Nauji JAV smūgiai Iranui, atnaujinti Teherano išpuoliai prieš amerikiečių bazes Persijos įlankoje ir prezidento Donaldo Trumpo pareiškimas, kad Vašingtonas vėl įves jūrų blokadą Irano laivybai, pastūmėjo konfliktą į naują, neaiškią fazę.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Nors kariniai veiksmai intensyvėja, Jūrų analizės centro (CNA) vyriausiasis tyrimų direktorius ir vienas žymiausių JAV nereguliariosios karybos ekspertų Jonathanas Schrodenas teigia, kad pastarojo meto situacija primena sudėtingą kelią, kurį tenka nueiti daugelyje karų prieš derybomis pasiekiant susitarimą.
– JAV sudavė naujų smūgių Irano teritorijoje, o Teheranas atsakė atakomis prieš JAV bazes Persijos įlankoje. Kokioje stadijoje kariniu požiūriu šis konfliktas yra šiandien? Ar vis dar matome kontroliuojamą eskalavimą, ar jis pereina į pavojingesnę fazę?
– Tai, ką matome šiandien, gana gerai iliustruoja, kaip klostosi karai, kurie galiausiai baigiasi tam tikru derybiniu susitarimu. JAV ir Iranas yra pasirašę susitarimo memorandumą, kuriame išdėstytos tam tikros sąlygos, dėl kurių šalys susitarė, ir numatytas kelias, kaip veiksmingai tęsti derybas, – maždaug mėnesį po susitarimo pasirašymo šių sąlygų buvo laikomasi.
Tačiau jei pažvelgtume į derybų, kuriomis buvo siekta užbaigti karus, istoriją, ypač tų, kuriose numatytas ugnies nutraukimas, pamatytume, kad dažnai – manau, net dažniau nei anksčiau – ugnies nutraukimo susitarimai ir pačios derybos žlunga.
Kai kuriais atvejais derybos vyksta ištisus mėnesius, o gal net metus. Pasiekiamas proveržis, vyksta derybos, derybos žlunga, karo veiksmai atsinaujina.
Derybose matoma pažanga, o paskui tarsi grįžtama į pradinį tašką – derybos žlunga, vėl apsikeičiama smūgiais. Galiausiai karo veiksmai pasiekia tokį lygį, kad abi pusės vėl nori, kad jie liautųsi. Jos vėl paskelbia apie ugnies nutraukimą ir sėda derėtis.
Tokie ciklai yra gana įprasti, o aš manau, kad būtent tai šiuo metu ir matome.
Be to, norėčiau pasakyti, kad, mano nuomone, šis ciklas greičiausiai tęsis, nes daugelis problemų, su kuriomis susiduria JAV ir Iranas, yra labai sudėtingos ir jų sprendimas be galo sunkus.
– Hormuzo sąsiauris vėl atsidūrė krizės epicentre, o komercinė laivyba smarkiai sulėtėjo. Kokia yra ten vykstančių įvykių karinė reikšmė?
– Manau, kad čia būtų galima išskirti du aspektus. Pirmasis – trumpalaikis aspektas. Laivybos srauto per sąsiaurį sulėtėjimas dar labiau pablogins ekonominę padėtį ir bus juntamas visame pasaulyje.
Nesvarbu, ar tai būtų maisto kainų kilimas, ar problemos žemės ūkyje dėl trąšų, įvežamų per sąsiaurį, trūkumo, ar kylančios kuro kainos, visa tai bus aiškiai juntama, priklausomai nuo eismo srauto per sąsiaurį.
Ilgalaikėje perspektyvoje susiklosčiusi situacija ima kelti abejonių dėl platesnio ekonominio ir saugumo principo – laisvos laivybos tarptautiniuose vandenyse, kuri bent jau nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo tarptautinės sistemos ir tarptautinės tvarkos ramstis.
Faktas, kad Iranas reikalauja sąsiaurio kontrolės, o šiandien [liepos 13 d.] prezidentas D. Trumpas pareiškė, kad JAV iš esmės taps tranzito per sąsiaurį garantu, tačiau už tai ims 20 proc. mokestį nuo per jį plukdomų prekių (šį pasiūlymą D. Trumpas vėliau atsiėmė – red. past.).
Abiem atvejais, jei situacija taip susiklostytų, turėtume ilgametės normos – laisvo ir sąžiningo plaukiojimo tarptautiniais vandens keliais, įskaitant tokius sąsiaurius kaip Hormuzas, – pažeidimą.
– Prezidentas D. Trumpas teigia, kad JAV taps Hormuzo sąsiaurio „sergėtojomis“ ir vėl įves blokadą Irano uostams. Ko operatyviniu požiūriu reikėtų JAV kariniam jūrų laivynui, kad jis galėtų šią misiją įvykdyti?
