Naujienų srautas

Nuomonės2026.11.17 12:46

Giedrius Česnakas. Visuotinė gynyba – laikas nerti gilyn

00:00
|
00:00
00:00

Įsivaizduokime, kad vienu metu keliuose Lietuvos regionuose nutrūksta elektros tiekimas, sutrinka mobilusis ryšys, o tūkstančiams gyventojų prireikia skubios evakuacijos ir medicinos pagalbos. Tai krizinė situacija, kuri artima karinės agresijos patirčiai. Ar esame praktiškai išbandę, kaip tokiomis aplinkybėmis veiktų valstybė ir visuomenė?

Lietuvoje vis daugiau kalbame apie visuotinę gynybą, įtraukiame naujas institucijas ir organizacijas, mokome gyventojus. Tai svarbi ir būtina pažanga. Vis dėlto visuotinės gynybos plėtra savaime dar nereiškia, kad valstybė tampa geriau pasirengusi karui. Dėl šios priežasties būtina kelti klausimą ne tik apie tai, kiek visuomenės įtraukėme į gynybą, bet ir apie tai, kiek esame pasirengę realiai veikti.

Visuotinės gynybos brandą reikėtų vertinti per dvi tarpusavyje susijusias dimensijas. Horizontalioji parodo, kiek valstybės institucijų, savivaldybių, verslo, nevyriausybinių organizacijų ir piliečių įtraukiama į valstybės gynybą. Vertikalioji atskleidžia, kiek giliai jie yra pasirengę atlikti savo užduotis: ar turi reikalingų įgūdžių, išteklių, žino savo atsakomybes ir yra praktiškai išbandę sąveiką su kitais visuotinės gynybos dalyviais.

Horizontalioji plėtra Lietuvoje vyksta, tačiau vertikalusis pasirengimas turi tapti ne mažiau svarbiu valstybės prioritetu. Žinojimas, kad reikės atlikti tam tikrą užduotį, dar nereiškia gebėjimo ją įvykdyti, ypač esant fiziniam pavojui, informacijos trūkumui, sutrikus ryšiams ir kritinėms paslaugoms.

Ar valstybė pasirengusi veikti karo sąlygomis?

2022 m. Vyriausybė patvirtino šešias gyvybiškai svarbias valstybės funkcijas, apimančias valstybės gynybą, valdymą, ekonomikos ir civilinės infrastruktūros funkcionavimą, gyventojų būtinųjų poreikių tenkinimą, vidaus saugumą ir tarptautinę veiklą. Jos sudaro svarbų pagrindą mobilizacijai ir valstybės veiklos tęstinumui planuoti. Kyla esminis klausimas: kiek šių funkcijų vykdymas yra praktiškai patikrintas sąlygomis, kurios bent iš dalies atitiktų šiuolaikinio karo realijas?

Rusijos karas prieš Ukrainą parodė, kad šiuolaikiniame kare nyksta aiški riba tarp fronto ir užnugario. Bepiločių orlaivių ir raketų smūgiai gali pasiekti toli nuo tiesioginių kovos veiksmų zonos esančius objektus. Taikiniais tampa ne tik karinė, bet ir civilinė infrastruktūra: svarbiausi energetikos objektai, elektros pastotės, šilumos tiekimo sistemos, transporto mazgai, ryšių infrastruktūra.

Lietuvos geografinė padėtis šiuos iššūkius dar labiau sustiprina. Neturime strateginės gilumos, todėl negalime planuoti valstybės gynybos remdamiesi prielaida, kad didelė šalies dalis karo metu galės funkcionuoti beveik įprastomis sąlygomis.

Tai nereiškia, kad valstybės institucijų darbas neišvengiamai sustos, bet būtina pasirengti tam, kad darbuotojai tiesiog nevyks į darbo vietas, nes jų pastatai taps priešo taikiniais, įprastos komunikacijos priemonės neveiks, o kritinės infrastruktūros pažeidimai ir evakuacijos procesai apsunkins net kasdienių užduočių vykdymą.

Neturime strateginės gilumos, todėl negalime planuoti valstybės gynybos remdamiesi prielaida, kad didelė šalies dalis karo metu galės funkcionuoti beveik įprastomis sąlygomis.

Valstybės valdymas, teismų veikla, finansų sistemos funkcionavimas ir kitos institucijų atliekamos funkcijos išlieka svarbios karo metu, bet būtina iš anksto įvertinti, kokia minimali, prioritetinė jų veiklos apimtis privalo būti užtikrinta realiomis karo sąlygomis.

Svarbiausia planuoti, kaip institucijos veiks, kai įprastos veikimo sąlygos išnyks.

