Mozei prireikė keturiasdešimties metų, kad atvestų žydų tautą į Pažadėtąją žemę. Mes jau trisdešimt šešerius metus ieškome išganytojo, kuris išgelbėtų Lietuvos švietimą. Tačiau, regis, iki Pažadėtosios žemės mums dar labai toli. Užtat pastaruoju metu mūsų švietimas išgyvena savotišką iniciatyvų renesansą. Vieni braižo kelrodžius, kiti ieško architektų, treti siūlo statyti Mokytojų rūmus. Žodžiu, pranašų turime tiek, kad, regis, kiekvienai mokyklai galėtume paskirti po vieną.
Vis dėlto, stebint šį švietimo gelbėtojų vajų, neapleidžia vienas klausimas: ar mes apskritai sutariame, nuo ko tą švietimą reikia gelbėti?
Vieniems didžiausia problema – egzaminai. Pakelkime rezultatus dešimčia balų, ir švietimas bus išgelbėtas! O jeigu ir tai nepadės, rimtais veidais imama svarstyti, ar tik ne patys egzaminai ir yra didžiausia Lietuvos švietimo blogybė. Žodžiu, jeigu nepavyksta pagerinti rezultatų, gal paprasčiau atsikratyti to, kas juos matuoja? Juk kažkaip nepatogu prisipažinti, kad po dvylikos metų mokyklos suole dalis abiturientų nesugeba surinkti net silpno ketverto. Svarbiausia, kad tarptautinėse lentelėse atrodytume gražiai. O kad mūsų rezultatai negerėja, tik kitų šalių prastėja ir jos pagaliau nusileidžia iki mūsų lygio – menka smulkmena. Juk svarbiausia ne tai, kaip mokosi mūsų vaikai, o kaip gražiai galime atrodyti grafikuose ir dar spėti pasigirti švietimo pažanga!
Kitiems svarbiausia – mokytojų įgalinimas. Pastatykime Mokytojų rūmus, ir pedagogai, matyt, patys masiškai pradės į juos plūsti. Jeigu nenorės – užnorinsime juos visuotiniu nario mokesčiu! Juk niekas taip neįgalina mokytojo, kaip dar viena institucija, kuriai jis privalėtų priklausyti ir už tai susimokėti. Bet ar gali ta pati institucija vieną dieną atstovauti mokytojui, o kitą – jį atestuoti, vertinti, kontroliuoti ar net bausti? O jei kils konfliktas su pačiais Rūmais, gal teks steigti dar vienus – Mokytojų gynimo rūmus, ginančius nuo Mokytojų rūmų? Tik štai klausimas: ar mokytojų įgalinimas reiškia daugiau jų balso, ar tiesiog daugiau jų kontrolės?
Tretiems svarbiausia, kad būtų kur vaikus palikti vasarą. Štai naujausia idėja – pradinukų stovyklos mokyklose iki liepos 6 dienos. Mus ramina: mokytojams dirbti nereikės, vaikus prižiūrės visos dienos mokyklos specialistai. Puiku! Tik kiek jų turime ir kokia jų kvalifikacija? O kas visa tai organizuos? Žinoma, mokyklų administracijos, kurioms birželis – ir taip pats ramiausias mėnuo, juk tik egzaminai, mokslo metų užbaigimas ir pasirengimas kitiems metams. O mokytojai dirbs tik savanoriškai. Jau įsivaizduoju administracijos laišką: „Kolegos, kadangi jums iki viso etato trūksta kelių valandų, maloniai kviečiame savanoriškai prisidėti.“ Ir pabandyk nesavanoriauti! Bet pakalbėkime apie vaikus. Ar tikrai geriausia, ką galime pasiūlyti pradinukui vasarą, – dar kelios savaitės tame pačiame mokyklos pastate? Gal stovyklos turėtų vykti gamtoje, su žygiais ir naujomis patirtimis? Suprantu tėvų rūpesčius, bet ar tikrai kiekvieną problemą privalome spręsti mokyklos sąskaita?
Ar tikrai geriausia, ką galime pasiūlyti pradinukui vasarą, – dar kelios savaitės tame pačiame mokyklos pastate?
