Liepos 2 d. popiežiaus Leono XIV sprendimu paskelbta ekskomunika Šv. Pijaus X kunigų brolijai. Konsekruodami vyskupus be popiežiaus mandato, brolijos dvasininkai ir tikintieji automatiškai buvo atskirti nuo Bažnyčios.
Didžioji Bažnyčios schizma (gr. schisma – skilimas), Bažnyčiai skilus į Rytų ir Vakarų Bažnyčias, įvyko 1054 m. Nors ir iki tol tarp Rytų ir Vakarų krikščionių būta teologinių ir politinių nesutarimų. Ne kartą bandyta atkurti Bažnyčios vienybę (Liono 1274 m. ir Bazelio 1431–1449 m. susirinkimuose), tačiau nesėkmingai. Vatikano II susirinkime (1962–1965 m.) 1965 m. popiežius Paulius VI ir Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Atenagoras I atšaukė abipuses ekskomunikas, bet vienybė nebuvo atkurta. Be to, susirinkimo sprendimai sukėlė dalies katalikų nepasitenkinimą, susikūrė jį kvestionuojančios bendruomenės, viena jų – Šv. Pijaus X kunigų brolija.
Hierarchinės struktūros katalikų Bažnyčia veikia kolegialumo principu. Pasak popiežiaus neklystamumo dogmos, tikėjimo ir dorovės klausimais jis, kaip šv. Petro įpėdinis, yra apsaugotas nuo klaidų, bet svarbiausi bažnytiniai sprendimai priimami kolegialiai – kardinolų ir vyskupų sinoduose, visuotinuose susirinkimuose. Todėl net Vakarų schizmos metu nebuvo priimta tikėjimo tiesas ar mokymą iškraipančių dokumentų. Popiežiaus institucija yra apaštalinės Tradicijos tęstinumo garantas: pontifikas skiria vyskupus, šie atstovauja Šventajam Sostui vietos bendruomenėse ir kolegialiai priima sprendimus.
Sinoduose ir susirinkimuose jie atstovauja savo bendruomenėms, yra joms atsakingi. Kolegialumas grįstas bendru sutarimu, todėl kartais tenka ko nors atsisakyti dėl bendro tikslo: sudvejoję Vatikano II liturgine reforma tęsia senąją tradiciją, bet pritaria susirinkimo mokymui. Brolija, priešingai, kvestionavo visuotinio susirinkimo ir popiežių teisėtumą. Bažnyčia skiria Tradiciją (vienaskaita), t. y. esmines tikėjimo tiesas, ir tradicijas (daugiskaita), kurios nėra tiesiogiai susijusios su tikėjimo tiesomis, nėra amžinos. Pavyzdžiui, Leonas XIV enciklikoje Magnifica Humanitas sako, kad teisingo karo koncepcija šiandien, branduolinio karo kontekste, praranda prasmę.
Vatikano II susirinkimas atnaujino, nekeičiant esmės, tam tikrus dalykus. Vienas jų – ekskomunikos su Konstantinopolio patriarcho panaikinimas – sukėlė ne vieno pasipiktinimą. Brolijos teigimu, susirinkime pradėta ekumenizmo tradicija prieštarauja Kristaus mokymui: „Yra tik vienas tikėjimas ir viena Bažnyčia, per kuriuos galime būti išganyti. Už Romos katalikų bažnyčios ribų ir neišpažįstant tikėjimo, kurio ji visada mokė, nėra nei išganymo, nei nuodėmių atleidimo.“
Broliją – iš pradžių turėjusią draugijos statusą – 1970 m. Šveicarijoje įkūrė vyskupas Marcelis Lefebvre’as. 1975 m. jam savavališkai įšventinus keletą kunigų, brolija neteko kanoninio statuso – jis buvo suspenduotas. 1988 m. be Jono Pauliaus II mandato įšventinus keturis vyskupus, buvo paskelbta jo ir vyskupų ekskomunika, bet Vatikanas bandė palaikyti ryšius: 2009 m. Benediktas XVI panaikino vyskupų ekskomuniką, Pranciškus leido kunigams teikti išpažinties sakramentą ir pripažino jų sudarytas santuokas. 2026 m. liepos 1 d., be Leono XIV mandato vėl įšventinus keturis vyskupus, liepos 2 d. paskelbė ekskomuniką.
