Komentuojant politiškai motyvuoto smurto atvejus ar radikalias politines pažiūras yra įprasta taikyti kraštutinės kairės ir kraštutinės dešinės sąvokas. Nesvarbu, ar kalbama apie gatvės riaušes (tarkim, spalio mėnesio protestus Prancūzijoje), ar apie radikalių pasiūlymų turinčių politinių partijų programas, ar net apie teroro išpuolių motyvus, labai skirtingi reiškiniai dažnai apibendrinami taikant tą patį dviejų ideologinių kraštutinumų matą.
Nors politinės įvairovės supaprastinimas teorinėmis sąvokomis yra įprastas dalykas politikos moksluose, kraštutinės kairės ir dešinės sąvokos ypač dažnai tampa viešų emocingų spekuliacijų objektu. Retas politikas būna patenkintas gavęs kraštutinio dešiniojo ar kairiojo etiketę, užtat pats mielai jas klijuoja kitiems. Todėl ne visada aišku, ką, be smerkiamosios potekstės, išvis reiškia kraštutinės dešinės ir kairės sąvokos. Taip susidaro klaidingas įspūdis, kad jos netinkamos.
Žymus politikos mokslininkas Casas Mudde siūlo kriterijus, leidžiančius atpažinti kraštutinės dešinės ir kairės apraiškas politikoje. Jo teigimu, kraštutinę dešinę apibūdina[1]: 1. natyvizmas (ksenofobinė nacionalizmo versija, sugrėsminanti visas visuomenės grupes, kurios neatitinka vieno susigalvoto etninės tautos vaizdinio); 2. autoritarizmas (tai griežtomis hierarchijomis ir individų kontrole grindžiama visuomenės vizija); 3. populizmas (kai tauta supriešinama su tariamai korumpuotu elitu). Savo ruožtu kraštutinei kairei būdingi[2]: 1. radikalios lygybės ir socialinių hierarchijų pertvarkymo idėjos; 2. kapitalizmo kritika; 3. siekis iš esmės perskirstyti viešuosius resursus; 4. solidarumas su kitų šalių judėjimais.
Tokie apibrėžimai yra patogūs, bet pernelyg platūs, kad leistų identifikuoti vientisas ideologijas. Kraštutinės kairės ir dešinės sąvokas veikiau reikėtų laikyti įrankiais radikalių politinių judėjimų įvairovei grupuoti pagal jų santykį su nusistovėjusiais demokratijos principais. Tai skėtinės sąvokos, kurių atskaitos taškas – demokratija. Griežtai kalbant, jos ribotai tinka nedemokratinių valstybių kontekstui. Ieškoti kraštutinės dešinės ar kairės nedemokratinėje valstybėje yra keblu, nes ten nėra atskaitos taško, nuo kurio būtų galima matuoti politinius kraštutinumus.
Kitas svarbus aspektas – būtinybė nepainioti ekstremistinių ir tiesiog radikalių idėjų ir netrivializuoti šių sąvokų. Neatsakingai vartojant kraštutinumo, radikalumo ir ekstremizmo sąvokas, kyla pavojus sumenkinti teisėtas politines pažiūras ir jas nepagrįstai sugrėsminti.
Ekstremistinei kairei ir dešinei būdingas bendras bruožas – bazinių demokratijos taisyklių (tokių kaip laisvi rinkimai, daugumos valdžia) atmetimas ir smurto pateisinimas. Vakarų valstybėse ekstremistinės ideologijos paprastai semiasi įkvėpimo iš fašizmo ir leninizmo tradicijų, nors jų įvairovė daug didesnė (egzistuoja religinis, separatistinis, nihilistinis ekstremizmai). Ekstremistai nepripažįsta demokratinių rinkimų ir jų rezultatų kaip valdžios pagrindo, nors kai kurie jų ir naudojasi rinkimais kaip taktine priemone.
