Keliaudamas po Lietuvos ir pasaulio gamtą neretai sutinku ne tik laukinius gyvūnus, bet ir žmones. Pastariesiems, nepaisant to, ar jie gimę ir augę mieste, ar užaugę laukinės gamtos glėbyje kažkur šalies regionuose, gamta, kaip ir laukiniams gyvūnams, yra būtinybė. Būtinybė daugeliu prasmių – tiek kaip išteklius kokybiškam gyvenimui, tiek kaip poilsio ar pramogų vieta.
Žmonės noriai lankosi gamtoje, tad nedrįsčiau sakyti, kad mums gamta pasidarė neįdomi ir savo gyvenimą visiškai užpildėme betono džiunglėmis bei automobiliais. Anaiptol, pastarąjį dešimtmetį laisvalaikio veiklos gamtoje tapo itin populiarios – pradedant žvejyba, žygiais, orientavimosi varžybomis ir baigiant paukščių stebėjimu. Tai tikrai džiugina, nes kuo daugiau žmonės leidžia laiko gamtoje, tuo geriau ne tik žmogui, bet, mano įsitikinimu, ir pačiai gamtai. Kodėl taip manau? Paprasta – tik žmogus, kuris praranda ryšį su gamta ir kuriam ji tampa svetima, gali nekreipti dėmesio į beatodairiškai kertamus miškus, sausinamas pelkes ar rapsais užsėjamas nuostabaus grožio natūralias pievas. Tad nors neretai girdžiu, kad žmonės savo aktyviais gamtiniais hobiais neigiamai veikia gamtos būklę, žvelgiant plačiau, be šių žmonių gamtai būtų dar blogiau – ji tiesiog nerūpėtų ir būtų dar labiau naikinama.
Visgi pastarąjį dešimtmetį stebiu ne tik buvimo gamtoje populiarėjimą, bet ir besikeičiantį jos entuziastų supratimą apie tai, ką reiškia būti gamtoje. Ar mes dar mokame tiesiog būti gamtoje ir džiaugtis būtent ja? Ar mokame tiesiog prisėsti ant upės kranto, pievos viduryje ar miško glūdumoje bei grožėtis aplinka be pašalinių trikdžių ar minčių? Man susidarė įspūdis – sunkiai. Dažniausiai mano sutikti žmonės gamtoje leidžia laiką dėl besikeičiančios erdvės, tačiau ne dėl tų unikalių pojūčių, kuriuos gamta suteikia tik neskubantiems. Mano galva, eiti į paukščių giesmių kupiną mišką su ausinukais ausyse – tas pats, kas valgyti bandelę neišpakavus jos iš maišelio. Kita bėda – telefonai rankose, o mūsų dėmesys juose. Kam keliauti į nuostabią gamtą, jei net nepakeliame akių apsidairyti aplink?
Mano galva, eiti į paukščių giesmių kupiną mišką su ausinukais ausyse – tas pats, kas valgyti bandelę neišpakavus jos iš maišelio.
Būtent dėl šios priežasties kaskart, kai vedu paukščių stebėjimo žygius gamtoje, žmones išmokau daryti trumpas tylos pauzes. Paeiname 100 metrų ir sustojame, sustingstame ir nė krust, kad net rūbai nesučežėtų. Taip susiliejus su gamta pirmąją pusę minutės būna ramu, tuomet netoliese įsidrąsina ir pragysta strazdas, po kojomis nusileidžia ir ima maitintis zylės, medžių viršūnėse sušnara voverė. Netrukus atgyja visa aplinka, kuri nepasirodo skubantiems. Pasigrožėję kelias minutes vėl pažygiuojame 100 metrų ir vėl sustingę laukiame bei susipažįstame su nauja aplinka. Šios tylos minutės visiems keliautojams padaro didžiausią įspūdį, nes daugeliui sunku patikėti, kiek daug galima pamatyti ar išgirsti vienoje vietoje vos kelioms minutėms susiliejus su gamta.
Gamta nėra kas kelias sekundes besikeičiantys Instagram vaizdo įrašai. Ji yra gerokai subtilesnė ir įdomesnė. Joje būtina išmokti neskubėti, sustoti ar prisėsti dešimčiai minučių vienoje vietoje, apsidairyti, uosti ir įsiklausyti. Neabejoju, kad išsitraukę ausinukus iš ausų ir palikę išmaniuosius telefonus kišenėse, pamatysite kažką gerokai įspūdingesnio, nei ekranuose braukydami nesibaigiantį dirbtinių nuotykių ir negatyvių žinių tapetą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