Schizmą išprovokavo sąmoningas brolijos sprendimas atmesti bažnytinį mokymą: „Todėl kiekvienas žmogus privalo būti Katalikų Bažnyčios narys, kad išgelbėtų savo sielą. Jos nariu tampama per Krikštą, kaip vienintelę priemonę. Ši būtinybė liečia visą žmoniją be išimties: krikščionis, žydus, musulmonus, pagonis ir ateistus“ (šv. Pijaus X brolijos „Katalikų tikėjimo išpažinimas“). Šios nuostatos laikosi ir kitos nuo Katalikų bažnyčios atskilusios bendruomenės, viena jų – nuo redemptoristų atsiskyrusi ir 1988 m. Škotijoje įkurta bendruomenė (2008 m. susitaikiusi su Vatikanu) – pareiškė, kad liepos 25 d. jos įkūrėjas be popiežiaus mandato bus įšventintas į vyskupus, nes Šventasis Sostas okupuotas „Dievo priešų“.
Ši schizma rodo nuo praėjusio amžiaus pradžios tvyrojusią įtampą, ypač sustiprėjusią po susirinkimo. Tuo metu stiprėjo radikalus sedevakantistų (lot. sede vacante) judėjimas, teigiantis, esą visi popiežiai nuo 1958 m. (ar 1912 m.) yra eretikai, t. y. neteisėtai išrinkti, vadinasi, Šventasis Sostas tuščias. Tai ne vienalytis judėjimas, jam priklauso įvairios, tarpusavyje nesutariančios grupuotės, tad lig šiol, nors bandyta, nebuvo išrinktas „tikras“ popiežius ar antipopiežius. Bet šios grupės sutaria, kad tariamų erezijų šaltinis yra visuotinis Vatikano II susirinkimas ir jo mokymą įgyvendinantys popiežiai, tikintieji.
Juos ypač piktina liturginė reforma ir ekumeninis kelias, požiūris į kitas religijas ir visuomenę apskritai. Po ekskomunikos brolijos lyderis sakė, kad jie pasiruošę paklusti popiežiui visais klausimais, išskyrus tuos, kurie susiję su „modernistinėmis Vatikano II doktrinomis ir su jomis siejamais sprendimais“. Vadinasi, jie nepakeitė pozicijos, bet mano, kad Leono XIV įpėdinis ekskomuniką panaikins.
Svarbu pabrėžti, kad sedevakantistai ir panašios brolijos, atmetančios šiandienos Katalikų bažnyčios mokymą ir popiežių, nėra „tradicinės“ bendruomenės. Jos tęsia senąją lotynišką liturginę (Tridento) tradiciją, bet yra išvien su popiežiumi, t. y. pripažįsta bažnytinę Tradiciją tęsiantį susirinkimą ir teisėtai išrinktus popiežius. Jų vyskupai viešai reiškia palaikymą Leonui XIV, ragina ekskomunikos paliestus dvasininkus ir tikinčiuosius grįžti į Vatikano atstovaujamą Bažnyčią. Per Pranciškaus pontifikatą bendruomenė patyrė daugiau suvaržymų – apie tai ir apaštalinis laiškas Traditionis Custodes (2021 m.) – nei brolija, kuriai jis panaikino suvaržymus. Leonas XIV jau pirmomis pontifikato dienomis parodė, koks svarbus šių bendruomenių vaidmuo Bažnyčioje, kaip svarbu išsaugoti jų puoselėjamą senąją liturginę tradiciją. Apie tai kalba ir pasaulio vyskupai, dvasininkai ir tikintieji.
Atrodytų, tai vidinės bendruomenės problemos, bet religinės institucijos – net neigiančios civilizacijos vyksmą – gyvena konkrečioje kultūrinėje, politinėje erdvėje. Dažnai radikalias religines idėjas skelbiančios bendruomenės susijusios su radikaliomis politinėmis grupuotėmis, tad Vatikano pozicija svarbi ne tik tikintiesiems. Leonas XIV ir jo pirmtakai aiškiai sako, kad nepritaria radikaliems, žmogaus teisėms riziką keliantiems tokiems brolijos teiginiams: „Krikščioniška pasaulio tvarka nėra tik istorinis reiškinys – tai vienintelė Dievo norima visuomenės tvarka.“
Deja, panašūs teiginiai girdėti ir Lietuvoje, ypač per pastaruosius rinkimus, kai ne vienas dvasininkas įsitraukė į radikaliomis idėjomis išgarsėjusių politikų – ne tik krikščionių – rinkimų kampanijas. Manipuliavimas tariamai religiniais teiginiais – ir sedevakantistai grindžia savo ideologiją šventųjų autoritetais – matyti radikalių kairės ir dešinės politikų kalbose. Pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje klestėjusios išsilaisvinimo teologijos kūrėjai aktyviai bendradarbiavo su komunistiniais ateistiniais režimais, jų kritika Vatikanui nelabai skyrėsi nuo sedevakantistų teiginių.
Deja, panašūs teiginiai girdėti ir Lietuvoje, ypač per pastaruosius rinkimus, kai ne vienas dvasininkas įsitraukė į radikaliomis idėjomis išgarsėjusių politikų – ne tik krikščionių – rinkimų kampanijas.
