Rugpjūčio 13 d. Jungtinės Karalystės (toliau – JK) Klaktono mieste surengtus išankstinius rinkimus į atsilaisvinusią vietą parlamente užtikrintai laimėjo kraštutinės dešinės partijos „Reform“ lyderis ir vienas ryškiausių britiško populizmo veidų Nigelas Farage`as. Šiais rinkimais sau palankiame mieste Farage`as siekė išsiskalbti eilinio korupcijos skandalo suterštą reputaciją ir išnaudoti rinkiminį podiumą esamos vyriausybės kritikai.
Pasaulio medijų dėmesio šis iš pažiūros vietinės reikšmės įvykis sulaukė dėl to, kad pagrindinės politinės partijos atsisakė dalyvauti ir Farage`ui teko varžytis su būriu savo kandidatūras išsikėlusių komiškų personažų. Žymiausias jų – britų komiko Jono Harvey vaidinamas Grafas Šiukšliadėžiagalvis, kuris surinko beveik 27 proc. rinkėjų balsų ir apkartino Farage`o pergalę, paversdamas pačius rinkimus absurdu.
Farsu paversti demokratiniai rinkimai įdomūs ne vien dėl humoro ir po juo slypinčių socialinių įtampų, bet ir dėl unikalaus satyros įsiliejimo į politinius procesus.
Politinė satyra yra senas vakarietišką politiką lydintis žanras, įgaunantis karikatūrų, pamfletų, televizijos laidų, animacinių serialų (pvz., „South Park“) ir kitas išraiškas, kuriuo siekiama populiariai išjuokti politinį gyvenimą. Politinės satyros skirtumas nuo politinės kritikos ar protesto – tai, kad ji savaime nesiekia kryptingai paveikti politikos ir joje nebūna aiškaus sumanymo, ką norima keisti politiniame procese. Politinė satyra, paprastai kalbant, nesiekia nuversti vyriausybių, keisti įstatymų ar ką konkretaus pasiūlyti, ji teturi tikslą išjuokti konkrečią politinę realiją ar konkretų politiką. Anksčiau minėti rinkimai JK savo ruožtu gražiai iliustruoja kiek kitokį, teoriškai reikšmingesnį, reiškinį – satyrinę politiką, kuri apima ne vien komiško reginio sukūrimą ir politikos išjuokimą, bet ir siekį dalyvauti demokratiniame procese. Taigi čia eina kalba ne apie pasijuokimą iš politikų, būnant politikos išorėje, bet apie mėginimą satyrinėmis priemonėmis sabotuoti patį demokratinį procesą jame dalyvaujant.
Lietuvoje panašus atvejis buvo Tautos prisikėlimo partija, kurios politinę sėkmę nagrinėjo 2014 m. Neringos Klumbytės analizė, pritaikanti Michailo Bachtino karnavališkumo teoriją. Tiesa, ši teorija tik ribotai tiktų satyrinei politikai paaiškinti JK rinkimų atveju. Karnavališkumas nurodo laikiną socialinių hierarchijų ir taisyklių apvertimą šventimo, parodijos ir juoko kėlimo būdu (it senovinėje mugėje, kai karūnuojamas juokdarys, siekiant kurti miniai linksmumą); tuo tarpu satyrinė politika nėra išoriška esamai politinei tvarkai ir nėra laikinas proginis galios hierarchijų apvertimas – ji veikiau įsilieja į esamą tvarką ją paversdama spektakliu. Farage`o rinkiminės pergalės prieš komišką personažą atveju taip nutiko su demokratiniais rinkimais.
Ilgametė bėda, kad motorburniai politikai, patekę į biurokratišką demokratinių rinkimų sistemą, susikuria kovotojų ir sistemos aukų įvaizdžius. Satyrinė politika gal ir negali jų įveikti, tačiau gali efektyviai pastatyti juos į vietą ir tuos įvaizdžius prasklaidyti. Nėra prasmės ar tikslo rimtai diskutuoti su nerimtais politikais, prasmingiau duoti tokiems varžytis su fantastiniais personažais. Jeigu rinkimai kraštutinių politikų yra paverčiami spektakliu – leiskime spektakliui virsti parodija.
