Audrą prieš kelis mėnesius viešojoje erdvėje sukėlusi Jungtinių Valstijų nacionalinio saugumo strategija (NSS) teigė: „Laimei, laikai, kai Vidurio Rytai dominavo JAV užsienio politikoje, jau baigėsi. Ne todėl, kad jie nebeturi reikšmės, o todėl, kad jie nebėra nuolatinis dirgiklis ir potencialus katastrofos rizikos šaltinis, koks kadaise buvo.“
Jei tiesiogiai skaitytume dokumentą, būtų sunku remiantis juo paaiškinti Donaldo Trumpo sprendimą pradėti karinius veiksmus prieš Iraną. Juk Vidurio Rytai, atrodytų, nebeturėtų būti prioritetas, kuriam skiriamas toks dėmesys ir ištekliai.
Visgi to buvo galima tikėtis. Strategijos teiginiai buvo pervertinti kaip gairė konkretiems žingsniams. Todėl dar gruodį rašiau, kad jos praktinis poveikis bus ribotas. Mat šio prezidento administracija veikia specifiškai: įprastas procesas, į kurį įtraukiamos dešimtys pareigūnų, nustumtas į paraštes; viską lemia siaura žmonių grupė arčiausiai prezidento.
Dokumentų ir realybės santykio problemiškumą iliustravo ir bene įtakingiausio Pentagono pareigūno politikai planuoti Elbridge`o Colby liudijimas Senate. Jis dar iki darbo administracijoje buvo karinių intervencijų skeptikas, akcentuojantis, kad riboti kariniai ištekliai turi būti griežtai prioritetizuojami. Pirmiausia dėmesys, jo manymu, turėjo tekti Indijos ir Ramiojo vandenyno regionui, o ne Vidurio Rytams ar Europai.
Žinoma, Senate jis gynė administracijos poziciją, sakydamas, jog prezidentas Trumpas nurodė sunaikinti Irano režimo karinės galios projekcijos potencialą – balistines raketas, laivyną, branduolinio ginklo gamybos ambiciją. Tam, administracijos manymu, atsivėrė galimybių langas, mat Teherano režimas yra politiškai ir ekonomiškai nusilpęs, jį remiantys regioniniai teroristiniai daliniai – taip pat. O Irano visuomenėje režimo palaikymas, panašu, smukęs į neregėtas žemumas.
Tad Jungtinių Valstijų kariuomenė vykdo operacinius planus, o politinė interpretacija – įskaitant kriterijus, kaip bus matuojama sėkmė, paliekama išskirtinai prezidentui. Trumpas pasilieka plačią terpę nuspręsti, kada anonsuoti pergalę ir atsitraukti.
Tiesa, amerikiečiai kuo toliau, tuo mažiau kalba apie režimo kaitą. Nors Trumpas apie tai užsiminė karinės operacijos pradžioje, dabar tai nebeįvardijama tikslu. Mat suprantama, kad karinės operacijos sėkmę paversti reikšmingu politiniu pokyčiu yra nepaprastai sudėtinga. Tą įrodo ir karų Irake ar Afganistane patirtis.
Tad Jungtinių Valstijų kariuomenė vykdo operacinius planus, o politinė interpretacija – įskaitant kriterijus, kaip bus matuojama sėkmė, paliekama išskirtinai prezidentui. Trumpas pasilieka plačią terpę nuspręsti, kada anonsuoti pergalę ir atsitraukti.
Opozicijoje esanti Demokratų partija karą kritikuoja iš kelių perspektyvų. Pirmiausia primena, kad karą konstituciškai turi skelbti Kongresas, ne prezidentas. Visgi šalies vadovui paliekama plati laisvė vykdyti karinius veiksmus 60 dienų, tad iki šios ribos jis jausis ramus. Antra, nors Irano režimas visuotinai pripažįstamas priešišku, pastaruoju metu keliamos grėsmės lygis dramatiškai nesikeitė. Tad kvestionuojama, ar tikrai buvo būtinybė pradėti karinius veiksmus. Trečia, svarsto Trumpo oponentai, amerikiečiai seka paskui Izraelį, o ne atvirkščiai.
Kuo ilgiau tęsis karo neapibrėžtumas, tuo šie ir kiti argumentai įgis didesnį svorį. Tačiau trumpuoju laikotarpiu darbotvarkę formuos Trumpas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
