėdami apie beprecedečius pokyčius dėl klimato kaitos, jie kalba tyliai? Na, o jei čia turimas omenyje visuomenės palaikymas kovai su klimato kaita, tai statistika byloja, kad, pvz., Jungtinėje Karalystėje mokinių streiką palaikė daugiau, negu pusė suaugusiųjų, ir tik 15 proc. buvo prieš[5]. Objektyvumo dėlei reikėtų pasakyti, kad nėra aišku, ar jie moka už šildymą, ar ne, tačiau — faktas, kad tai yra suaugę žmonės (angl. adults) todėl, reikia manyti, kad šildymo sąskaitos visgi slegia daugelio iš jų pečius.

Pereikime prie dar vienos citatos, kurioje logikos, kaip tuojau pat įsitikinsime, taip pat nerasta: „jei paspirtukininkų kartai to [t. y., rinktis mažiau degalų suvartojančias transporto priemones — pastaba mano] nepakanka, gali pradėti gelbėti pasaulį atsisakydami tėvų paslaugos automobiliu vežti juos į mokyklą”. Čia galime fiksuoti dar vieną įstabų logikos šuolį: autorius nurodo į tai, kad egzistuoja kažkokia mistinė „paspirtukininkų karta” (žodis „karta” apeliuoja į reiškinio mastą — būktai, suprask, ištisa karta arba solidi kritinė masė peršoko ant paspirtukų), tačiau šioje vietoje kyla labai natūralus klausimas: jeigu jau egzistuoja „paspirtukininkų karta”, tai kurių galų tada jiems, peršokusiems ant paspirtukų, reikia, kad tėvai juos į mokyklą vežtų automobiliais?

Nutolstant nuo šių logikos šuolių, aš taip pat, kaip Romas Sadauskas-Kvietkevičius, norėčiau išreikšti savo nuomonę klimato kaitos klausimu (tik, priešingai nei jis, stengsiuosi ją paramstyti argumentais ir faktais).

Pradėsiu nuo to, kad aš labai džiaugiuosi gyvendama Europos Sąjungoje. Džiaugiuosi todėl, kad be jos vertybių, siekių, direktyvų ir Lietuvos, kaip valstybės narės, savanoriškai prisiimtų bendrų solidarumo įsipareigojimų, padėtis klimato kaitos (ir daugelio kitų sričių) atžvilgiu Lietuvoje būtų apgailėtina. Kaip žinome, Lietuva Europos Sąjungoje yra vadinama „vieno klausimo šalimi” — daugelis kitų klausimų (išskyrus gal europines subsidijas) jai paprasčiausiai nerūpi. Dar daugiau, kai kuriais klausimais ji reiškia pasipriešinimą, neegzistuojant objektyvioms priežastims tai daryti: pvz., Lietuva reiškė nuogąstavimą, kad jai nepavyks pasiekti atsinaujinančių išteklių direktyvos 2009/28/EB rodiklių 2020 metams, kai tuo tarpu, labai nesistengdama ir netgi įvairiais būdais (nuo reguliavimo atgaline data ir teisės aktų vilkinimo iki subsidijų skyrimo taršioms iškastinio, iš Rusijos importuojamo kuro elektrinėms) ribodama atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą, ji šiuos rodiklius pasiekė dar 2013 m., t. y., nepraėjus nei penkmečiui po direktyvos priėmimo(!). Šitai demonstruoja, kad Lietuva yra pajėgi ne tik įvykdyti, bet ir gerokai viršyti savo įsipareigojimus, todėl manau, kad bet kokio (tiek europinio, tiek globalaus) lygmens įsipareigojimai, susiję su klimato kaita ir/ar atsinaujinančių išteklių energetika, turi būti didinami, ir Lietuva turėtų labai aiškiai pasisakyti už tai.

Man patinka Europos Sąjunga, nes, priešingai, nei Lietuvos politikai ar čia aptariamo teksto autorius, ji aiškiai suvokia tai, kad klimato kaita yra didelio masto problema. Man patinka, kad Europos Sąjunga yra viena iš pasaulyje vis didesnį pagreitį įgaunančios žaliosios revoliucijos, kuri ateityje palies visas  žmogaus gyvenimo sritis, lyderių (regionų plėtra, aplinkai draugiškų darbo vietų kūrimas, bendruomenių stiprinimas, sprendimų priėmimo decentralizacija, žmogaus teisės (visų pirma, į švarią aplinką), vartotojų apsauga, tausus energijos išteklių vartojimas ir energetinio efektyvumo didinimas, pažangių technologijų plėtra, su aplinka darnus transportas, pažangūs atliekų tvarkymo metodai, atsinaujinančių išteklių energetikos diegimas, šių sričių tyrimai ir inovacijos — tai tik keletas tarpusavyje susijusių aspektų, kurių kompleksiniu vystymu kuriama Europos Sąjungos piliečių gerovė).

Man patinka, kad Europos Sąjungoje suvokiama, jog tiek pati klimato kaita, tiek aplinkos politika glaudžiai siejasi su energetikos, ekonomine, socialine, finansų politika bei kitomis politikos sritimis, todėl ir klimato problemų sprendimas turi būti kompleksinis ir glaudžiai integruojantis įvairias politikos sritis ir sektorius.

Man patinka, kad Europos Sąjungoje taip pat suvokiama, jog klimato problemų ignoravimas yra ekonomiškai, socialiai, ekologiškai ir net saugumo atžvilgiu žalingas.

Man patinka, kad Europos Sąjungoje, priešingai, negu siūlo Romas Sadauskas-Kvietkevičius, suvokiama, kad sąskaitas už šildymą galima sumažinti ne laukiant, kol atšils (!!!), o taupiai ir efektyviai vartojant energijos išteklius, kas leidžia sumažinti energijos išteklių poreikį,  o tuo pačiu — ir jų importą iš trečiųjų, dažnai nedraugiškų šalių, tuo pat metu taupant lėšas, kurios gali būti investuojamos į tolesnį energetinio efektyvumo didinimą, tyrimus ir inovacijas bei modernias ir aplinkai draugiškas technologijas (tokiu būdu energijos taupymas, moksliniai tyrimai, pažangių technologijų kūrimas skatina bendros europinės energetinės rinkos konkurencingumo augimą, o taip pat gali ženkliai prisidėti prie kovos su klimato kaita, mažinant energijos išteklių vartojimą, o tuo pačiu — ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį).

Man patinka, kad Europos Sąjungoje yra mąstoma ne tik apie tai, kad po mūsų — nors ir tvanas, tačiau galvojama apie ateities kartas ir tai, ką mes joms paliksime. Labai tikiuosi, kad paliksime joms bent šiek tiek mažiau tamsybės įvairaus plauko romų, sadauskų ir kvietkevičių pavidalu.


[1] Giddens A. The Consequences of  Modernity. Cambridge: Polity Press, 1990.
[2] Hurrell A., Woods N. Inequality, Globalization, and World Politics. New York: Oxford University Press, 1999.
[3] Ryding S.O. Environmental Management Handbook: The Holistic Approach – from problems to strategies. Amsterdam: IOS Press, 1992.
[4] https://www.iflscience.com/environment/landmark-un-climate-change-report-act-now-to-avoid-climate-catastrophe/
[5] https://www.ft.com/content/bc9282fa-470b-11e9-a965-23d669740bfb

 

Komentaro autorė yra dr. Aistė Pikšrytė.