Visuotinei gynybai reikės ne tik karių, bet ir daugybės rankų

Viešosiose diskusijose apie visuotinę gynybą daug dėmesio skiriame pilietiniam pasipriešinimui, informaciniam atsparumui, kovai su dezinformacija. Tai svarbu, tačiau šiuolaikinio karo patirtis rodo, kad valstybei prireiks daugybės žmonių, gebančių atlikti konkrečius praktinius darbus.

Reikės pagalbos atkuriant pažeistą infrastruktūrą, šalinant griuvėsius ir gaisrų padarinius, organizuojant gyventojų evakavimą, teikiant pirmąją pagalbą, gabenant būtiniausius produktus. Reikės vairuotojų, elektrikų, mechanikų, socialinių darbuotojų ir savanorių, gebančių prisidėti prie realaus pagalbos organizavimo ir įgyvendinimo. Nemažai šių užduočių teks vykdyti tuo pat metu, kai didžioji valstybės išteklių dalis bus skirta tiesioginei karinei gynybai ir sąjungininkų pajėgų paramai priimti.

Lietuva jau turi civilinio mobilizacinio personalo rezervą, apimantį mobilizacijos sistemai reikalingus institucijų ir tam tikrų ūkio subjektų darbuotojus. Tačiau verta kelti klausimą, ar šio rezervo apimtis ir turimi gebėjimai būtų pakankami plataus masto karo sukeltiems poreikiams atliepti. Tris savaites trukęs elektros energijos tiekimo atkūrimas vartotojams po vasaros audros parodė, koks veiksmingas galėtų būti tam tikrus įgūdžius turinčių civilių rezervas, kurį būtų galima pasitelkti.

Galbūt asmenys, dėl sveikatos būklės negalintys atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos, galėtų atlikti privalomąją civilinę tarnybą ir iš jų būtų suformuojamas civilinių įgūdžių rezervas, greta karinio rezervo.

Būtina plėtoti platesnį praktiškai parengtą civilinių gebėjimų rezervą, į kurį galėtų įsitraukti gyventojai, turintys valstybei reikalingų profesinių kompetencijų arba pasirengę įgyti būtiniausių pagalbos teikimo įgūdžių. Galbūt asmenys, dėl sveikatos būklės negalintys atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos, galėtų atlikti privalomąją civilinę tarnybą ir iš jų būtų suformuojamas civilinių įgūdžių rezervas, greta karinio rezervo.

Tai neturėtų būti dar viena formali žmonių apskaitos sistema. Civilinio rezervo nariai turėtų žinoti savo užduotis, atsakingas institucijas, pasitelkimo tvarką, turėti reikalingą parengimą ir reguliariai dalyvauti pratybose. Žinoma, toks rezervas negalėtų pakeisti profesionalių gelbėtojų, energetikų ar medikų. Toks rezervas galėtų padėti jiems veikti, atlikdamas ribotas, iš anksto numatytas ir pagal turimą kompetenciją paskirtas funkcijas.

Visuotinė gynyba nereiškia, kad visi piliečiai turi tapti kariais. Ji reiškia, kad valstybė geba sutelkti skirtingus visuomenės gebėjimus bendram tikslui – valstybės ir jos žmonių apsaugai.

Pasirengimas turi būti tikrinamas, o ne deklaruojamas

2026 m. sausio–spalio mėnesiais Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento organizuojamus kontaktinius ir nuotolinius pasirengimo krizėms bei pilietinio pasipriešinimo mokymus baigė apie 46 tūkst. dalyvių. Tai reikšmingas skaičius, rodantis didėjantį dėmesį visuomenės pasirengimui.

Nepaisant to, norint įvertinti šių mokymų poveikį, būtina kelti papildomus klausimus. Kiek dalyvių įgijo konkrečių praktinių įgūdžių? Kiek jų išbandė savo veiksmus sudėtingomis sąlygomis? Kiek dalyvių po mokymų galėtų atlikti apibrėžtą funkciją esant įvairaus tipo nesklandumams, o ne vien žinotų, kaip teoriškai reikėtų elgtis?

Panašiai turėtume vertinti ir institucijų pasirengimą. 2026 m. vykusios nacionalinės mobilizacijos pratybos „Vyčio skliautas“ parodė, kad Lietuvoje jau pereinama prie platesnio institucijų sąveikos ir praktinių veiksmų tikrinimo. Buvo išbandomi mobilizacijos procesai, gyventojų evakavimas, pagalbos organizavimas ir gyvybiškai svarbių funkcijų tęstinumas. Tai sveikintina kryptis, kurią būtina nuosekliai plėtoti.

