Atsargos karininkė, psichologė Rosita Kanapeckaitė pastebi, kad vis daugiau žmonių renkasi sąmoningai nežinoti. Šis reiškinys egzistavo visada, bet paaštrėja neramiais laikais, kai žmogus nenori keisti savo gyvenimo ar susidurti su nerimą keliančia, bet neišvengiama, realybe.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Tyčinis nežinojimas – tai sąmoningas pasirinkimas nesigilinti į prieinamą informaciją, siekiant išvengti atsakomybės ar diskomforto.
- Žmonės renkasi nežinoti, kad išvengtų savo veiksmų pasekmių, atsakomybės, siekdami išvengti nerimo ar gyvenimo būdo pokyčių.
- Tyčinis nežinojimas gali būti savisaugos mechanizmas, leidžiantis trumpam išvengti streso, tačiau ilgainiui dažnai sukeliantis didesnių problemų ir prarastų galimybių.
- Ignoruojant realybę, atsiranda jausmas, kad nereikia mokytis naujų dalykų ar ruoštis pokyčiams, o tai lemia prastesnius sprendimus ir galiausiai kaltės perkėlimą kitiems.
- Norint įveikti tyčinį nežinojimą, svarbu įvardyti sritį, įvertinti ilgalaikę tokio pasirinkimo kainą ir skirti nedidelį laiko kiekį informacijos paieškai bei mokymuisi.
– Kas yra „tyčinis nežinojimas“ ir kaip jį apibrėžtumėte?
– Tyčinis nežinojimas angliškai vadinamas willful ignorance. Tai reiškia sąmoningą pasirinkimą nesigilinti į informaciją, nors ji prieinama. Tai nėra žinių trūkumas, tai – sprendimas jų neieškoti. Reiškinys plačiai aprašytas moksliniuose tyrimuose, rodančiuose, kad žmonės kartais renkasi nežinoti, kad išvengtų atsakomybės arba diskomforto.
– Kas dažniausiai motyvuoja žmones rinktis nežinoti?
– Viena priežasčių – žmonės nenori žinoti savo veiksmų pasekmių. Jei sužinai daugiau, atsiranda atsakomybė ir poreikis veikti. Kitas motyvas – patogumas. Kai nežinai, gali jaustis mažiau atsakingas už situaciją. Tai leidžia perkelti kaltę aplinkai arba aplinkybėms. Žmonės vengia informacijos, kuri gali sukelti nerimą ar priversti keisti gyvenimo būdą.
– Ar tyčinis nežinojimas gali būti savisaugos forma?
– Taip, tai gali būti savisaugos mechanizmas. Žmogus vengia informacijos, galinčios jam sukelti nerimą ar diskomfortą. Pavyzdžiui, nesekdamas sveikatos tyrimų rezultatų, jis trumpam išvengia streso, bet taip pat praranda galimybę veikti laiku. Tas pats galioja finansams ar kitoms gyvenimo sritims. Tačiau ilgainiui toks vengimas dažnai sukelia didesnių problemų.
– Nuo ko, jūsų nuomone, žmonės saugo save, kai, pavyzdžiui, vengia žiūrėti negatyvias naujienas apie konfliktus, susiskaldžiusią visuomenę ar net nesusideda išvykimo krepšio?
– Saugo save nuo realybės. Jeigu žinosiu, kas vyksta, kaip karo atveju, tai tas išvykimo krepšys taps realiu dalyku. Iki karo Ukrainoje šio termino beveik nebuvo, niekas apie tai rimtai nekalbėjo dešimtmečius, gal išskyrus kariuomenę ar šaulius. Kai tai įvyko, atsirado naujas realybės aspektas, kad tokie dalykai gali nutikti.
Karas ir apskritai nesaugumas egzistavo visais laikais, tai nėra naujas reiškinys. Taip pat kitos grėsmės, pavyzdžiui, dirbtinis intelektas. Vieni mokosi juo naudotis, kiti vengia iki paskutinio momento. Žmonės linkę manyti, kad gali gyventi pagal susikurtas taisykles, nors iš esmės yra gamtos dalis ir nuo jos dėsnių nepabėgsi.
– Vadinasi, žmonės vengia realybės?
– Taip. Augdamas vis tiek susiduriu su praradimais – netenku gyvūno, artimųjų, senėju, susiduriu su mirtimi. Tai yra natūrali gyvenimo dalis, bet apie ją dažnai nekalbama ir į ją nesigilinama. Net kai močiutė labai sena, kiekvienas apsilankymas gali būti paskutinis, bet žmonės apie tai negalvoja. Jie tarsi susikuria pasaką, kurioje pasilieka tik patogūs ir malonūs dalykai.
– Kas nutinka, kai realybė ignoruojama?
– Pirmiausia atsiranda jausmas, kad nereikia mokytis naujų dalykų, ieškoti informacijos ar dėti pastangų. Kai realybė atmetama, kartu atmetamas ir poreikis prisitaikyti, tobulėti ar ruoštis pokyčiams.
– Ar šis reiškinys sustiprėjo per pandemiją ar karinius konfliktus?
– Tai nėra naujas reiškinys. Tyčinis nežinojimas egzistavo visada, tik skirtingais laikotarpiais jis tampa matomesnis. Pandemija ar karas išryškina tam tikras realybės sritis, kurias žmonės anksčiau galėjo ignoruoti. Kai kyla krizės, žmonės dažniau susiduria su informacija, kurios anksčiau vengė. Tačiau pats mechanizmas – universalus ir nuolatinis.
– Kaip tyčinis nežinojimas veikia sprendimų priėmimą realiose situacijose?
– Žmonės dažnai vengia sprendimų, kurie reikalautų pokyčių. Pavyzdžiui, gali atsisakyti karjeros galimybės, nes bijo atsakomybės ar naujų iššūkių. Tokiu būdu jie renkasi saugesnį, bet mažiau naudingą kelią. Ilgainiui tai lemia prastesnius rezultatus ir prarastas galimybes. Vėliau dažnai pradedama kaltinti aplinkybes, o ne savo pasirinkimus. Jei neturi tų žinių ir informacijos, ja nepasinaudoji, darai blogus sprendimus, blogus vertinimus ir galiausiai vis tiek pralaimi. Ir tada kas būna? Tada jau lieka kaltinti kitus, bet ne save.
– Ką žmogus gali daryti, jei atpažįsta, kad pats vengia žinoti?
– Svarbiausia įvardyti sritį. Tada reikia paklausti savęs, kokia bus ilgalaikė tokio pasirinkimo kaina. Nereikia pradėti nuo visko vienu metu – pakanka vienos srities. Jei yra aklųjų zonų, į kurias nenoriu gilintis, pavyzdžiui, kaip sutaupyti pinigų, kaip palaikyti švarą arba kodėl visą laiką vengiu užduočių, kur reikia kalbėti angliškai, – reikėtų pasirinkti vieną jų. Pasirinkus vieną sritį ir ją pagerinus, mano gyvenimas pagerėtų. Reikėtų tai sričiai skirti, pavyzdžiui, 30 minučių per savaitę. Ir neatrodo, kad labai daug. Naudotis atvirais ir nemokamais šaltiniais, pavyzdžiui „Google“, „Spotify“ ir tam skirti laiko. Per mėnesį jau būtų dvi valandos, per kelerius metus – 100, taip apie tą sritį jau būtų galima žinoti daugiau nei vidutiniškai.