Ketvirti – švietimo architektai, kurie vėl imasi lopyti ugdymo programas. Štai kažkam šovė į galvą įtraukti Tarasą Ševčenką – ir prašom, Ševčenka jau programose! Nesakau, kad jo nereikia. Gal net prasmingiau būtų buvę įtraukti kurį nors šiuolaikinį ukrainiečių rašytoją, pavyzdžiui, Arturą Dronį, kurio kūryba atspindi šiandienės Ukrainos patirtis. Tačiau problema visai ne Ševčenka ir ne Dronis. Problema ta, kad ugdymo programų rengimas ir keitimas primena nesibaigiantį kelių lopymą: kažkam kilo idėja, kažkas pasiūlė, kažkas pritarė – ir štai jau turime dar vieną pakeitimą. O kur nuosekli programų peržiūra, aiškūs atrankos kriterijai, diskusijos su mokytojais ir įvertinimas, ką iš programos reikėtų išimti, jeigu jau nusprendėme kažką pridėti? Juk ugdymo programa nėra guminė – į ją negalima be galo kišti visko, kas kam nors tuo metu atrodo svarbu.
Penkti užsimojo sukurti geriausią švietimo sistemą Europoje kiekvienam Lietuvos vaikui. Tam iniciatyva „Švietimas Nr. 1“ kartu su ISM parengė „Švietimo kelrodį“ su dešimčia žingsnių, sutelktų į tris sritis – kokybiškas ugdymo programas, profesionalią vadybą ir motyvuotus mokytojus. Mozei pakako dešimties Dievo įsakymų, tad gal ir Lietuvos švietimui užteks dešimties tezių?
Ir čia norisi pagirti – pagaliau mėginama matyti visą švietimo sistemą, o ne eilinį kartą gelbėti vieną jos kampą. Sveikintina iniciatyva atvirai kalbėti ne apie dar vieną kosmetinį remontą, o apie paties namo konstrukciją. Tačiau kai kurie siūlymai kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Štai daug diskusijų sukėlęs naujas 6+3+3 mokyklų modelis. Tik ar kas nors įrodė, kad, pakeitus mokyklų struktūrą, savaime pagerės ugdymo kokybė? Ar šeštokas, dar dvejus metus paliktas su pradinių klasių mokytoja, staiga pradės geriau skaityti, rašyti ir skaičiuoti? O gal vėl pirmiausia perbraižysime mokyklų tinklą, iškabinsime naujas iškabas, perskirstysime mokytojus ir mokinius, išleisime milijonus, o tada pradėsime aiškintis, kokią problemą iš tiesų sprendėme?
Juk turime ne vienos struktūrinės reformos patirties. Ar jau spėjome pamiršti profiliavimo eksperimentus, skandalus dėl etatinio mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos, Tūkstantmečio mokyklų programą ir kitas reformas, kurių pasekmes teko taisyti naujomis reformomis? O kur dingo Nacionalinis partijų susitarimas dėl švietimo? Pats 6+3+3 modelis savaime nėra ydingas. Tačiau bijau, kad Lietuvoje ir vėl svarbiausiu klausimu taps ne tai, kokia mokyklos struktūra geriausiai atitinka vaiko ugdymosi poreikius, o kaip pertvarkyti sistemą, kad mažėjančiose regionų mokyklose mokytojai išsaugotų darbo vietas. Tik ar mokykla turi tarnauti mokiniui, ar mokinys – mokyklos struktūrai?
Šešti jau pasirūpino ir pagalbos linija mokytojams. Dabar, kai nuo visų reformų, kelrodžių, architektų ir naujų iniciatyvų pedagogui galutinai susisuks galva, bent jau bus kur paskambinti. Tiesa, tik darbo dienomis, nuo 15 iki 19 valandos. Tad jeigu mokinys tau per pamoką praskels lūpą ar pasiųs ant trijų raidžių, teks luktelėti. Iki tol savo emocine savijauta mokytojas turės pasirūpinti pats. Juk mokytojo emocinės problemos gali prasidėti tik pasibaigus pamokoms.
Tad jeigu mokinys tau per pamoką praskels lūpą ar pasiųs ant trijų raidžių, teks luktelėti. Iki tol savo emocine savijauta mokytojas turės pasirūpinti pats. Juk mokytojo emocinės problemos gali prasidėti tik pasibaigus pamokoms.
Ir štai turime paradoksą: švietimo gelbėtojų daugėja, iniciatyvos viena kitą veja, tačiau esminiai klausimai lieka tie patys. Ir kiekvienas iš jų savaip teisus. Egzaminų rezultatai svarbūs. Mokytojų trūkumas – reali problema. Ugdymo programos perkrautos. Švietimo sistemos struktūra taip pat nėra antraeilis dalykas. Tačiau bėda ta, kad, susitelkę į vieną problemą, dažnai nebematome kitų. Tarsi mėgintume renovuoti namą, kuriame vieni siūlo keisti langus, kiti – stogą, treti – perdažyti sienas, bet niekas nepaklausia, ar namo pamatai apskritai tvirti. O svarbiausia – kam tas namas statomas? Su kiekviena nauja iniciatyva ar reforma daugėja ir užduočių, atsakomybių bei problemų, kurios galiausiai nugula ant mokytojų pečių. Gal problema ne ta, kad mums trūksta idėjų? Gal problema ta, kad kiekvienas mato tik savo švietimo sistemos kampą ir yra įsitikinęs, jog būtent jame slypi visų mūsų bėdų priežastis? Tik ar kas nors, prieš pristatydamas dar vieną reformą, suskaičiuoja, kiek papildomų mokytojo darbo valandų ji pareikalaus? Mokytojo laikas juk nėra nemokamas ir beribis valstybės išteklius.