Pratybose reikėtų vis dažniau modeliuoti ne pavienius sutrikimus, o kelias vienu metu vykstančias krizes: nutrūkusį elektros tiekimą, neveikiančius ryšius, pažeistą transporto infrastruktūrą, nepasiekiamą personalo dalį ir staiga išaugusį pagalbos poreikį gyventojams. Ypač svarbios praktinės gyventojų evakavimo pratybos. Turėtume nuosekliai pereiti prie vis didesnio jų masto, išbandydami ne tik gyventojų registravimą ar transporto organizavimą, bet ir skirtingų institucijų gebėjimą koordinuoti didelius žmonių srautus, užtikrinti jų apgyvendinimą, aprūpinimą ir priežiūrą. Visa tai turi būti įvertinama atsižvelgiant į kritinės infrastruktūros pažeidimą. Turėtų būti persvarstomi planai evakuoti asmenis šaltuoju laikotarpiu į didžiulius pastatus, kurie priklauso tik nuo centralizuoto šildymo sistemų, kurios konflikto metu tampa taikiniais.

Pratybose būtina vertinti ne vien tai, ar numatytos procedūros buvo atliktos. Būtina nustatyti, kiek laiko užtruko sprendimų priėmimas, kokių išteklių pritrūko, kur nutrūko koordinavimas ir ar institucijos gebėjo prisitaikyti prie netikėtų aplinkybių. Pratybų tikslas nėra įrodyti, kad institucijos pasirengusios. Jų tikslas – nustatyti, kam jos dar nepasirengusios, ir šiuos trūkumus pašalinti iki tikrosios krizės. Sėkmingos pratybos yra ne tos, kuriose viskas pavyksta ar tiesiog uždedama varnelė, o tos, kuriose patiriamos nesėkmės, nes būtent jos suteikia galimybę mokytis ir tobulėti.

Sėkmingos pratybos yra ne tos, kuriose viskas pavyksta ar tiesiog uždedama varnelė, o tos, kuriose patiriamos nesėkmės, nes būtent jos suteikia galimybę mokytis ir tobulėti.

Visuotinės gynybos plėtra turėtų būti susieta su sistemingu praktinio pasirengimo vertinimu. Pirmiausia reikėtų reguliariai praktiškai tikrinti gyvybiškai svarbių valstybės funkcijų vykdymą sudėtingomis sąlygomis. Antra, plėtoti civilinių gebėjimų rezervą, susiejant jį su konkrečiomis užduotimis ir praktiniu rengimu. Trečia, įtvirtinti nuolatinių kompleksinių pratybų ir jų rezultatų vertinimo sistemą, kuri leistų matuoti realią pažangą.

Šis procesas turėtų tapti nuolatine valstybės valdymo dalimi, pageidautina Vyriausybėje, o ne vien atskirų institucijų iniciatyva ar proginiu pasirengimo demonstravimu.

Visuotinės gynybos branda – ir atgrasymo klausimas

Realus visuomenės pasirengimas yra svarbus ne tik tam, kad karo metu būtų apsaugoti žmonės ir sumažinti materialiniai nuostoliai. Tai ir platesnės valstybės atgrasymo strategijos dalis.

Agresorius siekia ne vien sunaikinti karinius pajėgumus. Smūgiais civilinei infrastruktūrai, visuomenės bauginimu ir valstybės institucijų veiklos trikdymu jis bandys palaužti visuomenės valią priešintis ir priversti politinę vadovybę priimti jam palankius sprendimus.

Visuotinės gynybos brandą reikia matuoti ne tuo, kiek žmonių ir institucijų įtraukta į gynybos planus, kiek jų baigė vienus ar kitus kursus, o tuo, kiek jų iš tikrųjų gebėtų atlikti savo užduotis prasidėjus krizei ar karui.

Valstybė, kurios institucijos geba tęsti veiklą, o visuomenė – organizuotai reaguoti į sutrikimus, tampa mažiau pažeidžiama. Kartu mažėja agresoriaus galimybės kariniu spaudimu pasiekti politinius tikslus. Civilinis atsparumas – ne kariuomenės pasirengimo pakaitalas, o būtinas jo papildymas.

Lietuva jau padarė svarbią pažangą kurdama visuotinės gynybos sistemą. Dabar būtinas kitas žingsnis. Būtina išmokti vertinti pasirengimą ne pagal parengtų planų apimtį, mokymų dalyvių skaičių ar institucijoms paskirtas funkcijas, bet pagal gebėjimus veikti realiomis, pavojingomis ir nuolat kintančiomis sąlygomis.

Visuotinės gynybos brandą reikia matuoti ne tuo, kiek žmonių ir institucijų įtraukta į gynybos planus, kiek jų baigė vienus ar kitus kursus, o tuo, kiek jų iš tikrųjų gebėtų atlikti savo užduotis prasidėjus krizei ar karui.

Tikrasis pasirengimas nėra žinojimas, kad turime planą. Tai gebėjimas veikti tada, kai planas neveikia.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą