1989 m. lapkričio 9 d., prieš 37 metus, griuvo Berlyno siena – demokratinės laisvės ir sovietinio totalitarizmo atskyrimo simbolis. Nors skanduotė „Mes esame tauta!“ (vok. „Wir sind das Volk!“) tapo svarbiu idėjiniu kelrodžiu oficialiam valstybių susijungimui po mažiau nei 11 mėnesių (1990 m. spalio 3 d.), skirtumai jaučiami ligi šiol.
Pirmiausia buvusioje Rytų Vokietijoje nevyko joks kritinis sovietinės sistemos vykdyto teroro vertinimas, priešingai nei intensyvi nacistinio režimo refleksija Vakarų Vokietijoje. Antra, demokratinio valdymo patirties buvusios Rytų Vokietijos žemėse yra ne ką daugiau nei Lietuvoje. Tai, kad visa Vakarų Vokietijos teisinė, ekonominė ir politinė sistema buvo instaliuota Rytuose, buvo didžiulis privalumas, bet kartu ir trūkumas. Kultūros taip lengvai neinstaliuosi, o savo identiteto praradimas paliko didelę baltą dėmę socialinio gyvenimo puslapiuose.
Labai svarbi ir krikščionybė – dėl vertybinės orientacijos ir dėl bendrystės palaikymo. Tradiciškai Rytų Vokietijos žemėse iki marksizmo-leninizmo diktatūros vyravo protestantizmas, tačiau, dabartiniais duomenimis, daugiau nei 75 proc. Rytų Vokietijos žemių gyventojų savęs nelaiko religingais, o Vakarų Vokietijoje tokių yra tik keliolika procentų.
Rytų Vokietijoje ligi šiol daug silpnesnė ekonomika, mažiau pramonės, daugiau vyresnių žmonių, mažesni atlyginimai, daug didesnis nedarbo lygis, nepasitikėjimas valdžia ir medijomis. Taip pat ir daug nepasitenkinimo atvykėliais iš kitų šalių, nors Rytuose, palyginti su Vakarais, jų yra labai nedaug. Kaip žinoma, ir kraštutinės dešinės partijos AfD, balansuojančios ant konstitucingumo ribos, palaikymas Rytuose yra kelis kartus didesnis. Tačiau Rytuose didesnės pensijos – dėl didesnio dirbusių moterų skaičiaus ir daugiau dirbusiųjų visą darbo dieną, taip pat platesnis vaikų darželių tinklas – Vakaruose buvo įprasta mamoms vaikus auginti namuose.
Skiriasi ir istorijos vertinimas, o tai mums tampa ypač aktualu. Teko studijuoti Drezdene bei Greifsvalde, buvusioje Rytų Vokietijoje, ir sutikti daug nuostabių žmonių, kurių gyvenimai ir darbai, požiūris į socialinį ir ekologinį teisingumą, sutiktą kitokį žmogų žavėjo ir žavi ligi šiol. Deja, pokalbiams pakrypus istorine ir politine linkme, dažnai imdavo vertis praraja, ją bendraudamas jaučiu ligi šiol, nepaisant karo Ukrainoje.
Vokietija yra ir bus svarbus partneris mūsų laisvo ir demokratinio pasirinkimo kelionėje, todėl svarbu gilintis ir suvokti jos vidinį kontekstą. Be to, jis puikiai parodo, kad tos pačios tautos viena dalis buvo traiškoma sovietinės diktatūros ir kaip ilgai išlieka tokio traiškymo randai. Dar kas svarbu, kad, geriau pažindamas kitus, geriau gali suprasti ir save.
Daugelio Rytų vokiečių sąmonėje tokių šalių kaip Lietuva egzistavimas prasideda nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Tuo, kas buvo prieš tai ir kaip ši „sąjunga“ susidarė, domimasi nedaug, nes tuo metu formavosi ir nacizmas, kuriam dėmesio skiriama daug daugiau. Nors nemažai vyresnės kartos Rytų vokiečių šiek tiek moka rusų kalbą, bet ne tiek, kad, pasižiūrėję propagandinę laidą, ją suprastų. Be to, tradiciškai daug nepasitikėjimo JAV, kuris per Donaldo Trumpo prezidentavimą ir jo aplinką tik dar labiau sustiprėjo, o bet koks ginklavimasis (taip pat ir NATO) dažniausiai vertinamas kaip blogybė (nuoširdžiai, atsiribojant nuo tokį požiūrį skatinančių išorinių jėgų). Be to, nemažai vyresnės kartos buvusios Rytų Vokietijos gyventojų yra buvę Sovietų Sąjungoje, o vėliau ir Rusijoje – dažniausiai turistiniais ar humanitariniais tikslais – sisteminių blogybių tokių kelionių metu nepamatysi.
Taigi apie tai, kas buvo Sovietų Sąjunga ir kas iš tiesų lėmė pirmiausia Baltijos šalių ryžtą kuo greičiau iš ten pabėgti, žinoma nedaug. Išgirdus apie pokario partizaninį karą, daug kas savo galvose neranda tinkamo idėjų stalčiuko, į kurį tokius faktus būtų galima sudėlioti. Paminėtina ir tai, kad nors labai svarbi demonstracija Leipcige vyko dar penkiomis savaitėmis anksčiau (1989 m. spalio 2 d.), nei griuvo Berlyno siena, mažai kas Vokietijoje žino, jog sovietinę sistemą sudrebinęs laisvės pleištas – Baltijos kelias – vyko dar prieš penkias savaites (1989 m. rugpjūčio 23 d.). Galima ginčytis, kuris įvykis sovietinio imperializmo sienas sudrebino labiau, nors visų dėmesys pirmiausia krypsta į Berlyno sieną.
Vokietija yra ir bus svarbus partneris mūsų laisvo ir demokratinio pasirinkimo kelionėje, todėl svarbu gilintis ir suvokti jos vidinį kontekstą. Be to, jis puikiai parodo, kad tos pačios tautos viena dalis buvo traiškoma sovietinės diktatūros ir kaip ilgai išlieka tokio traiškymo randai. Dar kas svarbu, kad, geriau pažindamas kitus, geriau gali suprasti ir save.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