Visame šiame švietimo gelbėjimo vajuje pasigendu dar vieno esminio klausimo: ką mes apskritai norime matuoti ir kokiu tikslu? Juk svarbiausia ne pats matavimas, o tai, ką darome su jo rezultatais. Štai turime dešimtokų pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP), tačiau jo rezultatai ne visada tampa pagrindu laiku suteikti mokiniui reikalingą pagalbą. Gali dešimt metų trinti mokyklos suolą, beveik nieko neišmokti, o sistema vis tiek iškilmingai palydės į kitą ugdymo etapą. Todėl nesvarbu, ar patikrinimą rašysi plunksna, ar ant vaškinės lentelės, – svarbiausia, kad jo rezultatai taip ir lieka skaičiais popieriuje. Tik ar tikrai automatinis perkėlimas į aukštesnę klasę reiškia pažangą? Esmė ne tai, ar reikia matuoti mokinių pasiekimus, o ką matuojame, kodėl matuojame ir ką darome su rezultatais.
Atrodo, kad švietimo ateitimi rūpinasi visi, kas tik netingi. Tai būtų puiku, jeigu ne vienas klausimas: o kas tuo metu vyksta pačioje mokykloje? Ten, kur kiekvieną rytą susitinka mokytojas ir mokinys, kur nepakanka gražių vizijų, ambicingų strategijų ir skambių pavadinimų, kartais vyksta tikra kova dėl išgyvenimo. Mokytojams praskeliamos lūpos, skraido gėlių vazonai, o pedagogai sulaukia tokių žodinių užgauliojimų, kurių net nesinori kartoti viešai.
Mokytojams praskeliamos lūpos, skraido gėlių vazonai, o pedagogai sulaukia tokių žodinių užgauliojimų, kurių net nesinori kartoti viešai.
Regis, gyvename dviejuose paraleliniuose pasauliuose. Viename kuriamos vizijos, braižomi kelrodžiai, skelbiamos tezės ir žadama geriausia švietimo sistema Europoje. Kitame mokytojai kasdien bando ne tik išmokyti vaikus, bet ir išgyventi nesužeisti dar vieną darbo dieną. Kuo gražesnės tampa mūsų švietimo vizijos, tuo labiau norisi paklausti, ar jų kūrėjai dar mato tikrąją mokyklą. Kartais susidaro įspūdis, kad visi puikiai žino, kaip mokytojas turi mokyti, tik kažkodėl patys neskuba ateiti į klasę vesti bent vienos pavyzdinės pamokos. Gal būtų visai naudinga, jei švietimo vizionieriai savo genialias idėjas pirmiausia išbandytų ne konferencijų salėse, o prieš trisdešimt mokinių su skirtingais poreikiais.
Mes taip įsijautėme į švietimo sistemos gelbėjimą, kad kartais pamirštame, dėl ko ji apskritai egzistuoja. Ar mūsų tikslas – gražios ataskaitos, aukštesnės vietos tarptautinėse lentelėse ir dar viena sėkmingai įgyvendinta reforma? O gal išsilavinęs, savarankiškas, kritiškai mąstantis žmogus, gebantis suprasti pasaulį ir jame veikti? Ar Lietuvos švietimo politika vis dar orientuota į mokinių išsilavinimą, ar jau daugiausia į tai, kad sistema administraciškai atrodytų sėkminga? Galbūt Lietuvos švietimui šiandien labiausiai trūksta ne naujų pranašų, kelrodžių, architektų ar dešimties tezių, o bendro susitarimo, kokią mokyklą norime kurti ir kokį žmogų joje ugdyti. Nes kol kiekvienas gelbėsime tik savo švietimo sistemos kampą, visa mokykla ir toliau išgyvens amžiną remontą. Mozei prireikė keturiasdešimties metų, kad atvestų tautą į Pažadėtąją žemę. Mums liko ketveri. Tik būtų neblogai iki tol pagaliau susitarti, kur ir kaip einame.