Satyrinė politika, kuri apima aktyvų dalyvavimą politiniuose procesuose, yra reikšmingesnis dalykas nei proginis politikos parodijavimas ar sabotavimas. Ji ne tiesiog išjuokia politinius veikėjus, bet išklibina pačias politinio žaidimo taisykles, kurios tiems veikėjams suteikia galią. Filosofo Jacques`o Rancière`o pasiūlyta disensuso sąvoka geriau padeda paaiškinti satyrinės politikos veikimą. Ji nurodo situacijas, kai įprasta socialinių vaidmenų paskirstymo ir leistinumo–draustinumo tvarka yra suardoma. Satyrinės politikos atveju suardomas nusistovėjęs akivaizdumas apie politinius procesus ir institucijas. Parodija tampa nebe būdu atitrūkti nuo politikos, ji tampa pačia politika. Rinkiminė konkurencija su fantastiniais personažais leidžia juos visus traktuoti kaip lygiaverčius politinio proceso dalyvius. Rinkėjai čia nėra tik spektaklio stebėtojai ir vartotojai, jie patys dalyvauja satyriniame veiksme balsuodami už išgalvotą personažą.
Standartinė politikus pašiepianti satyra veikia esant akivaizdžiai tikrovės ir išmonės perskyrai, kuri leidžia skirti humorą nuo politikos. Visgi ji negalioja, kai patys personažai dalyvauja rinkimuose lygiaverčiu statusu su visais kitais. Personažo su šiukšliadėže ant galvos kandidatūra čia ne mažiau tikra nei tipinio kostiumuoto ir šviesų rytojų žadančio politiko. Nors pirmojo rinkiminiai pažadai absurdiški, už juos gauti balsai tampa tikri. Čia įvyksta linksma prasmių inversija – rinkimų metu parodijinis personažas tampa vis realesnis, o standartinis politikas tampa vis labiau komiškas ir beprasmis.

Kyla įdomus klausimas dėl tokios satyrinės politikos efektyvumo. Kodėl vieni komikai tesukuria trumpą pramoginį reginį, o kiti sugeba paveikti visą politinį procesą? Notingemo Trento universitete atlikta analizė nurodo, kad aptariamuose Klaktono rinkimuose dalyvavęs komikas veikė apgalvotai ir kryptingai perėmė būtent N. Farage`o naudojamas komunikacines strategijas (tokias kaip antisistemiškumas, burnojimas prieš elitą, nekonvencinė agresyvi retorika) ir nukreipė jas prieš jį patį. N. Farage`as yra vienas efektyviausių JK politinių komunikatorių, bet šiuo atveju net jis nerado būdo savęs pozicionuoti kaip didesnio kovotojo su sistema nei jo komiškas oponentas. Tai parodo, kad satyrinė politika ypač gerai veikia prieš veikėjus, kurie patys gausiai naudoja šou elementus ir save pristato kaip taisyklių laužytojus. Farage`as liko konkuruoti su dar intensyvesnį šou darančiu personažu nei jis pats. Rinkimus jis formaliai laimėjo, bet pergalė prieš juokelius pasakojančią šiukšliadėžę pagarbos ir autoriteto jam nepridėjo, veikiau atėmė.
Aptarti rinkimai siūlo galimą receptą politologams aktualiai rinkiminio populizmo problemai spręsti. Ką daryti su dažnėjančia antisisteminių kandidatų rinkimine sėkme demokratinėse valstybėse? Atsakymas – leisti tokiems politikams konkuruoti su šiukšliadėžėmis.
Ilgametė bėda, kad motorburniai politikai, patekę į biurokratišką demokratinių rinkimų sistemą, susikuria kovotojų ir sistemos aukų įvaizdžius. Satyrinė politika gal ir negali jų įveikti, tačiau gali efektyviai pastatyti juos į vietą ir tuos įvaizdžius prasklaidyti. Nėra prasmės ar tikslo rimtai diskutuoti su nerimtais politikais, prasmingiau duoti tokiems varžytis su fantastiniais personažais. Jeigu rinkimai kraštutinių politikų yra paverčiami spektakliu – leiskime spektakliui virsti parodija.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ




