Paramos Ukrainai klausimas bus keliamas visuose Europoje vyksiančiuose rinkimuose, o nepalankus Ukrainai rezultatas gali turėti skaudžių pasekmių. Žinoma, kiekvienu atveju ES lygmeniu būtų ieškoma išeities, bet ją surasti gali būti sunku. Šių metų rudenį vyks Švedijos ir Latvijos parlamentų rinkimai, o 2027 m. įvyks Prancūzijos prezidento, Lenkijos, Ispanijos, Suomijos ir Estijos parlamentų rinkimai.
Pastaraisiais mėnesiais galutinai paaiškėjo tai, kas, tiesą sakant, ir anksčiau kėlė mažai abejonių: Putinas nepaisys jokių aplinkybių ir nesiruošia vesti derybų dėl karo pabaigos. Pasiekia prieštaringos žinios apie tai, kokia yra Rusijos politinio ir verslo elito bei visuomenės nuotaika, Ukrainos dronų smūgiams sukėlus degalų krizę, tačiau Putinas visiškai nepaiso to, kas dedasi visuomenėje. O visuomenė neturi jokių svertų paveikti jėgos struktūromis paremto ir per ilgus metus sutvirtinto režimo piramidės. Pats Putinas galutinai persikraustė į susikurtą vaizduotės pasaulėlį ir įsikaltą „Rusijos žemių surinkėjo“ vaidmenį vaidins iki galo.
Gyvenime ir politikoje dažnai atsitinka taip, kad atkaklumas pasiteisina. Per karjerą tuo ne kartą įsitikino ir Putinas. Vienas iš svarbiausių veiksnių, galinčių pagelbėti Putinui, – Vakarų paramos Ukrainai susilpnėjimas. Ir iš tiesų, pradėjęs karą Ukrainoje Putinas kartą jau sulaukė gerų žinių, kai JAV prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas. JAV prezidento retorika, Trumpo Putinui rodoma pagarba – vienas dalykas, bet dar svarbiau, kad JAV nutraukė pinigais matuojamą paramą Ukrainai, kuri prezidentu būnant J. Bidenui siekė dešimtis milijardų JAV dolerių. Vis dėlto Europa sugebėjo įvertinti karo Ukrainoje reikšmę, mobilizavosi ir kompensavo atsivėrusią finansinę spragą. Šiuo metu finansiniu požiūriu Ukraina tapo visiškai priklausoma nuo Europos paramos. Sunku prognozuoti pasekmes, jei Europa dėl kokių nors priežasčių nustotų finansuoti Ukrainą. Ar tai gali nutikti?
Prisimename tokį atvejį, kai ES po ilgų derybų bei derinimų sudarė paskolų schemą Ukrainai skirti 90 mlrd. eurų, kurie Ukrainai turėjo būti pradėti mokėti 2026 m. balandžio 1 d. To padaryti nepavyko prieštaraujant vienintelei valstybei – V. Orbáno Vengrijai, nors šiai šaliai buvo padaryta išimtis ir ji neprisiėmė jokios dalies iš ES Ukrainos paramai paimtos paskolos. Tam, kad parama būtų skirta, teko laukti Vengrijos parlamento rinkimų, kurie atnešė Orbáno partijos pralaimėjimą. Šis epizodas pasibaigė laimingai, tačiau kartu atskleidė, kad geriausi ES ketinimai gali būti lengvai sužlugdomi.
Lenkijos parlamento rinkimuose gali nugalėti opozicinės konservatyvios partijos „Teisė ir teisingumas“ vadovaujama koalicija. „Teisės ir teisingumo“ požiūris į Ukrainą pastaraisiais metais gerokai pasikeitė. Iškart po 2022 m. Rusijos invazijos Lenkija, kurioje „Teisė ir teisingumas“ buvo valdančioji partija, tapo viena tvirčiausių Ukrainos rėmėjų, tačiau vėliau santykiai ėmė šalti, pirmiausia atsiradus įtampai dėl ukrainietiškų grūdų, užplūdusių Lenkijos rinką ir sukėlusių ūkininkų protestus.
Pastaruoju metu partijos lyderiai paskelbė sieksiantys blokuoti Ukrainos stojimą į ES, kol Kyjivas nepakeis savo politikos dėl, jų žodžiais, „Banderos kulto“ ir Ukrainos sukilėlių armijos „šlovinimo“. Žinoma, tai būtų rimtas pokytis Lenkijos užsienio politikoje. Kita vertus, Lenkija būtų ne vienintelė ES valstybė, skeptiškai vertinanti greitą Ukrainos narystę ES. Užteks pasakyti, kad ir Vokietijos kancleris F. Merzas, ir Prancūzijos prezidentas E. Macronas nemato galimybės priimti Ukrainą į ES greičiau, nei Ukraina įvykdys nustatytas narystės sąlygas, o tai neišvengiamai užtruks. Kita vertus, „Teisė ir teisingumas“ garsėja principingu požiūriu į Rusiją. Taigi Lenkija, net ir rinkimus laimėjus „Teisės ir teisingumo“ vadovaujamai koalicijai, nuo kariaujančios Ukrainos nenusisuks.
ES padėčiai reikšmingiausi yra Prancūzijos prezidento rinkimai. Dvi kadencijas prezidentu buvęs E. Macronas kandidatuoti nebegali, tad Prancūzija turės naują prezidentą. Ko galima tikėtis iš šių rinkimų? Rinkėjų apklausose dominuoja aiškus favoritas – tai kraštutinės dešinės „Nacionalinis sambūris“ (RN). Partijos padėtį kiek sukomplikavo tai, kad svarbiausias partijos asmuo, Marine Le Pen, 2025 m. kovo mėnesį buvo nuteista vadinamojoje RN padėjėjų aferos byloje dėl Europos Parlamento lėšų pasisavinimo. Jai buvo uždrausta penkerius metus eiti politines pareigas, taigi ir kandidatuoti į prezidentus. RN partijos vairą perėmė Jordanas Bardella. Pasirodė, kad jis yra netgi populiaresnis už M. Le Pen ir pagal įvairias apklausas pirmajame rinkimų ture galėtų surinkti 35–37,5 proc. balsų – net 20 procentinių punktų daugiau nei kitas artimiausias galimas kandidatas.
Tai rimta paraiška tapti prezidentu, nors pagal susiklosčiusią tradiciją antrajame ture daugumos kandidatų rinkėjai susivienija balsuodami prieš RN kandidatą – tai jau du kartus patyrė į prezidentus kandidatavusi Le Pen (vieną kartą, 2012 m., ji nepateko į antrą turą). Šių metų liepos 6 d. teismas, nors patvirtino Le Pen padarytą nusikaltimą, sutrumpino apribojimą eiti politines pareigas ir atvėrė jai kelią kandidatuoti į prezidentus. Le Pen tą pačią dieną paskelbė kandidatuosianti, nors lieka nepatogus klausimas – per rinkimų kampaniją pagal dabartinį teismo sprendimą ji privalės nešioti apykoję.
Savo ruožtu tikimybė, kad laimės Le Pen, yra didelė kaip niekada anksčiau. Turint omenyje tai, kokį vaidmenį Prancūzija vaidina ES, verta klausti, kokią įtaką tai gali turėti ES požiūriui į Rusiją ir šios šalies vykdomą agresiją.
Antras pagal rinkėjų pasitikėjimą galimas kandidatas Prancūzijos prezidento rinkimuose – centro dešinės politikas, buvęs premjeras Édouardas Philippeʼas. Apklausose jis gerokai atsilieka nuo Le Pen, negana to, jį vis labiau skandina sąsajos su rinkėjų pasitikėjimą dramatiškai prarandančiu prezidentu E. Macronu.
