Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo daugybės technikų ir kompleksinių sprendimų, kurie turėtų suteikti jo gyvenimui daugiau laimės ir prasmės. Paradoksalu tai, kad kuo daugiau sprendimų siūlome įprasminti gyvenimą, tuo stipresnė abejonė, kad mažai kas yra prasminga ar džiaugsminga. O gal per mažai įvertiname gyvenimo paprastumą?
Švedų kino legendos Ingmaro Bergmano filmas „Septintasis antspaudas“ daugelio kino mėgėjų vaizduotėje išliko dėl vizualiai ir egzistenciškai įstabios riterio ir mirties šachmatų žaidimo scenos. Sunku sugalvoti tikslesnę metaforą žmogaus bandymui racionalumu pergudrauti mirties neišvengiamybę.
Bet filmo idėjai žymiai ryškesnė ir svarbesnė scena yra to paties riterio ir keliaujančių aktorių šeimos popietės, valgant laukines žemuoges ir geriant pieną, vaizdinys. Būtent tą akimirką sau pripažįstama, kad tai vienas tų gyvenimo epizodų, kurie tiksliau ir aiškiau atveria prasmės klausimo sprendimą. „Niekada nepamiršiu šios akimirkos“, – nustelbtas paprastumo grožio pripažįsta Maxo von Sydow vaidinamas herojus.
I. Bergmano genialumas pasirodo kaip gebėjimas metaforiškai apibrėžti modernybės žmogaus gyvenimo įtampą. Norėdamas šachmatų partijoje įveikti mirtį, ieškodamas įvairiausių taktikų, kurios racionalizuotų tavo buvimą šiame pasaulyje, suteiktų jam aukštesnę vertę, praleidi pro akis gyvenimo paprastumo džiaugsmą.
Panašią pamoką pasauliui pasiūlė ir ne tokio seno, bet jau kultiniu tapusio filmo „Tobulos dienos“ režisierius Wimas Wendersas. Pagrindinis filmo veikėjas – tualetų valytojas Hirayama – gyvena paprastą, rutinišką, bet laimingą gyvenimą. Didžiausias „Tobulų dienų“ atsivertimas įvyksta žiūrovo galvoje, pamažu suprantant, kad jis pažįsta Hirayamos laimės ir harmonijos akimirkas.
Atėjęs į filmą iš su mirtimi mintyse nuolat besikaunančio, naujų, įvairesnių, įdomesnių būdų įprasminti ieškančio žmogaus rolės staiga atrandi simpatiją paprasto Tokijo tualetų valytojo gyvenimui ir jo santykiui su būtimi.
Turėti savo gyvenimo rutiną, lėtai skaityti knygas, klausytis mėgstamos muzikos, stebėti gamtos pasaulį, atlikti kažką naudingo visuomenei, turėti namus, į kuriuos gali sugrįžti. Prie viso to prijungus dar ir artimą žmogišką santykį – meilę ir draugystę – nupieši paprasto ir laimingo gyvenimo paveikslą.
Turėti savo gyvenimo rutiną, lėtai skaityti knygas, klausytis mėgstamos muzikos, stebėti gamtos pasaulį, atlikti kažką naudingo visuomenei, turėti namus, į kuriuos gali sugrįžti.
Filosofijos istorija išraižyta daugybės bandymų apibrėžti – kaip turėtų savo gyvenimą nugyventi žmogus? Nuo Sokrato iki stoikų ir nuo racionalistų iki egzistencialistų – beveik visas filosofines kryptis sieja siekis atrasti balansą tarp malonumo ir dorybingumo.
Bet, tiesą sakant, nei didžiųjų filosofų apmąstymuose, nei klasikiniuose literatūros ar kino kūriniuose gyvenimas neturi tokių komplikuotų aiškinimų ir nereikalauja tokios komplikuotos laikysenos, kokią sau užsimetė dabarties žmogus.
Nei turtas, nei galia, nei didžiausias intelektas ar labiausiai įgalinta valia nebuvo didieji atsakymai į prasmės klausimą. Niekaip gyvenimo prasmės klausimo nepajudina ir ilgaamžiškumo ar amžiaus ženklų vengimo pastangos.
Šiuolaikinės sėkmės modeliai mums siūlo valios ekstremumus arba neribotų galimybių ir pasirinkimų sumas. Net ir balansas juose pasirodo kaip pastanga suderinti viską. Moteriai žadama būti ir sėkminga mama, žmona, verslininke, nuomonės formuotoja, sportininke, niekada nesenstančia deive.
Vyro pasaulyje viskas kiek paprasčiau, nes jį suvienija galios vardiklis. Čia tu ir galiūnas-čempionas, ir verslo išminčius, ir moterų užkariautojas, ir visų problemų sprendėjas bei visų mėgstamas racionalizuotojas bei moralizuotojas.
Šiuolaikinės sėkmės modeliai mums siūlo valios ekstremumus arba neribotų galimybių ir pasirinkimų sumas.
Visi šie įvaizdžiai ne tiek patrauklūs, kiek neišvengiami žvelgiant į socialinę ir ekonominę prasmės klausimo įtampą nustumti bandančio vėlyvojo kapitalizmo erdvę. Visi jie siūlo mūsų viduje glūdinčiam riteriui naujas taktikas, bandant lemiamoje partijoje apžaisti mirtį.
Paradoksalu tai, kad dienos pabaigoje mažiausiai laiko laimės ir prasmės vaikymuisi čia reikia tiems, kurie kaip tualetų valytojas Hirayama gyvena paprastą ir sau pakankamą gyvenimą. Mėgaujasi tais dalykais, kurie jį supa, o ne tvyro kažkur didžiųjų siekinių pasaulyje. Bando pakeisti, pagerinti, pagražinti tai, ką gali ir bando neišgyventi dėl to, kas ne jų valioje.
Mūsų populiariojoje kultūroje, socialinėje ir ekonominėje tikrovėje per mažai reprezentuojama ši gyvenimo paprastumo ir to paprastumo teikiamo džiaugsmo laikysena. Ir tai nėra nuostabu. Visas minėtas sritis mes grindžiame augančio vartojimo, intensyvesnių patirčių ir greitai tenkinamo poreikio principais.
Pasipriešinti tam sunku, bet įmanoma. Tereikia pabandyti savęs paklausti, ar jaučiuosi geriau, kai sulėtinu savo gyvenimo tempą, kai atsirenku patirtis, kurios man išties atrodo vertingos, kai skiriu laiką tiems žmonėms, toms knygoms, tiems filmams, tam laikui gamtoje, kurie priverčia iš naujo atrasti pamirštą gyvenimo perspektyvą.
Perfrazuojant stoiką Epikūrą, priminusį, kad net ir paskutinę gyvenimo valandą yra ne per vėlu pradėti filosofuoti, galiu tave, skaitytojau, paguosti – niekada ne per vėlu ir gyventi paprasčiau.