– Na, čia taip pat yra du aspektai. Vienas iš jų – blokada, kurią karinis jūrų laivynas taiko jau bent keletą mėnesių. Kaip suprantu, JAV turi reikiamus karinio jūrų laivyno pajėgumus, kad galėtų toliau vykdyti šią blokadą pagal prezidento D. Trumpo nurodymus. Taigi, tai yra vienas aspektas, kurį, mano nuomone, JAV karinis jūrų laivynas yra puikiai pasirengęs užtikrinti.
Sudėtingiau yra užtikrinti saugų plaukimą per sąsiaurį, nes tai padaryti kur kas sunkiau. Sąsiauris yra siauras. Grėsmių kyla iš po vandens, daugiausia įvairių tipų jūrinių minų pavidalu, ir niekas nežino, kiek jų Iranas yra įmetęs į vandenį, nors pastaruoju metu mačiau vertinimų, kad jų skaičius gali siekti net 80, tai gerokai daugiau, nei nurodyta ankstesniuose vertinimuose.
Taigi, yra povandeninė grėsmė. Taip pat yra paviršinis pavojus, kurį kelia maži laivai ir kiti Irano turimi kariniai laivai. Be to, žinoma, yra oro pavojus – raketos ir dronai – kuriuos, kaip paaiškėjo, Iranas moka labai meistriškai naudoti ir kurių turi labai daug.
JAV karinis jūrų laivynas tai gali padaryti. Jis turi raketinių eskadrinių minininkų, galinčių užtikrinti gynybą nuo visų šių grėsmių tiek sau, tiek nedideliam skaičiui kartu plaukiančių laivų. Tačiau laikui bėgant tai daryti tampa vis pavojingiau.
Kiekvieną kartą, kai karinio jūrų laivyno pajėgos lydi laivus per sąsiaurį, yra tikimybė, kad gali būti apgadinti lydimi laivai arba JAV karinio jūrų laivyno laivai. Kuo dažniau tai daroma, tuo ta tikimybė didėja, o kartu didėja ir tikimybė, kad kuris nors laivas bus pažeistas ir galbūt nuskęs. Taigi, jei JAV karinis jūrų laivynas laikytųsi tokio požiūrio, jam tenkanti rizika laikui bėgant augtų.
– Blokadą planuojama taikyti visiems laivams, nepriklausomai nuo jų vėliavos, o humanitarinės pagalbos siuntos po patikrinimų bus nuo jos atleistos. Kiek sunku realiuoju laiku atskirti teisėtą komercinį eismą nuo sankcijų vengimo ar karinės veiklos?
– Na, tai tikrai nėra lengva. JAV karinis jūrų laivynas neturi pakankamai išteklių, kad galėtų įlipti į kiekvieną laivą ir jį fiziškai patikrinti.
Jie remsis iš įvairių šaltinių surinkta žvalgybos informacija, padedančia nustatyti laivus, kurie galėtų kelti įtarimų, taip pat atsižvelgs į kitų veiksnių analizę. Kur tas laivas buvo anksčiau? Kokio tipo krovinius jis paprastai gabena? Kur jis registruotas? Visi šie veiksniai bus įtraukti į įvairias JAV kariuomenės atliekamas analizes, siekiant sutrumpinti laivų, kuriems tikrai verta skirti dėmesio, sąrašą.
Būtent taip jie spręstų šią problemą. Blokados įgyvendinimas visada yra daug išteklių reikalaujanti operacija, todėl karinis jūrų laivynas darys viską, kas įmanoma, kad sumažintų šiai misijai skiriamų išteklių kiekį.
– JAV pareigūnai teigia, kad neutralus tranzitas per sąsiaurį ir toliau bus leidžiamas, o Iranas tvirtina, kad šis vandens kelias iš esmės yra „mūsų teritorija“. Kaip tai apsunkina karinių jūrų pajėgų ir komercinės laivybos veiklos sąlygas?
– Manau, kad laivybos bendrovėms tenka atlikti labai sudėtingus skaičiavimus.
Iki pastarojo įtampos paaštrėjimo jos turėjo tris pasirinkimus. Jos galėjo sumokėti mokestį Iranui ir plaukti nustatytu maršrutu per Irano teritorinius vandenis. Galėjo plaukti per Omano teritorinius vandenis, naudodamosi JAV karinio jūrų laivyno nustatytu maršrutu. Arba galėjo laukti ir tikėtis, kad susiklostys palankesnė situacija.
Jokiu būdu nėra saugu naudotis tradiciniais laivybos maršrutais per sąsiaurį, nes šiuo metu manoma, kad jie užminuoti.
Kadangi Iranas skelbia, kad sąsiauris uždarytas, panašu, kad maršrutas per Irano teritorinius vandenis nebėra prieinamas. Dėl to pasirinkimų lieka tik du: arba laukti, arba bandyti plaukti maršrutu per Omaną, kuris, kaip teigia JAV, tebėra atviras. Tačiau, jį pasirinkę, rizikuojate tapti Irano raketos ar drono taikiniu.