Nepaisant paminėtos kritikos, kraštutinės kairės ir dešinės sąvokos yra patogus politinės analizės įrankis. Jos ribotai tinka ideologijų turiniui paaiškinti, tačiau leidžia patogiai kalbėti apie skirtingų ideologijų santykį su demokratija. Klausimas, kas yra politiniai kraštutinumai, yra tolygus klausimui, kokią demokratiją mes laikome normalia ir kaip mes nustatome jos ribas.
Tuo tarpu radikalioji kairė ir dešinė apibūdina politinius judėjimus ir pažiūras, kurie neatmeta pagrindinių rinkiminės demokratijos principų (pripažįsta laisvus rinkimus, siekia juose dalyvauti ir laimėti), tačiau siekia iš esmės pertvarkyti liberaliosios demokratijos institucijas ir principus, ypač tuos, kurie užtikrina teisės viršenybę, valdžių padalijimą ir visuomenės pliuralizmą.
Taigi šių sąvokų santykį galima supaprastinti taip: kairysis ir dešinysis ekstremizmai visada yra radikalūs, tačiau ne visos radikalios kairiosios ir dešiniosios pažiūros yra ekstremistinės. Tiek ekstremistinė, tiek radikali kairė ir dešinė yra ideologiškai priešiškos liberaliajai demokratijai, bet antroji siekia pokyčių žaisdama pagal demokratijos taisykles. Galiausiai kraštutinė kairė ir dešinė – tai skėtinės sąvokos, apimančios tiek radikalias, tiek ekstremistines ideologijas ir klasifikuojančios jas pagal priešiškumo demokratijos standartams lygį.
Pagrindinė kraštutinės dešinės ir kairės sąvokų taikymo kritika grindžiama tuo, kad nėra vieno visuotinai pripažinto demokratijos standarto. Yves`as Meny teigia, kad, norint diagnozuoti demokratijos ligas ideologiniuose judėjimuose, pirmiau reikia apibrėžti sveikos demokratijos standartą. To nepadarius, kraštutinių ideologijų prasmė išblunka. Pierre`as Manent`as kraštutinės kairės ir dešinės etiketes apskritai vadina retorinės manipuliacijos priemone, kuria naudojasi centristinės partijos. Kraštutinumo diagnozė, jo požiūriu, marginalizuoja radikalesnių pokyčių reikalaujančias partijas centro naudai. Tai būdas atmesti nepatogias nuomones, priklijuojant joms iracionalumo etiketę.
Kita kritika kraštutinės kairės ir dešinės sąvokoms siejama su bendru ideologinės politikos nuosmukiu šiandieninėse demokratijose, dėl kurio tradicinė kairės ir dešinės skirtis praranda prasmę. Pavyzdys galėtų būti praeitos savaitės teroro aktas Krokuvoje. Nors politikai skubėjo ginčytis, kuriai kraštutinei ideologijai priskirti teroristą, tyrėjai iki šiol paviešino tik eklektišką žavėjimąsi ginklais, masinėmis šaudynėmis ir kovingais simboliais. Jokios rišlios nusikaltėlio ideologijos kol kas neaptikta – tik padrikų internetinių simbolių, estetizuojančių smurtą, kratinys. Šis pavyzdys rodo, kad politinis ekstremizmas kartais netelpa į tradicinius kairės ir dešinės ideologinius šablonus.
Nepaisant paminėtos kritikos, kraštutinės kairės ir dešinės sąvokos yra patogus politinės analizės įrankis. Jos ribotai tinka ideologijų turiniui paaiškinti, tačiau leidžia patogiai kalbėti apie skirtingų ideologijų santykį su demokratija. Klausimas, kas yra politiniai kraštutinumai, yra tolygus klausimui, kokią demokratiją mes laikome normalia ir kaip mes nustatome jos ribas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
[1] 2007 m. Mudde knyga „Populist Radical Right Parties in Europe“
[2] 2005 m. Mudde ir Luke Marcho straipsnis „What's Left of the Radical Left? An Introduction to the European Radical Left“

