Vis daugiau knygų puikuojasi margaspalviais knygų krašteliais. Ar tai naujas mados klyksmas, o gal ir mūsų protėviai taip jas puošė? Į šiuos klausimus atsakė istorikė Milda Kvizikevičiūtė ir BALTO įmonių grupės įkūrėjas Artūras Karosas.
Tik renka dulkes!
Tik tie, kurie nežino knygos istorijos, stebisi dažytais krašteliais ir vadina juos naujove, tačiau taip knygos buvo puošiamos ir anksčiau. „Viskas jau sugalvota, mes tik pasitelkiame šiuolaikines technologijas ir pateikiame kur kas moderniau“, – pastebi istorikė M. Kvizikevičiūtė.
Ji buvo priblokšta, kai pirmąsyk pamatė 16 a. knygą, kurios krašteliai ne tik švytėjo auksu, bet ir buvo išraižyti ornamentais: „Nieko gražesnio nebuvau mačiusi. Tačiau žinau, kad yra ir kitokių stebuklų – turiu svajonę pamatyti dar įmantresnę puošybą: paslėptą iliustraciją, kai piešinys pasirodo tik tuomet, kai perbrauki pirštu per knygos kraštelį ir pakreipi puslapius reikiamu kampu.“
Kadaise spaustuvininkai ištraukdavo iš spausdinimo įrenginių šūsnį popieriaus lakštų, sudėdavo raidėmis išmargintus puslapius į blokus ir tokius pusgaminius (dabartiniu požiūriu) siūlydavo pirkėjams. O šie jau ieškodavo knygrišių, kurie brangųjį pirkinį įrišdavo ir uždėdavo viršelį. Kad šis būtų tvirtas ir saugotų trapius puslapius, knygrišiai sukosi kaip išmanydami: supresuodavo atlikusias popieriaus atraižas, nereikalingus dokumentus, iš jų pagamindavo tvirtą pagrindą viršeliui.
„Kartais viršelyje slepiasi daug įdomių dalykų. Tad ir tvarumas nėra šių dienų išradimas, – šypteli Milda. – Taip pat pamirštame, kad viskas kadaise turėjo praktinę reikšmę: baltų knygos kraštelių nepalikdavo, nes norėjo knygą apsaugoti kuo labiau. Dažymas šiek tiek uždaro popieriaus poras, kur kas sunkiau prasibrauti įvairiems kenkėjams, bet lengviau nuvalyti dulkes. Auksuoti krašteliai slidūs, dulkės nuo jų tiesiog atšoka, tereikia jas nubraukti. Knygos tuomet ne tik švaresnės ir ilgaamžiškesnės, bet ir kur kas gražesnės.“
Kadaise spaustuvininkai laikydavo dirbtuvėse kates, kad jos išgaudytų peles, jas viliojo popieriaus lakštai. Augintinės nebuvo drausmingos, netyčia įkišdavo letenėles į dažus, o tuomet jau sprukdavo ir per atspausdintus lakštus. Popierius buvo brangus, kiekvieną puslapį saugojo, todėl įrišdavo ir taip papuoštus puslapius – istorikai tokių yra aptikę. Tiesa, maisto dėmių senose knygose nėra tiek daug, kiek rastume šiuolaikinėse. Knygos buvo brangios, jų valgydami neskaitydavo.
Iš 15 a. mus pasiekė iliustracija – bibliotekos prižiūrėtojas su šepečiu nuo knygų braukia dulkes. Pasirodo, juokiasi istorikė, nenauja ir dar viena aktuali tema: „Vos knygos pradėtos spausdinti, kai amžininkai ėmė dejuoti, kad jų leidžiama per daug, jos spausdinamos nekokybiškai, niekas nespėja jų skaityti, tad šios tik renka dulkes lentynose, jas bibliotekų prižiūrėtojai tik ir valo.“ Ar neprimena dabartinių atodūsių?
Biblioteka – vizitinė kortelė
Populiariausias knygų kraštelių dengimo būdas – auksavimas – buvo ir pats brangiausias. Bet ir knygos anuomet buvo prabangos prekė. 16–17 a. krašteliai taip pat dažyti raudonai ar mėlynai. Jei senos knygos krašteliai kitokios spalvos, pavyzdžiui, violetiniai, galima spėti, kad ilgainiui dažai nubluko arba knyga perdažyta ne taip jau seniai.
„Knygos gyveno savo gyvenimą, jos remontuotos ir rekonstruotos – ne tik norėta panaikinti laiko žymes, bet ir pagražinti pagal to laiko madą, – paaiškina Milda. – Perėjo knygos į kito savininko rankas, reikia sutvarkyti biblioteką – juk ji reprezentuoja šeimininką.“
Istorikė rankose laikė ir tyrinėjo ne vieną seną knygą, kuri dešimtmečiais, o gal net ir šimtmetį, lentynoje stovėjo atsukta ne nugarėle, o krašteliu. Didžiulių bibliotekų savininkai siekė, kad visos jų knygos būtų įrištos vienodai, tuomet svečiams išdidžiai galėdavo mostelėti ranka į stilingas lentynas. Tačiau kaip tarp daugybės knygų atrasti norimą?
Juk anuomet ant knygų nugarėlių, net viršelyje dažnai nebūdavo jokių užrašų – nei autoriaus pavardės, nei pavadinimo. Sprendimą dažnai rinkosi paprastą: užrašydavo pavadinimą ant kraštelio.
Tyrinėtojai randa daugybę užrašų knygų puslapiuose, dažniausiai paraštėse: „Ne kartą esu mačiusi nupieštą mažą rankutę – dėmesiui atkreipti, – atradimais dalijasi Milda. – Dažnai sulaukiu klausimo: „Ar galiu knygoje žymėti ir rašyti? Juk taip nepagarbu...“ Į bibliotekos knygas – šiukštu, negalima klijuoti net lapelių, dažnas net nesusimąsto, kad klijai pažeidžia popierių. Tačiau kas gali uždrausti rašyti pastabas savo knygoje?
Po kelių šimtų metų tyrėjui pastabos paraštėse bus labai įdomios.“ Kaip ir viskas, ką aptinka atvertę knygą: „Randame visko, net musių, – juokiasi istorikė. – Vienoje Lietuvos bibliotekoje saugomoje knygoje gulėjo auksinė moneta.“ Dažniausiai tarp puslapių kaip skirtukus skaitytojai palieka receptus, lapelius su maldelėmis, užrašais, sudžiovintus augalus.
Kaip dėti į lentyną?
„Visos knygos dalys vertos būti ne tik kokybiškos, bet ir gražios. Kai kurių detalių funkcijos neišliko, bet iki šiol tai tėra knygos dalis, pavyzdžiui, pirmasis knygos puslapis tik su autoriaus pavarde ir pavadinimu – kadaise jo reikėjo, kad knygrišiai nesusipainiotų tarp knygų blokų. Dažnai tik dėl grožio dabar naudojamas kaptalas – juostelė iš medvilninio ar šilkinio audinio, klijuojama prie storesnių knygų bloko nugarėlės galų.“
Ko tik nedarydavo dėl grožio: knygų kraštelius auksuodavo ar dažydavo, viršelyje įtaisydavo puošnius segiklius. Jei jau kraštelis bus matomas, gal galima pasirūpinti, kad jis dar labiau trauktų akį? O kur dar šilkinės juostelės, skirtos svarbiems puslapiams pasižymėti, ar jų kraštuose priklijuoti odiniai spurgeliai, žymintys svarbias knygos vietas, dažniausiai religiniuose tekstuose.
18 a. ant knygų nugarėlių imta dėti kitos spalvos odos intarpus – plaketes, kuriose įspausdavo autoriaus pavardę ir jos pavadinimą. 19 a. išpopuliarėjo marmuriniu vadinamas popieriaus dažymo būdas – taip puošdavo ir kraštus. „Specifinė iš Osmanų imperijos atkeliavusi technika: ant vandens paviršiaus išpilami dažai, jie sumaišomi, sukuriamas norimas raštas, tuomet įmerkiamas smarkiai suspaustos knygos kraštas“, – pasakojo istorikė.
Gal knygą lentynoje reikėtų atsukti ne nugarėle? Tikriausiai ne vienas taip pagalvojo, rankose vartydamas knygą, kurios krašteliai papuošti piešiniais. „Kodėl ne? Jei taip gražiau, – ragina Milda. – Su savo knygomis galime elgtis taip, kaip tik norime.“
Knyga turi būti graži!
BALTO įmonių grupės įkūrėjas A. Karosas neabejoja, kad knyga yra ir meno objektas: „Knyga turi būti graži, tada kils noras ją paimti į rankas ir, reikia tikėtis, ne tik pavartyti. Gražūs gali būti ne tik įvairūs albumai, dažnai pavadinami stalo knygomis.“
Leidėjui, be abejo, svarbu, kad prekė – šiuo atveju knyga – būtų kuo patraukliau įpakuota. Tai padeda ją parduoti: juk ranka nejučia tiesiasi prie dailesnių daiktų. „Kurį riešutų pakelį – akį traukiančio dizaino ar neskoningame maišelyje – paimtumėte? Esu įsitikinęs, kad dėmesį reikia patraukti ne tik turiniu, todėl knygos ir transformuojamos, vis daugiau dėmesio skiriama jų išvaizdai. Antra vertus, technologijos tobulėja, galima padaryti daug gražių dalykų už prieinamą kainą.“
Ir anksčiau iš „BALTO print“ spaustuvės užsakovams iškeliaudavo knygos, kurių krašteliai buvo išskirtiniai – auksuoti ar su piešiniais. Tačiau taip papuošti knygą buvo brangu, į pagalbą reikėjo pasitelkti šilkografiją: „Šios technologijos imlios laikui, naudojamos brangios medžiagos, tad tokie užsakymai buvo itin reti“, – paaiškina pašnekovas.
BALTO leidybos namai prieš porą metų pradėjo leisti išskirtinę trilerių ir detektyvų seriją – šių knygų krašteliai dažomi juodai. „Vieni pirmųjų pradėjome Lietuvoje dažyti kraštelius, dabar vis daugiau leidėjų pageidauja taip gražinti knygas. Tai ypač madinga Vokietijoje ir Skandinavijoje. Modernūs rašaliniai spausdintuvai gali ant kraštelių atspausdinti bet kokį piešinį, smulkiausias detales. Spaustuvei atsirado progų pademonstruoti savo galimybes, bet noriu atkreipti dėmesį: kaip ir verdant sriubą, per daug prieskonių nereikia berti. Viršelio, nugarėlės, kraštelių dizainas turi susijungti ir skambėti“, – įsitikinęs BALTO įmonių grupės įkūrėjas.
Tekstą parengė Irma Laužikaitė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