Rinkimų baigtis visada gali atnešti netikėtumų, tačiau akivaizdu, kad kiti galimi kandidatai šalia aukščiau paminėtų turi kur kas mažiau šansų laimėti. Savo ruožtu tikimybė, kad laimės Le Pen, yra didelė kaip niekada anksčiau. Turint omenyje tai, kokį vaidmenį Prancūzija vaidina ES, verta klausti, kokią įtaką tai gali turėti ES požiūriui į Rusiją ir šios šalies vykdomą agresiją.
Koks yra Le Pen požiūris į Rusiją ir jos pradėtą karą? 2014 m. Rusijai aneksavus Krymą Le Pen šį veiksmą vadino ne aneksija, o „prisijungimu“ ir teigė, kad pasirinkimą referendumu patvirtino Krymo gyventojai. 2014 m. rugsėjį tuometinė jos vadovaujama partija gavo maždaug 9,4 mln. eurų paskolą iš Maskvoje veikusio Pirmojo Čekijos-Rusijos banko (FCRB). Šis faktas, plačiai aptartas Prancūzijoje, paliudijo jos ryšius su Kremliumi. Prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai 2022 m. Le Pen gerokai sušvelnino prokremlišką retoriką, matyt, pajutusi, kad ji prieštarautų Prancūzijos visuomenės nuotaikoms. Le Pen sako, kad RN visada smerkė Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Balsuojant parlamente dėl opių Rusijos ir Ukrainos klausimų RN parlamentarai paprastai teigia palaikantys idėją, tačiau balsuodami dažniausiai susilaiko, motyvuodami tuo, kad teisės akte yra jiems nepatinkančių atskirų punktų.
Aiškios prognozės, kaip elgtųsi Le Pen tapusi prezidente, nėra. Ji dažnai lyginama su radikalios dešiniosios partijos „Italijos broliai“ lydere Italijos ministre pirmininke Giorgia Meloni. Jos paskyrimą ministre pirmininke 2022 m. spalio mėnesį Ukraina ir jos šalininkai pasitiko su nerimu. 2014 m. Rusijai aneksavus Krymą Meloni pasisakė už Rusijai įvestų sankcijų panaikinimą, 2018 m. savo „Facebook“ paskyroje ji pasveikino Putiną su pergale Rusijos prezidento rinkimuose, pareikšdama, kad rezultatas atspindi „nedviprasmišką rusų tautos valią“, o 2021 m. ji skelbė, kad Putino valdoma Rusija gina europietiškas vertybes ir krikščioniškąjį tapatumą. Vis dėlto tapusi ministre pirmininke Meloni tapo viena iš nuosekliausių Ukrainos rėmėjų Europoje.
Paryžiaus apeliacinis teismas, priimdamas sprendimą dėl Le Pen pažymėjo, kad ilgesnis draudimas eiti politines pareigas nepagrįstai ribotų politikės kandidatavimo laisvę, kuria remiasi demokratinė rinkimų teisė. Taigi demokratijos principą teismas iškėlė aukščiau už bet kokius kitus išskaičiavimus.
Demokratijos principai ir taisyklės sudaro Europos stiprybę. Vis dėlto tenka pripažinti, kad rinkimų net ir vienoje šalyje baigtis Europos paramos Ukrainai planus gali įstumti į neapibrėžtą padėtį. ES daugybę metų kentėjo atvirai Kremliaus interesams atstovaujančio Vengrijos premjero Viktoro Orbáno išpuolius bei šantažą ir vis dėlto nepakeitė nustatytų sprendimo priėmimo procedūrų ir ES nustatytų tvarkų, nors tai reikalavo didelių papildomų pastangų ir lėmė uždelstus sprendimus. Kol kas sunku prognozuoti, ką tai reikštų ES, jei Prancūzijos prezidento rinkimus laimėtų Le Pen, ir kaip demokratijai sektųsi išlaikyti dar vieną egzaminą.