Atvirumas nėra moralės ir teisės normų atmetimas, Leonas XIV tęsia bažnytinę tradiciją: jo enciklikos centre – žmogus. Kalbėdamas apie dirbtinį intelektą (DI) jis neneigia mokslo progreso, tik perspėja, kad mokslas turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Po Magnifica Humanitas pasirodymo pasigirdusios reakcijos – net su Katalikų bažnyčia nesusijusių asmenų – rodo, koks svarbus jo žodis. Daug pozityvių vertinimų, bet netrūko ir kritikos, ypač iš gimtosios šalies politikų bei verslo, ypač DI kompanijų. Peteris Thielis pareiškė, kad Leonas XIV kinų komunistų agentas, nes nusistatęs prieš DI. Sedevakantistai teigia, kad popiežius yra masonas ir iš vidaus griauna Bažnyčią. Panašu.
Dažniausiai religinio pasaulio skilimo ar schizmos priežastys ne religinės. Vakarų Bažnyčios schizma (1378–1417 m.) kilo ne dėl teologinių skirtumų. Krikščioniškosios Europos valdovams siekiant įgyvendinti savo tikslus, buvo peržengtos bažnytinio gyvenimo normos: valdovai kišosi į konklavas, ne visi kardinolai drįso tam pasipriešinti, tad vienu metu be teisėto popiežiaus buvo vienas, o vėliau ir du antipopiežiai. Suskaldyti lengva, o atkurti vienybę sunku.
Laimei, šiandien nebegirdėti – oficialiai – abipusių kaltinimų tarp protestantiškų bendruomenių ir Katalikų bažnyčios. Bet čia vyksta dar vienas vienybės išbandymas. 2018 m. popiežiaus Pranciškaus iniciatyva Vatikanui pasirašius sutartį (tekstas neskelbtas) su komunistine Kinija, pogrindinė šalies katalikų bendruomenė – išlaikiusi klusnumą Šventajam Sostui – pasijuto išduota. Šia sutartimi Vatikanas pripažino „patriotinę“ režimo valdomą bendruomenę – be popiežiaus mandato įšventintus vyskupus (!), kunigus – ir oficialiai perdavė pogrindyje veikusią bendruomenę. Nuo šiol atsisakę jungtis prie režimo institucijos, tikintieji nepaklūsta Vatikanui. Režimas iškart pažeidė sutartį: neatsiklausę Vatikano įšventino vyskupus, suintensyvino tikinčiųjų persekiojimą. Nepaisant to, popiežius Pranciškus 2024 m. atnaujino sutartį su Kinija.
Vatikanas neužtrenkė durų brolijai – jie laukiami, jei pripažins visuotinės Bažnyčios mokymą, o ne reikalaus, kad Bažnyčia prisitaikytų prie jų reikalavimų.
Šiandien „patriotinės“ krikščionių bendruomenės vietoje Biblijos privalo skaityti Mao Dzedongo ir Karlo Marxo raštus, tikinčiųjų persekiojimas persikėlė ir į Honkongą. Kinijos, Honkongo katalikai ne kartą kreipėsi į Leoną XIV prašydami reaguoti, apie tai primena ir žmogaus teisių organizacijos. Žurnalistų klausiamas, ką mano apie tikinčiųjų padėtį Kinijoje, popiežius tyli arba sako negalintis komentuoti. Jam išties nelengva: pripažinus problemą tektų kritikuoti pirmtako sprendimą. Nereaguodamas į tikinčiųjų persekiojimą jis rizikuoja gilinti skilimą tarp Vatikano ir bendruomenės, kuri iki 2018 m. išlaikė ryšius su Šventuoju Sostu, nepaisydama režimo persekiojimo. Dabar Vatikanas oficialiai pripažįsta jų persekiotojus...
Vatikanas neužtrenkė durų brolijai – jie laukiami, jei pripažins visuotinės Bažnyčios mokymą, o ne reikalaus, kad Bažnyčia prisitaikytų prie jų reikalavimų. Tačiau dialogas su sava tiesa nedvejojančiaisiais beveik neįmanomas. Taip yra visose srityse – religijos, politikos, mokslo – ir jos dažnai persipina: griežtai mokslo pasiekimus neigiantieji dažnai renkasi radikalias politines partijas ar brolijos stiliaus religines grupes. Tai matome ir Lietuvoje, o rinkimams artėjant – tik ryškės. Ir gilėjanti skirtis tarp politinių partijų rėmėjų persikels net į bažnytinę erdvę, nors tai prieštarauja Bažnyčios mokymui. Ne tikėjimo tiesos, o įtikėjimas savo teisumu ir kito atmetimas lėmė liepos 2 d. schizmą. Išgirdę „šėtonas“ ar „eretikas“ religiniame renginyje prisiminkime, kad tokie epitetai skrenda ir į popiežiaus pusę.