Krovinių gabentojams tai yra sudėtingas sprendimas. Jie turi pasverti riziką ir draudimo išlaidas ir manau, kad bent jau trumpuoju laikotarpiu daugelis jų nuspręs palaukti ir pažiūrėti, kaip klostysis situacija.
– Per pastaruosius metus šiame sąsiauryje matėme ne vieną krizę, tačiau šiandien mūšio lauke aktyviai veikia bepilotės skraidyklės, autonominiai jūriniai dronai ir tikslieji raketiniai ginklai. Ar karinė pusiausvyra iš esmės pasikeitė?
– Manau, teoriškai pagrindinis skirtumas būtų tai, kad Irano karinis jūrų laivynas – jo įprastinis karinis jūrų laivynas – nebeegzistuoja. JAV sunaikino didžiąją dalį įprastinių Irano karo laivų.
Bet šie laivai nesudarė Irano teritorinės gynybos strategijos pagrindo. Iranas kovoja daugiausia naudodamas asimetrines priemones: jūrines minas, mažus puolamuosius laivus, dronus ir raketas. Net ir po žiaurios karinės kampanijos, kurią JAV vykdė pirmąsias 30 šio karo dienų, jis vis dar turi tūkstančius tokių ginklų.
Taigi, pajėgumų, kurių Iranui reikia savo teritorinės gynybos strategijai įgyvendinti, vis dar gausu. Šiuo atžvilgiu atsakyčiau „ne“ – praktikoje karinė pusiausvyra iš esmės nesiskiria nuo to, ką matėme karo pradžioje.
Todėl Iranas sėkmingai toliau vykdo išpuolius prieš laivybą ir įgyvendina karines operacijas. Kuo ilgiau tęsiasi šis konfliktas, tuo daugiau įtakos Iranas įgyja, nes tam tikra prasme tai primena sukilimą. Sukilėliai laimi tuo, kad nepralaimi. Tokia yra ir Irano strategija šiuo atveju: elgtis taip, kad laimėti būtų galima tiesiog nepralaimint.
– Pentagonas teigia, kad paskutinių smūgių metu JAV pirmą kartą kovos sąlygomis panaudojo vienkartinius jūrinius puolamuosius dronus. Ką tai mums sako apie jūrų karo ateitį? Ir kiek smūgiai Irano jūrų infrastruktūrai galėtų paveikti Teherano gebėjimą kelti grėsmę laivybai?
– Manau, čia keliami du klausimai.
Kalbant apie antrąjį klausimą – kiek tai paveiktų Irano pajėgumus? Nesu matęs išsamios informacijos apie dronų atakų padarytą žalą. Tačiau iš tų kelių straipsnių, kuriuos šiandien perskaičiau, neatrodo, kad žala būtų ypač didelė ar strategiškai reikšminga.
Atsakydamas į jūsų pirmąjį klausimą – ką tai reiškia jūrų karo ateičiai, galiu pasakyti, kad manau, jog tai rodo, kad visose srityse matysime kur kas daugiau autonominės veiklos, kuriai nereikalinga įgula.
Akivaizdu, kad šiuo metu Rusijos ir Ukrainos konflikte dominuoja bepiločiai orlaiviai. Tačiau ukrainiečiai taip pat naudojo nepilotuojamus antvandeninius ir povandeninius laivus, ypač Juodojoje jūroje, jais jau nuskandino keletą Rusijos laivų. Ukraina neturi karinio jūrų laivyno, todėl gebėjimas pasiekti tokių rezultatų be jo yra vienas įspūdingiausių šio konflikto aspektų. Manau, ateityje tokių atvejų bus dar daugiau – šalys, neturinčios didelių ir galingų karinių jūrų pajėgų, naudos nepilotuojamus laivus, kad kompensuotų tradicinės karinės galios trūkumą.
Kalbant apie šį konkretų JAV žingsnį, nežinau, ar jis iš esmės pakeis tai, kaip JAV kariaus artimiausiu metu. Jei pažvelgtume į tų trijų „Corsair“ dronų kainą, kiekvienas iš jų kainuoja daugiau nei milijoną dolerių, o dauguma taikinių, į kuriuos jie smogė, buvo stacionarūs. Galima paklausti, ar nebūtų buvę geriau tiesiog smogti tiems taikiniams raketomis. Atsakymas tikriausiai būtų „taip“.
Tačiau JAV šį karą tam tikra prasme naudoja kaip laboratoriją, kurioje išbando naujas technologijas ir siekia išsiaiškinti, ko galima pasimokyti jas taikant. Įtariu, kad šių smūgių vertė labiau susijusi su tuo, ko gali pasimokyti JAV kariuomenė, nei su Irano pajėgoms padaryta žala.
