Prieš mėnesį Ukrainos parlamento narių skaičius sumažėjo iki žemiausio lygio per visą nepriklausomybės istoriją – iš Konstitucijoje numatytų 450 liaudies deputatų sausio paskutinę savaitę Ukrainos parlamento narių pareigas ėjo vos 392 asmenys. Ir nors šiuo metu parlamentarų skaičius padidėjo vienu asmeniu, vis vien 13 proc. Aukščiausiosios Rados kėdžių, net esant pilnai posėdžių salei, tebelieka tuščios.
Nuo rudens pabaigos, nepaisant nominaliai besitęsiančio parlamento darbo, nė vienas nors kiek reikšmingas teisėkūros sprendimas nebuvo priimtas dėl kvorumo ir politinės valios trūkumo.
Nors nuo Donaldo Trumpo sugrįžimo į Baltuosius rūmus diskusijos apie rinkimų būtinybę Ukrainoje daugiausia koncentruojasi į prezidento kėdę, svarbu suprasti, kad tiek šalies savivalda, tiek parlamentas jau seniai viršijo įstatymu numatytą įgaliojimų trukmę. Šios kadencijos Aukščiausiosios Rados liaudies deputatai pareigas pradėjo eiti dar prieš 6,5 metų.
Nuo 2014 metais Rusijos pradėto karo Ukrainos rytuose ir Krymo aneksijos liaudies deputatų skaičius de facto sumažėjo iki 424, kadangi Maskvos kontroliuojamose teritorijose atsidūrė ištisos rinkimų apygardos. Nuo 2019 metų rugpjūčio mėn. iš 424 priesaiką davusių deputatų 11 neteko įgaliojimų dėl savo mirties. Tiesa, didžioji dalis mirė ne dėl karo pasekmių, o dėl sveikatos problemų ir eismo įvykių. Ne mažiau reikšminga ir dešimtmečiais besitęsianti Ukrainos parlamento problema yra teisėsaugos ir kovos su korupcija tarnybų pareiškiami įtarimai.
Pirmus tris nepriklausomybės dešimtmečius tapimas parlamentaru suteikdavo teisinę neliečiamybę, tai paversdavo liaudies deputato pareigas itin patraukliomis įvairių sričių atstovams. Ir nors 2020-aisiais įsigaliojo Konstitucijos pataisos, panaikinančios deputatų teisinę neliečiamybę, vis vien mažiausiai 30-iai dabartinio Aukščiausiosios Rados sušaukimo parlamentarų yra oficialiai pareikšti įtarimai. O dar 13 liaudies deputatų pareigas eina turėdami įtarimų dėl išdavystės. 4 iš jų yra izoliatoriuje, 8 pasitraukė į užsienį. Likęs įtariamasis, kuriam nėra apribota judėjimo teisė, yra penktasis šalies prezidentas Petro Porošenka. Jam politinį susidorojimą primenantys įtarimai buvo pareikšti dar 2021-aisiais.
Jau keturiolika metų besitęsianti Rusijos agresija prieš Ukrainą plataus masto karo akivaizdoje taikosi ne tik į Ukrainos kvadratinius kilometrus, žmones ir kasyklas. Tai yra ir Rusijos karas prieš Ukrainos politinę santvarką, pliuralistinius rinkimus ir demokratiją.
Ukrainos integracija į Europos Sąjungą nėra įmanoma be Bendrijos teisyno ir daugelio kitų teisės aktų priėmimo. Papildomai prie to bene kiekvienas reikšmingas finansinės paramos paketas – tiek iš Briuselio, tiek iš tarptautinių institucijų – suponuoja papildomą teisėkūrą, be kurios neįmanoma žūtbūt svarbi parama. Tai iliustruoja Tarptautinio valiutos fondo reikalavimas padidinti pagal individualią veiklą dirbančių asmenų apmokestinimą, kuris šiandien yra 6 procentai. Tokių šalyje yra virš 2 mln., tačiau liaudies deputatai, pirmiausia iš vadinamosios monodaugumos, suvokia, kad toks žingsnis akimirksniu virstų jų politine mirtimi. Tuo tarpu prieš 6,5 metų, kuomet prezidento Zelenskio vedama partija „Tautos tarnas“ laimėjo daugiau negu pusę visų mandatų, įstatymo projektai buvo priimami buldozeriu.
Šiomis dienomis ant popieriaus egzistuojanti prezidento Zelenskio dauguma parlamente laikosi vos kelių balsų persvara. Be to, po pernai vasarą Prezidento biuro priimto sprendimo suversti visą politinę kaltę už antikorupcinių organų veiklos suvaržymą ant savo pačių parlamentarų daugelis jų neviešai kalba apie politinę išdavystę ir nenorą turėti jokių santykių su Prezidento biuro nurodymais. Ukrainos parlamento veiklos tęstinumą apsunkina tai, kad dėl karo padėties tik daugiamandatėje apygardoje išrinkti ir mandato netekę parlamentarai gali būti pakeisti toliau sąrašuose esančiais bendrapartiečiais. Jeigu mandato netenka vienmandatininkas – jo vieta lieka tuščia.
Pagal Konstituciją Ukraina yra pusiau prezidentinė respublika. Tiesa, po pergalės 2019 metų rinkimuose prezidento Zelenskio valdymas pasižymėjo valdžios ir sprendimų priėmimo koncentracija Prezidento biuro kabinetuose, o parlamentui ir ministrų kabinetui liko tik antraeilės atsakomybės. Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą akivaizdoje šios tendencijos tik sustiprėjo. Todėl dabartinėmis sąlygomis kone vienintelis būdas tęsti nors kiek efektyvų ir prasmingą parlamento darbą reiškiasi per opozicijos atstovų vadovaujamas laikinąsias tyrimo komisijas, įskaitant tas, kurioms šiuo metu vadovauja deputatai Jaroslavas Železniakas ir Oleksijus Hončarenka. Komisijų pirmininkams įstatymų suteikti įgaliojimai įpareigoja valdžios institucijas reaguoti į užklausas ir atvykti į posėdžius teikti parodymų, įskaitant dėl Ukrainą kaustančios korupcijos ir nepotizmo.
Jau keturiolika metų besitęsianti Rusijos agresija prieš Ukrainą plataus masto karo akivaizdoje taikosi ne tik į Ukrainos kvadratinius kilometrus, žmones ir kasyklas. Tai yra ir Rusijos karas prieš Ukrainos politinę santvarką, pliuralistinius rinkimus ir demokratiją. Skolon gyvenanti ir euroatlantinės integracijos siekianti Ukraina negali sau leisti ilgainiui tapti valstybe, kurioje Aukščiausioji Rada veikia tik tam, kad būtų tribūna užsienio vadovų kalboms. Teikdamos politinę, finansinę ir karinę pagalbą Kyjivui, Europos Sąjungos šalys, įskaitant Lietuvą, turi užtikrinti, kad Ukrainos parlamentas, o drauge su juo ir Ukrainos europinė ateitis, atgautų savo subjektiškumą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
